Lietuvos žurnalistų sąjunga :: Naujienos » Žurnalistas irgi žmogus » Romas Bacevičius: daugiau kaip 20 metų praleidau laikraštyje „XXI amžius“

Archyvas :: Romas Bacevičius: daugiau kaip 20 metų praleidau laikraštyje „XXI amžius“

2024-12-21

Romas Bacevičius

Šiandien, artėjan Šv. Kalėdoms, skelbiame pokalbį su kolega Romų Bacevičiumi, jau daug metų dirbančio religinėje spaudoje. Tačiau iš pradžių ištrauka iš „Lietuvos žiniasklakdos enciklopedijos":

Bacevičius Romas *1963 06 07, Plokščiai (Šakių r.), žurnalistas, redaktorius. 1981 baigė Plokščių vid. m-lą, 1986 - VU žurnalistiką. 1986-87 - Vilkaviškio r. laikraščio „Pergalė" pramonės ir gyvulininkystės sk. vedėjas. 1987-94 - Lietuvos televizijos technikos gamybinio susivienijimo „Banga" daugiatiražio laikr. „Banga" ir vietinio radijo laidų koresp. 1989-92 - laikraščių „Kauno aidas" ir „Atletas" koresp. 1994 - laikr. „Vakarinis Kaunas" ats. sekretorius, 1994-95 - laikr. „Kauno kraštas" ats. sekretorius, 1996 - laikr. „Mano verslas" ats. sekretorius. 1996-98 - laikr. „XXI amžius" redaktoriaus pav. ir ats. sekretorius, 1998-99 - laikr. „Valstiečių laikraštis" koresp. 1999-2013 - laikr. „XXI amžius" redaktoriaus pav., nuo 2014 - redaktorius, nuo 2015 ir leidinio „Katalikas" red. Slapyvardžiai Robertas Buckus, Rytis Banys, Rolandas Bačius. Enciklopedinių kn. „Šakių kalendorius" ir „Novužės krašto vaikai" bendraautorius. Išleido kn.:"Nuo Kazliškių iki Kalifornijos" (2008), „Žvilgsnis į praeitį" (2010), „Tarp gyvenimo akistatų" (2016), kartu su P. Katinaitę parengė Petro Katino kn. „Ilgas bus mūsų kelias..." (2010).

Esi gimęs Plokščiuose. Kokią įtaką darė aplinka, Nemunas, Petras Kriaučiūnas...

Visą vaikystę ir jaunystę iki pat vidurinės mokyklos baigimo praleidau Plokščiuose. Vaikų darželio čia nebuvo, todėl daug laiko buvau su kartu gyvenusiu seneliu (tėtės tėte), kurį mūsų krašte įprasta vadinti tėvuku. Jis buvo pensininkas, gaudavo tada neįprastai mažą, atrodo, 19 rublių, pensiją, nors daug metų buvo dirbęs kalviu, bet praradęs akį (ant priekalo kalant įkaitusią geležį į akį pataikė atskriejusi žiežirba. Apie tai tada rašė „Valstiečių laikraštyje", o šiais laikais užsimena žurnalistas Antanas Anskaitis knygoje „Penki pūdai žurnalistikos" („Charibdė, 2010) ir savo atsiminimuose www.lzs.lt interneto svetainėje „Nuotykingos kelionės po zanavykų kraštą".

Bet tėvukas dar daug dirbo ne tik kaip kalvis, bet ir kaip stalius. Aš atidžiai stebėdavau jo darbą, išmokau ne tik vinį įkalti, varžtą įsukti, bet ir metale sriegį įsriegti, metalą su pjūkliuku pjauti, obliuoti ir tekinti medį, kartais kai ką jam padėdavau prie varstoto. Deja, nei staliumi, nei kalviu netapau. Taigi ta aplinka kurioje augau, buvo labai susijusi su tėvuko darbais, kuriuos jis darydavo kaimynams ir kitiems pažįstamiems žmonėms, taip prisidurdamas prie mažos pensijos.

Bet tėvukas nemažai ką darydavo ir bažnyčiai, metalo dirbiniais puošė Plokščių parapijos kapinėse palaidotų giminių kapaviečių tvoreles. Be to, domėjosi naujovėmis, kai ką pritaikydavo savo darbuose. Bendravo su panašaus amžiaus žmonėmis, kurie yra dirbę įvairius kitokius, negu jis darbus. Pavyzdžiui, upeiviais, kurie dažnai atnešdavo šviežios žuvies. Tuos jų pokalbius ir aš girdėdavau. Ne kažin ką iš jų prisimenu, bet žinau, kad nemažai plokštiečių buvo dirbę Nemunu plaukiojusiuose laivuose ir tėvukui vis pasakodavo savo prisiminimus iš tų laikų.

Kai buvau dar mažas, pro Plokščius plaukdavo garlaivis, kuris vakarais sustodavo prieplaukoje, paimdavo keleivius ir ankstų rytą atplaukdavo į Kauną. Tėvukas irgi kartais juo plaukdavo. Iš Kauno parsiveždavo įrankių ar medžiagų staliaus ar kalvio darbams, kai ką užsisakęs turėdavo dar kartą plaukti atsiimti. Vėliau keleiviniai garlaiviai jau neplaukė, o sustodavo nepalyginamai greitesnis laivas „Raketa". Paskui ėmė plaukioti keleivinis laivas „Zaria", kuriuo ir aš plaukiodavau. Buvo metas, kai per dieną tris kartus - rytą popiet ir vakare - su „Zaria" galėjai nuplaukti į Kauną. O sustodavo jis turbūt kiekvienoje panemunės gyvenvietėje, todėl vasarą nuplaukti į Veliuoną, Vilkiją, Zapyškį, ar Kauną galėjai keliskart per dieną ir suspėti sugrįžti.

Ir aš pirmąkart su „Zaria" plaukiau turbūt į Veliuoną, kai su klase išsiruošėme į turistinį žygį. O kai studijavau Vilniuje, tai navigacijos metu, kai Nemunu plaukiodavo laivai, visada į tėviškę sugrįždavau Kaune persėdęs į „Zaria". Tikras malonumas gėrėtis atsiveriančiais vaizdais. Tada daug į tėviškes panemunės gyvenvietėse grįždavusių studentų, o ir toliau gyvenusių plaukdavo su „Zaria". 60 vietų laivas dažnai, ypač savaitgaliais, iš Kauno išplaukdavo pilnas. O kai kas, išlipęs Plokščiuose, kelionę tęsdavo jų laukdavusiu automobiliu ir važiuodavo į kitas Šakių rajono vietas. Gaila, kad atkūrus nepriklausomybę iš Kauno į Plokščius ir atgal su keleiviniu laivu tegalėjome plaukti gal tik pirmąją vasarą. Bet dabar kairiuoju Nemuno krantu jau yra asfaltuotas kelias, o anksčiau sausumos keliu galėjome vykti tik žvyrkeliu, be to, tik per Šakius, o tai apie 20 km toliau.

Na, o Nemunas mano vaikystėje buvo labiausiai susijęs su praplaukiančiais laivais. Žinojau, kada kuris krovininis laivas ar „Raketa" plaukia pro Plokščius, kuriuo metu prisišvartuoja „Zaria", todėl apie tą laiką vis nueidavau prie Nemuno, pamatydavau dideles bangas, kurios nuplaudavo pakrantėje vaikų pastatytas smėlio pilis. Kadangi maršrutu Kaunas-Plokščiai ir atgal plaukdavusi „Zaria" ilgiau pastovėdavo, tai būdavo proga ne tik vienus keleivius pasitikti, kitus išlydėti, bet ir laivu pasigėrėti, su jo kapitonais šnektelėti. Vaikams tai darė įspūdį. Žinoma, būdami mokiniai, vasarą atostogaudami, į panemunę galėjome ateiti dažnai.

