2018 m. lapkricio 12 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Šuniukų „politika“ – įdomesnė: Kretingos malkinės „princesei“ Mirtai šypsojosi pats šventas Antanas

2018-11-08
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius
Palanga

Netikėti man pačiam, tačiau stebuklingai dėsningi gyvensenos pokyčiai ir visokeriopas stiprėjimas prasidėjo 1999 metų rugsėjį, kai, išeidama į atsakingą darbą „Sodros" Palangos skyriuje, kurį ir bendradarbius vis šiltai prisimena mano 47 metai žmona Vladislava Marija ištiesė man dirželį - svarbiausiąjį „šunvadybos" atributą: „O štai nuo šiol, - imk! - mūsų Litutį rytais vedžiosi tu. Kur tai matyta - man virtuvė, visa tvarkdarystė, ekonomiška buitis, darbas Palangos „Sodroje" su išvažiavimais autobusais į zoną, kurios geografija - nuo Šilutės iki Kretingos ir net Skuodo. O mano Laisvas Nepriklausomas Raštininkas vyras vis dar lovoje „teliuojas" iki aštuonių-devynių valandų, kaip koks ruonis Antarktidos ledynuose. Juk ne senis esi. Viskas. Taškas be kablelio. Dabar mūsų baltąjį šuniuką Litą rytais vedžiosi tu. Kelsiesi, ponas, sykiu su juo ir nardykit abudu pajūriais, ogi, kur tik norit. Laikas išsivaduot iš nevyriškos tinginystės. Iš viso vyrų nereikia gailėti..."
Visos priemonės - geros, kur veda į gerą tikslą. „Mergelė su jūros druska" yra kieta. Ji, manoji, reikli, nevynioja žodžių į vatą, bet aš ją gerbiu, nes dažniausiai - teisi. Teisi, sąžininga, kuriančioji jėga iš Chaoso tvarką tuoj pat padaro. Kaip jos nemylėsi?
Šito monologo man tada užteko. Jį aš esu pacitavęs, patirtimi dalinausi ir su tuomečio kaimyno, dabar LR Seimo nario Dainiaus Kepenio Sveikatos mokyklos klausytojais, su Klaipėdos Trečiojo amžiaus universiteto senjorais. 
Mano gyvenimą užpildžius ekologinei šunvadybai, nuo 1999 metų rudens atsirado benikotininiai-bealkoholiniai dvasiniai „papildai", o būtent - kėlimasis rytais sykiu su saule ir jos pasveikinimas su keturkoju augintiniu Litučiu, natūraliausias Gamtos ritmas, harmonija, darbų planavimas, ramių minčių tėkmė, tirpo depresyvumas, sutvirtėjo ne tik kojos, kurioms „nebaugu" nueit iki Papės ir vakarop sugrįžti iki Šventosios. Fiziškai sustiprėjau tiek, kad 2002-2005 metais aš, buvęs „prasirūkėlis", ramiausiai iki Nemirsetos ir atgal nuirkluodavau netuščią Palangos gelbėtojų pamainos viršininko, šviesiai prisimenamo Broniaus Rudavičiaus išduotą budėjimui poste valtį.
Už tai, žinoma, už išjudinimą iš dvasios tingulio, žalingų įpročių ištirpdymą esu labai dėkingas savo žmonai ir šeimos numylėtiniams Litui bei Litai.
O dabar mes vėl ne vieniši: su energinga „hipermaksimaliste" mišrūne Mirta Griškute, 2017 metų gruodžio 20-tąją mums padovanota Kretingoje, Taikos gatvėje, arti didžiosios turgavietės gyvenančių tvarkingų, labai keturkojus mylinčių, jais besirūpinančių šeimininkų kieme. Internetiniame langelyje informaciją surado dukra Margarita, Angliją išmainiusi į Palangą, ir norėjusi vėl regėti bėgiojantį džiaugsmelį greta mūsų ir pirmokėlės anūkės Beatričės.