O žiemą Nemunas užšaldavo, jei kam nors reikdavo nuvažiuoti į Kauną, Jurbarką ar Klaipėdą, pereidavo ant ledo pažymėtu taku ir atsidurdavo prie kelio Jurbarkas-Kaunas, o iš čia kitapus Nemuno iki šiol esančios Plokščių stotelės važiuodavo kam kur reikia. Net autobusų grafikus žinojome. Studijuodamas Vilniuje ir aš kartais per Nemuną eidavau, nes taip buvo arčiau, pigiau ir greičiau, negu vykti per Šakius.

Man labiau prisimena tie atvejai, kai mes, mokiniai, žiemą eidavome į kitą Nemuno pusę žaisti draugiškų krepšinio rungtynių su Raudonės vidurinės mokyklos, įsikūrusios pilyje, moksleiviais. Jų sporto salė palyginus su mūsiške buvo labai mažutė. Raudonės mokinių komanda ateidavo į Plokščius. Su Raudonės jaunimu bendraudavome ir vasarą, tik per Nemuną tekdavo keltis valtimi. Dalyvaudavome vieni kitų šokiuose, šventėse. Užsimegzdavo artimesnės draugystės, bet pasitaikydavo ir muštynių... Tikriausiai tai buvusi kova dėl konkurencijos...

Atrodytų, jog jei jau užaugai prie Nemuno, tai esi geras plaukikas ir žvejys. Deja, turbūt todėl, kad nei tėvukas, nei tėtė tokie nebuvo, tai ir aš toks netapau. Žvejoti esu buvęs vieną kartą, bet kai per kokią valandą pagavau tik vieną kilbuką, tai nusprendžiau, kad tai ne man. Nors kai buvau gal septynių metų, būsimasis mano braižybos ir lietuvių kalbos mokytojas Vytautas Valunta Nemune sugavo daugiau kaip 40 kg šamą. Pats mačiau, kaip tokią didelę žuvį vežė ištiestą arklio traukiamame vežime, ji gulėjo per visą vežimo ilgį. Man, vaikui, tai atrodė neįsivaizduojama. Beje, tai buvo Lietuvos rekordas, apie tai rašė respublikinė spauda.

Kalbėdamas apie aplinką, kurioje augau, turėčiau paminėti ir kalnus kalnelius, miškelius, šlaitus, revus (taip vadiname Nemuno šlaituose esančias rėvas). Kiek čia išvaikščiota, laipiota, bėgiota, paukščių čiulbėjimo girdėta, kartais uogauta, grybauta. O pavasariais, kai sužaliuodavo medžių lapai, sužydėdavo žibutės, plukės - koks spalvų margumynas! O vaikščiojant ir dabar Plokščius garsinanti Vaiguvos gatvė-upė daugybę kartų braidyta. Tiesa, tada gatvės pavadinimų neturėjo. Prisimenu, kad daug laiko visur praleisdavome su geriausiu draugu kaimynu Vaidu Šimaičiu, kuris nė nepradėjęs eiti į pirmąją klasę su tėvais išsikėlė į Vilkaviškį. Abudu nėjome į vaikų darželį, kurio tada nė nebuvo, bet jau mokėjome skaityti ir rašyti.

Dabar visiems kaip lankytinas objektas nurodoma Šventaduobė, viename iš šlaitų esantis Lurdo altorėlis, irgi daug kartų lankytas. Čia ir tėvukas su tėte savo darbo pėdsakų palikę.

Žiemą, kai būdavo daug sniego, vos ne kasdien leisdavausi nuo mūsų Žaliakalnio gatvės gale esančio kalno su slidėmis. Beje, pirmąsias padarė tėvukas. Kai sulaužiau, atsimušęs į nuo rudens likusį kurmiarausį, kuris atsivėrė daug kartų čiuožiant nustūmus sniegą, tėvukas slides suklijavo ir apkalė plona metaline skardele, jos slydo dar geriau. Tada nusileidus nuo kalno, aukštyn tekdavo lipti savom kojom. Taigi prisičiuožiau tiek, kad vėliau jau dingo noras. Dabar tas kalnas apaugęs medžiais.

Dar klausiate apie Petrą Kriaučiūną. Pirmąkart apie jį išgirdau būdamas pirmoje klasėje. Tada Plokščiai šventė 300 metų jubiliejų. Į Plokščius atvyko daug svečių. Nemažai jų atplaukė iš Kauno su „Raketa". Gal ir per mažas buvau tą įvykį prisiminti, bet ta šventė buvo tokia, kad man sudarė įspūdį ir aš atidžiai klausiausi atvykusių tetų ir dėdžių kalbų. Bet gerai prisimenu, kad tada kalbėta apie tai, kad XIX amžiaus pabaigoje Plokščiuose gyveno taikos teisėjas Petras Kriaučiūnas, jį lankė daug garsių Lietuvos ir Europos kalbininkų. Tą dieną Kriaučiūnų sodyboje pasodintas ąžuoliukas (dabar tai jau didelis 52 metų ąžuolas), o prie statomos naujos vidurinės mokyklos (senoji sudegė) netoli mūsų namų, pastatytas pas Kriaučiūną viešėdavusį Vincą Kudirką primenantis akmuo. Tą dieną buvo pagerbtas kraštietis mokytojas kraštotyrininkas Tomas Glodas. Supratau, kad tas žmogus su kraštotyra daug pasiekęs, kad jį taip gerbė. Žinoma, vėliau, kai buvau didesnis, pats ėmiau domėtis, kas buvo tas Petras Kriaučiūnas, žymesnieji kraštiečiai, atidžiau apžiūrėdavau mokyklos muziejuje istorijos mokytojos Aldonos Isevičienės surinktą medžiagą. Jei ką nors pats apie juos rasdavau spaudoje, pasilikdavau - gal kada prireiks... Sužinojau, kad Kriaučiūnas buvo baigęs kunigų seminariją, bet išgirdęs, kad teks dirbti Lenkijoje, šventimų atsisakė.

Kas tau Plokščiai šiandien?

Aš manau, kad vieta, kurioje esi gimęs ir augęs, kur tu vėliau begyventum, yra pasaulio centras. Tik tie, kurie auga keliose vietose, jei tėvai dažnai vis kitur persikelia, turbūt taip nemano. Gal per mažai gražių vietų esu aplankęs, bet man, parvykus į tėviškę, Plokščiai tokie atrodo. Čia geriausiai jaučiuosi, kur begyvenčiau, čia mano namai. Matau čia vykstančius gerus pokyčius, tačiau kai kas liūdina. Baigiau vidurinę mokyklą, dabar jos jau nebėra, telikusi mokykla-daugiafunkcis centras, kai aš mokiausi, buvo daugiau kaip 400 mokinių, dabar jau nė šimto nelikę, įskaitant darželinukus. Kai aš mokiausi, vaikai iš toliau atvažiuodavo autobusais ir iš visų trijų pusių žvyrkeliais. Dabar iš visų pusių - asfaltuoti keliai, bet jais atveža mokyklinis autobusiukas.

Nors keliai ir kalnas sutvarkyti, bet kalne ir pagrindinėje Nemuno gatvėje nėra šaligatvių - nesaugu pėstiesiems. Vis matau, kaip lankoma Vaiguvos upė-gatvė, bet nėra kur pasistatyti automobilio. Kai jų atvyksta daugiau, tai vos privažiuoja ir sunku apsisukti. Tikrai reiktų surasti nors nedidelę aikštelę automobiliams pasistatyti. Kažkaip pamirštamas „Kančių kelių" memorialas, reiktų jį labiau reklamuoti. Juk tokių Lietuvoje reta.

Nesupratau, kodėl suteikdami gatvių pavadinimus seniūnijos kaimuose neįamžino garsiausių kraštiečių, tarp kurių yra Vyties kryžiaus kavalierių, poetų, Plokščius garsinusių žmonių, pavyzdžiui, Vyties kryžiaus ordininkai, mokytojas, partizanų vadas, Laisvės Kovų Karžygys Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, karo gydytojas Antanas Petraitis, karys savanoris Antanas Baziliauskas (apdovanotas net dviem - II ir III laipsnio - Vyties kryžiais), kunigas istorikas Jonas Matusas, poetas Pranas Gudaitis, eilėraščio „Neišeik tu iš sodžiaus", virtusio daina, autorius, o ir minėtasis Tomas Glodas.

Gaila, kad Plokščiai sparčiai nyksta - neliko anksčiau buvusių įstaigų: policijos nuovados, ligoninės, pašto, vaistinės, mokykla iš vidurinės visai sumažėjo ir turbūt teliks pradinė, teliko konkurentais atsikračiusi viena parduotuvė. Vis dėlto žaviuosi čia gyvenančiais jaunais žmonėmis, kurie kuria, o ne griauna, dirba, o ne veltėdžiauja. O kai Plokščiuose būna svarbesnės šventės ar Porciunkulės atlaidai, visada stengiuosi parvažiuoti ir juose sudalyvauti, su senais draugais pasimatyti.

Buvai Plokščių parapijos narys. Kokią įtaką turėjo bažnyčia, čia dirbę dvasininkai?

Kaip jau minėjau, tėvukas yra padaręs įvairių dalykų bažnyčiai, todėl jis buvo puikiai pažįstamas su čia dirbusiais kunigais, o jie jį laikė vienu artimiausiu savo bičiulių iš pasauliečių. Todėl ir aš nuo pat vaikystės pažinojau mūsų kleboną iš mūsų parapijos Pašilių kaimo kilusį ir mane krikštijusį kunigą Juozą Adomaitį. Tėvukas ir abu tėvai kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, mama giedojo chore, tėtė visada dalyvaudavo procesijoje, todėl ir mudu su seserimi vesdavosi. Tėvukas, ko gero, su šiuo kunigu buvo pažįstami nuo jaunystės, nes buvo panašaus amžiaus ir kilę iš gretimų vietų. Taigi artimiau bendravo, dažnai užeidavo pas vienas kitą, o mama kartais ir maisto jam nunešti įduodavo.

Šiaip žmonės labai vertino šį kunigą ne tik kaip kraštietį, bet ir kaip teisingą, supratingą ir užjaučiantį žmogų, be to, politinį kalinį, nuteistą klebonaujant Griškabūdžio parapijoje dėl melagingų ir kagėbistų išgalvotų jį kaltinančių liudijimų (daugiau apie tai rašoma jo atsiminimuose „Keletas gyvenimo nuotrupų", „XXI amžius", 2016 10 21, nr. 39.) .

Mama, kaip buvusi tremtinė, galbūt kitaip žiūrėjo į jį kaip kančias patyrusį. Aš pas jį ėjau pirmosios išpažinties ir Komunijos. Kai tapo altaristu, klebonauti atėjo kitas politinis kalinys ir saleziečių vienuolis kunigas Juozas Frainas. Taigi dar beveik 10 metų, iki pat vidurinės mokyklos baigimo, turėjome du kunigus.

Kartu su klasės draugu Romu Širvaičiu, kurio dėdė buvo kunigas, pradėjome patarnauti šv. Mišioms, todėl manęs visai neviliojo išdykavimai ir kvailystės, kurias krėsdavo bendraamžiai. Šv. Mišiose atsakinėti reikėjo lotyniškai, todėl viską išmokome, turėjome kunigo Fraino paruoštą specialų lankstinuką.

Tada sekmadieniais būdavo dvejos šv. Mišios, todėl per pertrauką tarp jų kunigai kartais pasikviesdavo į kleboniją papusryčiauti. Jie niekada nepiršo savo nuomonės, tik paklausdavo, kaip sekasi mokslas, kaip einasi tėvams. Iš tiesų gailiuosi, kad tada neišdrįsau jų apie daug ką paklausinėti - juk abu buvo turiningos biografijos žmonės.

Kunigas Frainas gerai mokėjo italų kalbą, nes buvo studijavęs Italijoje. Kaip žinoma, saleziečiai skiria didelį dėmesį jaunimui, vertina spaudą, kunigas Frainas čia irgi yra nemažai prisidėjęs, kai ką išvertęs iš italų kalbos, pats ruošdavo maldynėlius, į magnetinę juostą įsirašydavo savo ir kitų kalbėdavusių kunigų homilijas. Niekas nežino, kur dingo tie jo įrašai.

Kaip žinoma, Šv. Kalėdos būna gruodžio 25-ąją, taigi pasitaikydavo ir tą dieną, kai mokykloje vykdavo pamokos, o kolūkiečiams reikdavo dirbti. Bet Kalėdų rytą Mišios visada būdavo labai anksti, todėl suspėdavome ir į pamokas, o tėvai nueidavo į darbus. Niekada nepraleidome Kalėdų Mišių. Jau nuo vaikystės sekmadienio Mišios yra neatsiejama būtinybė. Jas praleidęs jautiesi tarsi kažką praradęs, o jei tai atsitinka be rimtos priežasties, iš tiesų yra Dievo įsakymo „Sekmadienį švęsk" nesilaikymas, taigi nuodėmė. Kadangi su klasės draugu patarnaudavome šv. Mišioms, tai sekmadieniais, ar per religines šventes ateiti į bažnyčią mums buvo ne tik Dievo įsakymo laikymasis, bet ir pareiga. Kiti klasės draugai irgi ateidavo, bet rečiau.

Dėl to, kad vaikštau į bažnyčią ir dar patarnauju šv. Mišioms, bent aš jokių patyčių ar priekaištų nepatyriau. Vis pagalvodavau, kodėl, bet tam gali būti kelios priežastys. Viena jų galbūt ta, kad mūsų mokyklos vadovybė ir daugelis mokytojų (be abejo, ne visi) nesistengė vaidinti aršių ateistų ir nesikišdavo į šeimos reikalus, nebarė tėvų, kad jie vaikus auklėja religine dvasia. O gal jie bijojo nuskambėti per „Vatikano radiją" ar „Amerikos balsą", kai šios skaitydavo ištraukas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos", kur dažnai pasakodavo apie tikėjimo laisvės suvaržymus ir draudimą tėvams vaikus auklėti taip, kaip jie nori, pateikdavo pavyzdžių iš įvairių Lietuvos mokyklų?

Į klausimą apie man darytą dvasininkų įtaką galėčiau pasakyti tiek, kad būdamas mokiniu ją galbūt galėjau pajusti iš minėtų klebonų rodyto gyvenimo pavyzdžio. O vėliau, kai man bebūnant studentu į Plokščius klebonauti buvo paskirtas kunigas Antanas Urbanavičius (jis Plokščiuose gyveno iki mirties, net 38 metus), su juo jau galėjau bendrauti kaip suaugęs žmogus ir atvirai apie viską pasikalbėti, žinodamas, kad tai yra pokalbis tarp keturių akių ir ausų. Jis kartais stebėdavosi mano nenoru patikėti vienu ar kitu jo papasakotu dalyku, aš atsakydavau, kad mano profesija įpareigoja viskuo abejoti ir viską patikrinti, sakydavau, kad abejojimas yra mano profesinė liga. Nors pasitaikydavo, kad kartais savo darbe kai kurių faktų patikrinti ir nesuspėdavau, o pasitikėdavau tik tais, kurie pasakydavo. Laimė, kad tai, ko nepatikrindavau, nebuvo melas.