Aš pavartojau terminą „dvasiniai papildai". Man pritartų ir gydytoja Vilija. „Žinoma, pirmiausiai mintyse iškyla didžiosios „kolonos" - „Kultūra", „Menas", „Knygos", „Muzika"... Būtinai visi pripliusuokime ir savo širdžių prieraišumą, globėjišką rūpestį, dėmesį, maitinimą (pasidalijimą kasdiene savo duona) su visais gyvaisiais savo gyvenamojo laiko bendrakeleiviais. Tai - šuniukai, katytės, papūgos, vėžliukai, driežiukai, žalčiukai, balandžiai, - ogi viskas, Broli, kur plaka maža širdelė, visos pasaulio stebinčios smalsios akelės ir greitos kojelės yra gerbtinos, saugotinos ir mylinčia žmogaus ranka glostytinos", - tiesiai šviesiai kartoja karteniškė Palangoje, 33 metus auklėtoja „Pasakoje" sykiu su Dalyte Latoniene dirbanti žinoma gyvūnų ir augalijos globėja žygeivė Dovilė Kisielienė. Ją drąsu apibūdinti: „Viena Dovilė - visa gamta".
Gyvūnėliai - tikri savo jausmais, jie - be klastų, be nedorų kėslų, jie žaisdami, net išdykaudami džiugina, bet neapgauna, kaip kai kurie žmonės, ypač valdžios pauostę, agresyvumo nepaslepiantys karjeristai politikieriai. 
Taip, taip - ir šuo vedasi žmogaus gyvenimą. 
Dar šioms mintims rasčiau dešimtis visiems žinomų pritarėjų - tai ir nepralenktas gamtinių knygų autorius, rašytojas, dar iš Žuvinto rezervato - gulbių ir Lietuvos paukščių karalijos - į Kelmę man laiškus rašęs, nūnai - dar ir keliautojas upėmis Selemonas Paltanavičius, ir ant 90-mečio slenksčio iškiliai, oriai ir savai stovinti biologė-muziejininkė, buvusi Šaukėnų mokyklinės girininkijos Kelmės rajone vadovė, rugsėjo devintąją ir Palangą, tiltą, jūrą, bažnyčią, su šaukėniškių delegacija pagerbusi Elena Burdulienė. Taip pat literatas, Palangos gyvūnų gydytojas Antanas Raudys.
„Skruzdėliuk, galiūne mažas..."
Tarybmečiu liaudyje plasnojo ir kitas „sparnuotas posakis": „Kuo arčiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu gyvūnus".
Reikėtų pamatyti, su kokia meile ir atida net trimis savo augintiniais šuniukais rūpinasi mūsų kaimynės Natalija ir Julija.
Tai primena buvusios maskvietės, kieme sidabrinę eglę pasodinusios, pasakytą bet kurioj valdymo epochoj aktualų priesaką: „Esam biedni - būkim teisingi". Tai štai - gyvūnai, šuniukai, katytės ir visa kita, nuo kurių nenuleidžiame ir neleidžiame sau su jais elgtis agresyviai, yra... kantrybės ir teisingumo jausmuo, švelnumo, drąsos ugdytojai, psichologai, fantazijos žadintojai, namsargiai, žygių skatintojai, bendruomenės vienytojai, teisingos mitybos pavyzdžiai, žmogiško elgesio mokytojai. Tai - treneriai, vaistininkai, kiekvienas, šalia bėgantis ar esantis - pirmasis Antidepresantas, senjorų guodėjas, ramintojas, tai Gėrio universitetas mokinukams, darželinukams. Tai - naujas eilėraštis. Tai - lobis, padedantis svajingai ir spalvingai išgyventi kai kada ir „šiurkščiavilnį" laikotarpį, išbrist iš liūdesio, nevilties balų. Tad sykiu su jais, ištikimiausiais namų „sutuoktiniais" - pirmyn, ten, kur jūra susivienija su dangumi, ten, kur prasideda klifai - statūs, molingi skardžiai - smėlynais gali dienas ilgintis, negalias nusibaidyti, eidamas iki Ošupio ir Šaipių, iki Plazės-Karklės. Tik pirmyn! Žaismės iš esmės, nepaisant amžiaus. Dėmesingam šeimininkui šuo paskolina dar ir savo dviejų kojų jėgą, tampi greitesnis, sau pats lengvesnis, pailsi nuo namų „stresjadros", nes spartus ėjimas pagerina virškinimą, sureguliuoja kalorijas ir iš viso - parodo, kas organizme yra puiku, o kas - taisytina.
Čia vėl grįžtu į 2017 12 20, kai dviejų gerų kalvio kumščių didumo „angliukę-angeliukę", būsimą „žmogutę", dar vieną Saulėtekio tako „princesę" Mirtą iš malkinės Taikos gatvėje, Kretingoje, perkėliau į talpią savo kuprinę, mudviem su žmona, padėkojus rūpestingiems gyvūnų globėjams, dar parūpo užsukti, pasimelsti ir į mylinčioms palangiškių širdims visada atvirą, besišypsančią Kretingos miesto bažnyčią, kurią antram gyvenimui prikėlė, varpus pats liejo ir Klaipėdos bažnyčios šventoriuje besiilsintis legendinis klebonas B. Burneikis.