Vidurinę mokyklą baigei Plokščiuose. Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė. Kokie mokytojai išliko atmintyje?

Turbūt pirmiausia reiktų pasakyti, kad mokykloje labiausiai įsiminė pirmieji, pradinių klasių, metai ir tikriausiai ne todėl, kad tai pirmieji metai, nes prieš pat pirmąją klasę, 1969 metų pradžioje, sudegė medinis Plokščių vidurinės mokyklos pastatas. Vyresniųjų klasių mokinius mokytis priėmė Plokščių gyventojai, keletas klasių įsikūrė dvaro pastate, jame buvusiose įstaigose. Mums, būsimiems pirmaklasiams ir mokytojams skubiai pastatė nedidelį pastatą, kuriame lankiau pirmąją klasę, o joje buvo rekordiškai mažai mokinių - tik septyni, dvi mergaitės ir penki berniukai. Tačiau antrąją klasę teko lankyti kolūkiui priklausiusiame veterinarijos tarnybos pastate. Čia mokėsi kelios klasės. Antroje klasėje mokinių padidėjo, nes panaikino kelias aplink buvusias pradines mokyklas.

Man įsiminė, kaip besimokant antroje klasėje, jau pavasarį, vyko naujos mūrinės mokyklos atidarymo šventė, man su kitais klasės draugais teko šokti, o mus filmavo televizija ir rodė „Panorama". O šokti išmokė mokytoja Genovaitė Murauskaitė-Jurgaitienė. Šį faktą visada prisimenu kalbėdamas apie mokyklą.

Turbūt reiktų paminėti turistines keliones, kurias mokiniams organizuodavo matematikos mokytojas Vidmantas Ambrasas ir geografijos mokytojas Petras Deltuva. Į jas eidavome pėsti, plaukdavome laivais, važiuodavome autobusais. Man patikdavo, kad kasmet gegužės pabaigoje vykdavo mokyklos sporto šventė, būdavo įvairių lengvosios atletikos rungčių, orientavimosi sporto varžybos. Aš irgi keliose rungtyse vis dalyvaudavau, kelias prizines vietas pelniau. Fizinio lavinimo mokytojai Antanas Barancovas (pasiekęs aukštų rezultatų bėgdamas maratoną), Viktoras Vilčinskas ir Elena Januškevičienė labai stengėsi palaikyti krepšinio lygį, todėl turėjome stiprias mokyklos mergaičių ir berniukų komandas, kai kurios pasiekdavo aukštų rezultatų net respublikines varžybose, vis važiuodavom žaisti su kitomis rajono mokyklų komandomis, sporto salėje dažnai vykdavo varžybos.

Aš irgi buvau krepšininkas, labiau mėgau įžaidėjo poziciją. Ne tik mokiniai žaisdavom, vakarais į sporto salę ateidavo ir kiti mokytojai, miestelio ir tolimesnių kaimų jaunimas. Pasiskirstydavome į komandas ir žaisdavom.

Dar paminėčiau, kad mokydamasis mokykloje išmokau fotografijos paslapčių. Jau minėtas geografijos mokytojas Petras Deltuva vesdavo fotografijos būrelį, kuriame nemažai mūsų berniukų supažindino, kas tai yra, išmokė fotografuoti, ryškinti juostas, daryti nuotraukas. Tada nusipirkau pirmąjį fotoaparatą „Čaika", fotodidintuvą. Pradėjau fotografuoti, namuose mažoje patalpoje ryškinti juostas, daryti nuotraukas. Kai įstojau į universitetą, mokytis fotografijos pagrindų buvo lengviau, nes nemažai to, ką pasakojo kuratorius Virgilijus Juodakis ir kiti dėstytojai, jau buvo žinoma ir įsisavinta.

Kelis mokytojus jau paminėjau, bet visam laikui išliko ir kai kurie kiti. Visų pirma tai fizikos mokytojas Antanas Burkšaitis, kurio pamokose būdavo tylu. Atrodė labai griežtas, bet mokėjo sudominti, o po pamokų artimai bendraudavo su mokiniais, kartu žaisdavo krepšinį, keliaudavo į ekskursijas, eidavo į turistinius žygius. Kad jį mokiniai vertino, buvo galima įsitikinti ir vėlesniais metais, kai jis dirbo Lukšių Vlado Grybo gimnazijoje, pagarsėjo kaip geras informatikas, parengęs stiprių šios srities gimnazistų, dalyvaudavusių net tarptautinėse olimpiadose ir užimdavusių prizines vietas. Ir dabar su juo susitikus malonu pasikalbėti.

Antroji mokytoja, kuri labiausiai įsiminė, turbūt buvo jau minėta Genovaitė Murauskaitė-Jurgaitienė. Ji vėliau ne tik dėstė lietuvių kalbą, bet turėjo ir papildomą pareigą vaikus mokyti šokti. Pirmąjį mūsų pasirodymą per mokyklos atidarymą jau minėjau. Ji ir dabar dalyvauja mūsų klasės susitikimuose.

Mano laidai pasitaikė, kad dažnai keitėsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Paskutinėje klasėje tai buvo Jonas Augustaitis. Nepasižymėjo jis kažkuo ypatingu, buvo jau solidaus amžiaus, jautėme, kad yra dar senais laikais auklėtas inteligentas. Išdykusius žemesnių klasių mokinius jam būtų buvę sunku suvaldyti, bet mes, vienuoliktokai, jautėme, kad artėja abitūros egzaminas, todėl stengėmės jo klausyti. Labiau jį vertinti ėmiau tada, kai studijuodamas universitete sužinojau, kad jo mokinys buvo ir mums lietuvių kalbos stilistiką dėstęs profesorius Juozas Pikčilingis.

Manau, kad visų žmonių atmintyje išlieka pirmasis mokytojas. Mano pirmoje klasėje tai buvo Irena Duobienė. Nors ji mane mokė tik pirmoje klasėje, bet bendraudavome ir vėliau. Suprasdami, kad pirmieji mokytojai nuskriaudžiami, nes jų mokiniai nėra abiturientai ir klasės susitikimų neorganizuoja, į vieną klasės susitikimą po 15 metų pasikvietėme ir pirmuosius mokytojus.

Buvo ir tokių mokytojų, kuriuos prisimenu bloguoju - per pamokas turbūt po labai audringų naktų vis miegodavo, užtat mes darydavom, ką norim. Buvo tokių, kurie labai pavydėdavo gero pažymio, nes klausinėdavo tol, kol mokinys į klausimą neatsakydavo, o tada po žodžių: „Sėsk, kvaily, nieko nemoki!" parašydavo trejetą. Per kas penkeri metai vykstančius klasės susitikimus ir kiti klasės draugai tą patį prisimena.

Kalbėdamas apie buvusius mokytojus, turbūt turėčiau paminėti ir tai, kad mūsų mokykloje neatsirado tokių, kurie man būtų priekaištavę už tai, kad patarnavau bažnyčioje ar kažkam mane apskundę, kad laikraščiai nespausdintų šio religinių prietarų neatsisakančio jaunuolio rašinių. Žinodami, kad aš žadu stoti į žurnalistiką, kai kurie mokytojai patarė įstoti į komjaunimą, nes esą jei būsiu nekomjaunuolis, vien dėl šios priežasties gali nepriimti į universitetą.

Aš nebuvau pionierius, nestojau ir į komjaunimą, todėl patarnaudamas bažnyčioje neveidmainiavau. Baigdamas 10 klasę nusprendžiau paklausyti patarimo ir įstojau į komjaunimą (klasės draugai įstojo būdami 7-8 klasėse), o tada nustojau patarnauti bažnyčioje. Klebonas mano apsisprendimą gerbė, linkėjo įstoti į žurnalistiką ir juo tapus savo rašiniais nemeluoti, neniekinti Bažnyčios. Vėliau, įstojęs į universitetą, įsitikinau, kad būti komjaunuoliu tikrai nebuvo būtina sąlyga į jį įstoti. Studentų nekomjaunuolių universitete buvo.

Pasirinkai žurnalisto specialybę. Kodėl? Kas paskatino?

Manau, kad tai procesas. Pažintis su spauda prasidėjo nuo vaikystės. Senelis ir tėvai nuolat prenumeravo po keletą laikraščių. Prisimenu, kad be rajono laikraščio „Draugas" ir „Valstiečių laikraščio" gaudavome laikraštį „Liaudies sargyboje", jie prenumeruodavo „Valstiečių kalendorių", mums, vaikams - „Genį" ir „Žvaigždutę", o kai paaugome - „Lietuvos pionierių" ir „Moksleivį". Pastaruosius galbūt todėl, kad klasės auklėtojų pareiga buvo raginti mokinius juos prenumeruoti ir skaityti, o tėvai tą jų norą vykdė. Tačiau aš drauge su tėvuku ir „Vatikano radijo", ir „Amerikos balso" pasiklausydavau. Nors ir traškėdavo, buvo galima suprasti. Per radiją ir apie tikrąją Lietuvos istoriją, ir skaitomą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" pasiklausydavau. Tik nieko detaliau paaiškinti nei tėvuko, nei tėvų, nei kunigų neprašiau. Žinojau, kad mama buvo tremtinė, kažkiek apie tai pasakodavo ir kitas tėvukas, jos tėtė, buvęs politinis kalinys Pranas Bendžiūnas (plačiau apie tai rašoma knygoje „Mus skaičiavo vagonais..." , „Naujasis lankas", 2001). Bet kadangi iš nieko jokių priekaištų dėl to neišgirsdavome, tai turbūt todėl ir neklausinėjau.

Manau, kad nemažą įtaką mano artimesnei pažinčiai su spauda turėjo tai, kad mano teta, mamos sesuo Elena Bendžiūnaitė buvo Briedžių pašto laiškininkė. Mamos tėviškėje, Katinėlių kaime mano tėvukus ir kartu gyvenusią tetą aplankydavau dažną savaitgalį. Vis matydavau, kokius laikraščius ir žurnalus teta prenumeruoja ir kokius neša prenumeratoriams. Pasitaikė nematytų ir negirdėtų.

Kadangi vasarą per mokinių atostogas kaimynui padėjau statybose, tai užsidirbęs pinigų už juos galėjau užsiprenumeruoti įvairių leidinių. Kitomis vasaromis dirbdavau kolūkyje (laukininkystėje, statybose, mechaninėse dirbtuvėse), taigi pinigų jiems užsiprenumeruoti turėdavau kasmet. Be to, dar gaudavau ir honorarus. Už ilgesnę žinutę gautus pinigus jau galėjau užsiprenumeruoti kokį nors leidinį.

Be to, keliskart vasarą tetą išleidau atostogauti ir dirbau tikru laiškininku, žmonėms nešdavau ne tik užsiprenumeruotus leidinius, laiškus, bet ir pristatydavau telegramas, pensijas, perlaidas. Važiuodavau dviračiu arba su arkliu, nes teta dar dirbo galvijų šėrėja ir galėjo jį laikyti, o gyvulių ferma buvo nacionalizuotuose jos tėtės statytuose tvartuose. Tada aplankydavau kiekvieną sodybą, nes visose buvo prenumeruojamas bent vienintelis laikraštis „Draugas".

O pats ėmiau prenumeruoti daug laikraščių ir žurnalų, net rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Vokiški ir lenkiški buvo apie sportą, su daugiau nuotraukų, o ne teksto: „Fuwo die neue Fussballwoche", „Sportowiec". Be abejo, visko perskaityti buvo neįmanoma, bet iš visų leidinių galėjau susidaryti geresnį vaizdą apie spaudą. Bet tai buvo jau vėliau, besimokant vyresnėse klasėse.

O mano rašymo pradžia prasidėjo tada, kai aš, skaitydamas, „Draugą", kurį tada redagavo Antanas Salys, ten rasdavau spausdinamus ir mokinių rašinius. Kartą per mėnesį išeidavo puslapis mokiniams „Draugužis". Būdamas 6 klasėje ryžausi ir aš ten pirmąkart parašyti - papasakojau, kaip mes, mokiniai, žiemą ėjome į mišką lesinti paukštelių ir šerti žvėrelių. Ir „Draugas" tą žinutę išspausdino. Džiaugiausi. Paskui vis rasdavau apie ką į „Draugą" parašyti.

Bet kartą ir aš supratau, kad rašyti galima ne apie viską. 1978 m. gruodžio 8 d. Kaune mirė kraštietis mano jau minėtas mokytojas kraštotyrininkas Plokščiams daug nusipelnęs Tomas Glodas. Kadangi jis prašėsi būti palaidojamas Plokščiuose, mes, mokiniai, kartu su mokytojais, turėjome dalyvauti jo laidotuvėse, pasitikti atvežant jo karstą iš Kauno, palydėti į kapines. Ilgai laukėme atvykstant laidotuvių dalyvių, sutemo. Kai pagaliau jie atvyko, išgirdome, kad mokytojas labai prašė ne tik jį palaidoti Plokščiuose, bet ir iš Kauno jo karstą vežti ne per Šakius, o panemune, kur nebuvo tinkamo kelio. Be to, turbūt niekas nė nežinojo, kaip aplinkiniais keliukais važiuoti, todėl pasiklydo... Kai sutemus atvyko, mums, laukusiems Plokščiuose, teko užsidegti žvakutes ir į kapines lydėti joms šviečiant. O prie kapo duobės išvydome kunigą Juozą Adomaitį. Bet jis buvo be bažnytinių rūbų, matyt, irgi ilgai laukė, kunigas tikriausiai atėjo todėl, kad velionis buvo jo vaikystės draugas. Galbūt ir kapo duobę iš anksto pašventino. Tokios laidotuvės buvo neeilinės, įspūdingos, bet vis dėlto turbūt kai kas buvo jomis nelabai patenkinti. Aš telefonu skubiai perdaviau žinutę apie šias laidotuves „Draugui", korespondentė Zita Zokaitytė užsirašė, bet laikraštyje ta žinutė nepasirodė.

Supratau, kad nors dar 1960 metais Tomas Glodas buvo reabilituotas, jam leista tęsti Kaune, Pasvalyje, Anykščiuose, Ignalinoje, Švenčionėliuose dirbtą pedagoginį darbą - jis buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, bet jei jau kalėjo Macikų lageryje, tai visam gyvenimui esąs kaltas. 1951 metais Tomas Glodas apkaltintas antisovietine veikla: esą Ignalinoje jis subūręs pogrindinę jaunimo antisovietinę organizaciją ir jai vadovavęs. Tada nieko neklausinėjau, kodėl tos žinutės nespausdina, nes pats įsitikinau, kad pogrindyje leidžiama komunistinės valdžios „šmeižikišku leidiniu" vadinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika" rašo tiesą. Nors buvau dar tik 8 klasėje, apsimečiau, kad nieko nebuvę, o ir man nei redaktorius, nei kas kitas nepasakė, kodėl ta žinutė netiko. Labiausiai turbūt netiko todėl, kad mokytoją lydėjo šviečiant žvakutėms, o jos tada tebuvo tokios, kaip bažnyčiose, be jokių gaubtų, kaip dabar, taigi jautėsi religinis atspalvis.