Pakiliai nusiteikę, abu su Vlada atėjom.
Tačiau tylu buvo iki tol, kol naštą pasidėjau bažnyčios pasienyje, per tris-keturis žingsnius nuo altoriaus, skirto toli garsiam geradariui, šventam Antanui.
Atsiklaupiau. Jau ir žegnojuosi. „Sumesiu", manau sau, maldelę ir savo mamai, šalia tebebūnančiai Antaninai, ir už kitus, gyventi padėjusius mirusiuosius, taip pat už tuos, kuriuos gera dar matyti ir šiandien... Taip pat maldelę - gyvūnų globėjams. Tik staiga - per kelis sykius - „Au - au - au"... Dar kartą... Ir dar sykį. Visai kaip senoviniame Žemaitės apsakyme. Jaučiu, kaip pradėjau kaisti, kas minutę šiltėju, jau ir žmona klausiamai - „žvilgt-žvilgt", o tai rodo - „gal jau einam iš bažnyčios?" Kelios maldininkės užnugaryje jau ir solidžiau sukluso: „Čia dabar: šuva - bažnyčioje, ar... ar... ar..." Toliau sektų natūralus pamokslėlis apie etiką...
Dar 1966 metais, menu, Vilniaus universitete į bendrą paskaitą 7-oje auditorijoje žurnalistas Ecka Petraitis įsivedė mažą baltą šuniuką. Dėstytojas Aleksas Girdenis pasiuto: „Arba jis, arba aš". Išvedė. 
Prisipažinsiu: aš pats esu klusnusis maištininkas, gerbiu šventumą ir tikrumą, ir maldininkų ramybę, ir visus pasirinkimus... Atsigręžęs tepasakiau: „Atsiprašau, moterys, jūsų teisybė, bet juk ir šuniukai, ir aviukai, ir žalčiukai, žuvys, balandžiai, asiliukai ir visa, kas gyva, kaip ir mes su jumis čia, Kūrinijos sukūrėjo ir valdovo testamentais esam lygiaverčiai visų gyvųjų Pasaulyje, todėl turim teisę ir galim būti visur, juk taip? Atleiskit ir už naujos mūsų šeimos narės pakrikštijimą".
Niekas nebepyko. Man intuicija sakė, jog šventas Antanas atlaidžiai šypsojosi. O balsingoji „šeimos narė", net keista, kuprinėje tylėjo. Ogi, užmigo. Ji jau dešimtą mėnesį gaiviai plasnoja Palangos takais ir giraitėm, mes su Mirta jau nužvalgėm net Moterų ir Vyrų pliažus. Neliūdim ir vasaros nuotaikas linkim širdyse nešiotis visiems.
„Jūsų Mirta man labai patinka. Vulkanas", - į Pietus nugirgsint virš Palangos Saulėtekio tako bene pirmajai Papės-Būtingės „ornitologinės linijos" paukščių eskadrai, komplimentą rugsėjo 24-ąją pasakė mūsų pajūriu patenkinta buvusi Maskvos gyventoja, profesionaliai ir šunų vadybos reikalus išstudijavusi, mažuoju „išdykėliu" Jakiu dabar maloniai ir kruopščiai su dukra Julija besirūpinanti ponia Natalija. Labai širdingai savo šuniuku rūpinasi ir Palangos kultūrai, žurnalistikai atsidavusi Marija Tamkevičienė. O mūsų Mirta - tikrai su „šarmu". Reaktyviniai greičiai. Tik...
„Ko ji loja vis ant manęs?" - klausia kita optimistė kaimynė Simona. Ir kita, ir dar kelios. Nesuprast visų Mirtos „SMS" - loja, bet ne ant visų. 
„Bijo, kad tu manęs neprivatizuotum, - juokais atvirauju ir aš. - Mes su Mirta dabar abu gyvename vienoje Malkinėje su kompu". Su ja - niekad nevienišausi. Džiaugsmą pajaučia ir septynmečiai, ir septyniasdešimtmečiai:
Su jūra, mielu šuniuku, Gėlynų akmenėliais, -
Žydėk, gyvenime, žydėk,
Tik nieko nesuvėlink.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-11-08 13:23
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media