Vėliau kapinėse Kauno kraštotyrininkų iniciatyva jo kapas paženklintas kauniečio skulptoriaus Ernesto Leono Juozonio stogastulpiu su įrašais, jo reverse iškaltas Vytauto Didžiojo atvaizdas ir metai „1430 1980" bei patriotiniai įrašai: Nežinantieji savo / tautos istorijos / yra maži vaikai / J. Basanavičius ir Tomai, - šviesus / grūdeli Lietuvos / lyg vaidila / iš Maironio dainos, / nepamiršim niekados / A. Mackevičiaus aukos, / knygnešių drąsos, / rūsčios baudžiavos, / emigrantų dalios, / protėvių kalbos, / papročių tautos, / motinų raudos, / vaidilučių doros, / blaivybės idėjos, / tikėjimo šviesos / ir verpstelės / Tavo ginamos.

O „Draugužis" vis spausdindavo mano žinutes apie naujienas iš Plokščių vidurinės mokyklos. Ko gero, kiekvienai mokyklai buvo garbė, kad „Draugužyje" vis yra žinių iš jos, o iš kitų retai tebūna. Kiti mokiniai iš mūsų mokyklos retai berašė. Mūsų mokyklos vadovai turbūt džiaugėsi, kad per mano rašinius apie įvairias naujienas ji yra garsinama ir rajone atrodo, kad čia visko daug vyksta. Nežinau, kiek vykdavo kitur, bet mūsų mokykloje vis kas nors vykdavo ir aš vis parašydavau. Ir apie jau anksčiau minėtas krepšinio varžybas su Raudonės mokiniais.

Bet visos žinutės būdavo be nuotraukų. Vėliau, kai „Draugas" vienas pirmųjų rajono laikraščių Lietuvoje imtas spausdinti ofsetine spauda ir redakcijos fotokorespondentas Gediminas Jokūbaitis iš fotonegatyvų darė ne nuotraukas, o skaidres, tas žinutes jau buvo galima iliustruoti. Kaip minėjau, aš jau mokėjau fotografuoti, darydavau ir nuotraukas, todėl jau ir fotonegatyvus galėjau „Draugui" pateikti. Iš jų fotokorespondentas Gediminas Jokūbaitis padarydavo skaidres, nuotraukomis talkindavo ir klasės draugas Virginijus Vitkaitis - iš jo padarytų negatyvų irgi buvo galima pasidaryti skaidrių. Tada tos mano žinutės atrodydavo gražiau ir reikšmingiau.

„Draugo" redakcija vis kviesdavo neetatinius korespondentus ir dažniau laikraščiui rašančius skaitytojus į susitikimus su kuo nors iš žymesnių rajono ar atvykusių iš toliau žmonių, o ir redakcijos žurnalistai supažindindavo su savo virtuve, pakalbėdavo apie rašymo kokybę, prisimenu, kad net davė tuos pačius rašinius suredaguoti, paskui vertino ir pasakė, kurie geriausiai suredagavome. Mums vadovavo laiškų skyriaus vedėja Joana Aleksiukienė. Susipažinome su redakcijos žurnalistais, patiko žemės ūkio skyriaus vedėjas Benjaminas Bagdzevičius, korespondentas Algimantas Krapavickas. Nors aš buvau dar mokinys, bet net redaktorius Gintautas Judickas neatrodė išdidus, nerodė savo viršenybės. Pamačiau, kad tie žurnalistai visai normalūs žmonės. Tada pamažu ėmiau galvoti apie tai, kad ir aš norėčiau su jais. Vyresnėse klasėse kartais parašydavau į „Lietuvos pionierių" (tas dažniausiai nieko nespausdino, tik laiškais vis padėkodavo už gautus rašinius), „Komjaunimo tiesą". O čia perskaičiau, kad laikraščiui rašančiam jaunimui yra toks Jaunųjų korespondentų universitetas: skaito paskaitas, žurnalistai pasakoja apie savo darbą, jiems svarbius dalykus, net ekskursijas organizuoja. Ir aš nusprendžiau pabandyti prie tų korespondentų prisijungti. Ir mane, kaimietį, pakvietė atvykti. „Komjaunimo tiesos" redakcijoje pamačiau daugiau iš įvairių vietų atvykusių panašių į mane. Mums vadovavo Angelina Orenderaitytė, o iš mums kalbėjusių žurnalistų prisimenu tik Aloyzą Urboną ir Alfredą Gusčių, kuris ir dabar kartais parašo „XXI amžiui". Tarp to „universiteto" klausytojų įsidėmėjau tik būsimą kurso draugę Almą Mosteikaitę iš Joniškėlio. Iš Šakių ir atgal važiuodavome su Alfonsu Gustu iš Kidulių, kuris buvo už mane vyresnis ir žurnalistu netapo.

Aš labai retai praleisdavau pamokas, todėl į mokyklą nenueidavau tik tomis dienomis, kai vykdavau į Vilnių. Tada apie įvairius žmones ir renginius jau rašiau ne tik į „Draugą", „Komjaunimo tiesą", bet ir „Valstiečių laikraštį", „Tiesą". Kadangi, kaip minėjau,vasaromis dirbdavau kolūkyje, tai mačiau, kurie žmonės yra darbštūs, verti aprašyti, bet niekas apie juos neparašo galbūt tik todėl, kad jie ramūs, tylūs, nesigiria, nekomunistai, todėl pamirštami. Aš rašiau dažniausiai apie tokius. Taigi stodamas į Vilniaus universitetą jau turėjau surinkęs nemažai mano spausdintų tekstų iškarpų, kurios tada buvo privalomos.

Apie stojimą į žurnalistiką universitete ėmiau galvoti gal 9 klasėje, bet visada abejojau, ar aš, kaimo mokyklos abiturientas, tik kalvio vaikas, praeisiu kūrybinį konkursą ir išlaikysiu stojamuosius egzaminus. Todėl visąlaik galvojau ir apie atsarginį variantą - jei neįstočiau į universitetą, stočiau į Vilniaus technikos mokyklą, fotografijos specialybę. Vis arčiau žurnalistikos. Bet praėjau kūrybinį konkursą, išlaikiau stojamuosius egzaminus, tapau studentu. Taigi štai koks tas procesas renkantis žurnalistiką.

Galbūt dar paminėčiau, kad tėvukas buvo ne tik stalius ir kalvis, bet savo bičiuliams mėgdavo pasakoti įvairiais su juo susijusias istorijas. Tėvukas pakritikuodavo valdžią, rašydavo satyrinius eilėraščius, juose nevengdavo aštresnių žodžių, ironijos, sarkazmo, atrodo, kad ir į „Šluotą" jų yra siuntęs. Taigi gal ir nuo jo prasidėjo mano kelio į žurnalistiką užuomazgos.

Ką paliko tau žurnalistikos studijos Vilniaus universitete?

Turbūt kiekvienas buvęs studentas studijų metus laiko pačiais gražiausiais savo gyvenime. Labiausiai įsiminė talkos kolūkiuose. Pirmajame kurse, kai dar buvome nepažįstami, dirbome Paluknyjè, Trakų rajone. Tai buvo vadinamoji cementovkė, kuriai vadovavo kuratorius docentas Virgilijus Juodakis. Tikrai susipažinome, kasdami bulves susidraugavome, todėl tapome tvirta šeima, kuri tebedraugauja iki šiol. Per kitų metų talkas Leliū́nuose (Utenos rajone), Pagiriuosè (Kėdainių rajone), Paiešmẽniuose (Pasvalio rajone) mūsų ryšiai dar labiau sutvirtėjo, padėjo ne vien bendras darbas, bet ir pašnekesiai, pasisėdėjimai prie kortų stalo su pasvalietiško alaus bokalu...

Daug laiko praleidome gyvendami bendrabutyje, o ten, bendraudami ir su iš įvairių vietų atvykusiais kitų specialybių studentais. Niekur kitur tokios galimybės nerasi. Net kai kurie bendrakursiai vilniečiai, pavydėdami tokios galimybės, kartais bendrabutyje pernakvodavo.

Studijuodami Vilniaus universitete turėjome galimybę klausytis įvairių žymių dėstytojų paskaitų. Galimybė pabendrauti bent su vienu iš jų jau būtų įvykis, o mes kasmet kiekvieną savaitę klausėmės bent po kelis. Galiu išvardinti tokių net keliolika: kalbininkai ir filologai mano jau minėtas Juozas Pikčilingis, Vitas Labutis, Aldona Paulauskienė, Evalda Jakaitienė, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, rašytojai Marcelijus Martinaitis, Jonas Mačiulis, literatūros kritikai Vitas Areška, Henrikas Zabulis, Elena Kuosaitė-Jašinskienė, Aušrinė Marija Pavilionienė, filosofai Eugenijus Meškauskas, Krescencijus Stoškus... Čia ne specialybės dėstytojai.

Dar išvardinsiu kelis Žurnalistikos katedros dėstytojus: Jonas Bulota, Bronius Raguotis, Skirmantas Valiulis, Liubomiras Viktoras Žeimantas, Vilius Užtupas, Domijonas Šniukas, Janina Kimbartaitė, Danguolė Skarbalienė, Albinas Romualdas Pačėsa, Juozapas Laucius, Rimantas Pleikys, Juozas Vercinkevičius, Antanas Mačianskas...

Kai pagalvoji, kiek įvairių dalykų esame išgirdę, kokios plačiai apimančios buvo mūsų studijos, tai, ko gero, jokios kitos specialybės studentai tokios galimybės neturėjo. Tai ne tik žurnalistikos dalykai, bet ir užsienio kalbos, literatūros, dailės istorija, žemės ūkio pagrindai, filosofija... Ruošdamiesi egzaminams turėjome perskaityti daugybę knygų: lietuvių, rusų, Vakarų Europos, antikos rašytojų literatūros. Jau legenda tapo filosofijos egzaminai pas Eugenijų Meškauską arba etikos - pas Krescencijų Stoškų. Laimingiausi buvo juos išlaikę iš pirmo karto, o jei kuris gaudavo penketą, tai suprasdavome kaip sensaciją.

Žinoma, buvo ir to meto dvasią atitinkančių ideologinių paskaitų: TSKP istorija, politinė ekonomija, mokslinis ateizmas ir komunizmas... Į jas susirinkdavo ir kitų istorijos fakulteto specialybių - istorijos ir psichologijos - studentai. Turėjome galimybę artimiau su jais susipažinti, su jais dar turėdavome bendrus fizinio lavinimo užsiėmimus. Kartais koktu būdavo klausytis idėjinių komunistinių idiotinių išvedžiojimų apie visokius TSKP suvažiavimus ir Lenino nuopelnus. Net kai kurie žurnalistikos dalykai buvo ideologiškai pavadinti - Tarybinė žurnalistika, Užsienio darbininkų spaudos istorija, tačiau mūsų dėstytojai sugebėdavo juos pateikti tinkamai ir įdomiai, be ideologinių klišių.

Tekdavo dažnai lankytis universiteto bibliotekoje. Jausdavau nepaprastą jos aurą - juk tiek žymių žmonių čia buvę ir knygas skaitydavę. Studentams svarbios buvo ne tik studijos, bet ir laikas tarp paskaitų. Kiek futbolo, krepšinio rungtynių Sporto rūmuose ar „Žalgirio" stadione matyta! Dažnai pasitaikydavo dvi laisvos valandos tarp paskaitų. Jas dažniausiai praleisdavome kuriame nors kino teatre. Labai daug naujų ir senesnių kino filmų mačiau. Nemažai kino ir teatro premjerų aplankėme. O savaitgaliais, jei neišvažiuodavau į tėviškę, sekmadieniais užeidavau į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Čia ir daugiau studentų matydavau. Gailiuosi, kad neapsilankiau ir kitose bažnyčiose, būčiau daugiau kunigų pamatęs ir išgirdęs. Dar gailiuosi, kad būdamas studentu per atostogas mažai keliavau. Kiti net lėktuvu skrisdavo į Maskvą, Leningradą, Jerevaną, Tbilisį... O važiuoti traukiniu studentai galėjo už pusę kainos, įvairių muziejų lankymas irgi kainavo pigiau. Tik vienoje tokioje kelionėje buvau.

O aš vasaromis tėvams padėjau. Kadangi jie laikė gyvulių, reikėjo šienauti, o kai prasideda lietūs, tas darbas užtrunka. Tėvai mane rėmė pinigais ir maisto produktais, todėl jiems privalėjau padėti atlikti žemės ūkio darbus.

Iš studijų laikų dar prisimenu praktikas. Po pirmojo kurso turbūt visą mėnesį dirbau LKP CK leidyklos spaustuvėje. Tokią laimę turėjo dar ir kurso bei kambario draugas Romas Poderys. Aš rotaciniame ceche po kelias valandas naktimis priiminėjau spausdinamas „Tiesas" ir „Valstiečių laikraščius". Darbo pabaigoje atrodydavau juodas kaip iš krosnies išlindęs. Ilgai tekdavo praustis bendrabučio duše. Kitą vakarą - vėl tas pats. Supratau, kad prie laikraščio atsiradimo prisideda ir nemažai juodą darbą atliekančių žmonių. Ar dabartiniai studentai kažką panašaus patiria?

Patiko ir praktikos Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis" (čia ją kartu atliko ir kurso draugas Modestas Patašius), Šakių rajono laikraštyje „Draugas" bei „Valstiečių laikraštyje". Skirtingos redakcijos, skirtingi patyrimai. Buvo smagu pavažinėti po Žemaitijos kaimus ir miestelius Plungės rajone, džiaugiausi, kad „Kibirkšties" ir „Draugo" redaktoriai Elvyra Jonutienė bei Algis Abraitis leido išbandyti įvairius fotografijos žanrus, kurių mokė kurso kuratorius Virgilijus Juodakis.

„Kibirkštyje" tą darėme su kurso draugu Modestu Patašiumi, kartais tyčia apsikeisdami: vienas fotografuoja, o kitas rašo. Norėjome parodyti, kad abu mokame ir rašyti, ir fotografuoti. Galbūt todėl ir diplominį darbą pasirinkau su tuo susijusį: „Šakių rajonas. Fotopasakojimas". Čia patarimų davė „Draugo" atsakingasis sekretorius Juozas Bakšas, anksčiau išleidęs leidinį apie Šakių rajoną. „Kibirkštyje" patiko korespondentai Eugenijus Bunka, Jonas Virketis ir mumis, studentais, pasitikėjęs fotokorespondentas Vladas Gaudiešius.

O „Valstiečių laikraštyje", jau respublikiniame leidinyje, turėjau galimybę susipažinti su kito masto žurnalistika, matydavau, kaip reaguoja kokio nors kolūkio specialistas, kai reikia kalbėtis su tokio leidinio atstovu, nesvarbu, kad esi tik praktikantas. Šioje redakcijoje daug patarimų davė žurnalistas Kęstutis Greblikas.

Daug metų atidavei Kaunui. Kas tau Kaunas šiandien?

Kaunas man yra miestas, kuriame ilgiausiai gyvenu. Nemunu iš čia teka vanduo, vėliau pratekantis pro mano gimtuosius Plokščius. Čia susituokiau su žmona Laima, čia gimė ir užaugo du sūnūs. Kaune ilgiausiai dirbau, todėl susipažinau su daug žmonių, kurie nebūtinai yra kauniečiai, o save laiko ateiviais iš kaimo. Jei gyvenčiau kitame mieste ir jame būčiau ilgiausiai pragyvenęs, turbūt tą patį galėčiau pasakyti ir apie jį, tik Nemuno vanduo galbūt pro jį netekėtų. Nejaučiu Kaunui tokių sentimentų kaip tėviškei. Jei apsigyvenčiau kitur, į Kauną mielai atvažiuočiau pažiūrėti, kas jame pasikeitė. O kažkas kasmet visur keičiasi.

Ilgai dirbi „XXI amžiuje". Kodėl tave domina šis darbas? Ką čia randi?

Manau, kad dirbti ten, kur jaustumeisi esąs ne savo vietoje ir jei reiktų daryti tai, kas visai nepatinka, būtų tikra kančia. Galbūt ir kurioje nors kitoje redakcijoje gerai jausčiausi. Bet taip jau atsitiko, kad daugiau kaip 20 metų praleidau „XXI amžiuje". Gal pernelyg ilgai? Kartais matai savo darbo beprasmybę ir atsiranda noras visa tai mesti, nes nusivili pamatęs, kad tokiai mažai daliai katalikų mūsų reikia, o kiti ir per 30 metų apie tokį laikraštį teigia negirdėję. Bet kai geri žmonės pasako, kad šventą darbą atliekame, kad jie negali be „XXI amžiaus", tarsi ramiau pasidaro ir, pamiršęs visas problemas, ari tą pačią vagą toliau.

O radau čia daug tokių pat misionierių, skleidžiančių geras žinias, pasakojančių apie puikius žmones, rašančių apie svarbius darbus ir renginius. Jei už tokį darbą autorius negauna honoraro, bet džiaugiasi mums padėjęs, tas jau yra misionierius. Kitos redakcijos, ko gero, tokių talkininkų neturi. Tik dirbdamas „XXI amžiuje" susipažinau su daugybe kunigų, nemažai jų tapo mano interviu pašnekovais, o kai kurie net draugais. Be abejo, nemažai jų jau iškeliavę į Amžinybę.

Ką manai apie šiuolaikinę žurnalistiką?

Šiuolaikinė žurnalistika yra labai įvairi. Kai kas žurnalistais laiko ir tuos, kurie bet kokias mintis rašo savo feisbuke. Tada žurnalistais būtume beveik visi. Aš nenorėčiau visų savo įspūdžius ar pastabas apie ką nors rašančių vadinti žurnalistais. Bet kartais tame feisbuke iš tiesų yra informacijos, kurią būtų galima vadinti žurnalistika. Laikraščiai, žurnalai, interneto svetainės irgi būna įvairios, esama daug specializuotų, rašančių specializuotomis, visai skirtingomis temomis, pavyzdžiui, tos temos gali būti: automobiliai, aviacija, buhalterija, gamta, interjeras, medicina, mezginiai, miškai, neįgalieji, psichologija, rankdarbiai, sportas, sveikata, vaikai, žvejyba... Jei žurnalistiką vertinčiau paėmęs tik kaip vienos ar kelių specializuotų spaudos leidinių žurnalistų darbą, galbūt galėčiau pasakyti daug gero. Bet jei reiktų vertinti šiuolaikinę žurnalistiką apibendrintai, tai pasigilinęs pamatai, kad padėtis yra tragiška. Atrodo, kad kas pinigus žurnalistams moka, tie pagal to dūdelę ir šoka. Gal šoka ir ne savo noru, o šefų verčiami, bet vis tiek šoka ir vykdo užsakymą. Matau daug užsakomos žurnalistikos, kuri yra manipuliavimo valdžios nuomone įrankis, kartais net gėda darosi dėl tokių žurnalistų darbo, nes nepasitenkinimas dėl to rodomas visiems žurnalistams ir išgirsti klausimą: „Ką jūs ten rašote (ar rodote)?". Atrodo, kad jie net nesigėdija dėl to, ką rašo ar rodo, lygiai taip pat, kaip kai kurie politikai, meluodami ir mulkindami žmones, išradingai išsisukinėdami dėl savo daromų aferų. Kartais pagalvoji, kad gal žmogus iš tiesų visai nesupranta, ką daro, gal jam trūksta kritinio mąstymo?

Kai senas vaikystės draugas paklausia, kodėl tie žurnalistai tokie parsidavę, kad šneka niekus, kalbina ir rodo vis tuos pačius, neišklauso kitaip mąstančio, nedrįsta šnekėti apie draudžiamus dalykus ir būna akivaizdžiai šališki, neturiu ką jiems pasakyti, o tada siūlau jiems verčiau pažiūrėti į jutubą - gal ten ras tiesos.

Be to, pasakau, kad žurnalistai irgi yra žmonės, dažnai turi dirbti be nustatyto darbo laiko, neturi išeiginių, vis gyvena budinčiojo režimu, o algos mažos, nors gyventi reikia, auga vaikai, norisi turėti savo būstą (juk mato savo herojų prabangų gyvenimą), automobilį, išvykti pailsėti, todėl daro taip, kaip liepia, gal net ir turėdami kokios nors kompromituojančios medžiagos, specialiai nerašo ar nerodo, o šantažuoja ir laukia išpirkos, tada gauna didesnį atlygį, užsitikrina ramesnį gyvenimą, gali ir didesne materialine gerove džiaugtis.

Būna, kad kartą pabandę kažką rimto paskelbti nudega, nes šefas uždraudžia apie tai rašyti, nes paaiškėja jų bendri interesai...

Tiesos ieškotojai ar atskleidėjai yra idealistai, kurių mažai besurasi. Labai blogai, kai žiniasklaidos priemonių savininkai neturi nieko bendro su žurnalistika, o tik siekia iš jos bet kokiu būdu gauti kuo didesnį pelną. Priemonės jį gauti būna visai nesvarbios, apie jokias žurnalisto etikas tokie negalvoja. Jei manęs kas nors iš jaunuolių paklausia, ar jam verta stoti į žurnalistiką, patariu, jog tikrai neverta - verčiau įgyk rimtesnę profesiją, nes jei žiūrės tik į profesijos vertingumą, blogai bus su tokiu žurnalistu - jis tikrai parsiduos, ir savo darbu mulkins žmones, darys juos propagandos aukomis. Bet jei jam nesvarbu atlyginimas, materialinė gerovė, o yra noras padėti žmonėms atskleisti tiesą, demaskuoti visokių gudragalvių darbelius, patariu stoti ir studijuoti, stebėti, analizuoti, abejoti, tikrinti, o pabaigus „lįsti" į jutubą, ir būti nepriklausomam nuo įvairių įtakų,

Pabaigoje, kaip daug metų dirbęs katalikiškame laikraštyje, norėčiau pasakyti, kad matau daug žurnalistų nekompetencijos rašant ar kalbant Bažnyčios temomis, be to, dažnai išaukštinami valdžios žmonės - Seimo nariai, merai, seniūnai, - o kunigai ignoruojami. Tą sakau daugybę kartų pastebėjęs, kad jei kokiame nors renginyje kalba politikai, jų mintis dar pacituoja, o jei šneka kunigas (ypač jei bažnyčioje sako homiliją), tai gerai, kad dar jo pavardę pamini ar vienu sakiniu apsiriboja. Bet gal taip yra dėl minėtos nekompetencijos ir visai ne iš blogos valios?

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Vytautas Žeimantas

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-12-21 13:13

Atgal