Žurnalistikos istorija

Po devyniolikos metų mano redaktoriavimo „Tarybų darbui" ir „Valstybės žinioms", vieną gražią 1990 m. balandžio popietę sužinojau, kad „deus ex mahina" valia „Valstybės žinios" panaikinamos ir vietoj jų atkuriamas buvęs nepriklausomos Lietuvos laikraštis „Lietuvos aidas". Jo redaktoriumi paskirtas Saulius Stoma.

Po poros dienų atvedė naują vadovą, liesą, šviesiaplaukį, kumpanosį, gerokai jaunesnį už mane. Perdaviau dokumentus ir netrukus buvau paskirtas paprastu naujo laikraščio žurnalistu - vyresniuoju korespondentu, rašančiu žemės ūkio klausimais.

Prisipažinsiu, pradžioj buvo nelengva prisitaikyti prie naujo statuso. Kurį laiką jaučiausi tarsi iš sraunios upės pakliuvęs į užutėkį. Bet žurnalisto pareigos ilgai nuobodžiauti neleidžia, dienraštis be paliovos reikalauja straipsnių, tik spėk rašyti, kitų rašinius taisyti.

Su redaktoriumi santykiai buvo neutralūs, dalykiniai. Buvo ramus, iš pažiūros abejingas, pasakydavo, kokių temų reikėtų, pageidaudavo, kad rašyčiau apie besikuriančius ūkininkus, o ne apie bendroves. Gamybiniuose pasitarimuose bendradarbiams primindavo, kad rašytų laisvai, „iš rankos". Smagu būdavo, kai redaktorius tarsi demonstruodavo esąs išsiblaškęs. Kartais atbėgęs klausdavo, ar aš tau neatidaviau redaguoti kažkokio autoriaus rašinio. Neteko girdėti, kad kurį nors darbuotoją būtų viešai piktai kritikavęs. Lengvai į darbą priimdavo, taip pat lengvai ir atleisdavo. Vienu metu „Lietuvos aide" dirbo apie pusantro šimto darbuotojų.

Tačiau suburti draugišką kūrybinį kolektyvą S. Stomai nepavyko. Redakcijoje atsirado nepatenkintų neaiškia redaktoriaus finansine veikla. Kartą Kalėdų proga pats redaktorius man atnešė dešimties dolerių premiją, tada, skystų laikinų vagnoriukų epochoje, tai buvo dideli pinigai. Juos redaktorius surinko iš užsienio lietuvių lankydamasis JAV. Nežinau, kokią premiją pasiėmė redaktorius ir kiek gavo kiti, bet nuo to laiko prasidėjo intrigos, grupuočių kova. Ji baigėsi juodojo penktadienio - 1994 m. vasario 11 d. perversmu. Stebėtojų tarybos nutarimu buvo perrinkta nauja redakcijos valdyba, S. Stoma jam nežinant atleistas iš pareigų, nauju valdybos pirmininku išrinktas užeivis Saulius Šaltenis.

„Jaučiuosi tarsi su peiliu nugaroje" - taip viename interviu savo būseną įvardijo jau buvęs redaktorius.

Spalvingas tolimesnis S. Stomos gyvenimas: apžvalgininkas, „Lietuvos žinių" redaktorius, kalinys, rašytojas, Seimo narys, buvęs Krikščionių demokratų, Konservatorių, Tautos prisikėlimo partijų narys.

Apie vieną mano buvusio redaktoriaus Seimo laikų nutikimą neiškenčiau neparašęs humoreskos į Delfi portalą, kuri vadinosi „Pasvarstymai apie žaliaakes, lovelasus ir fanatikus". Porą ištraukų, atsiprašau, gal ilgokų, pacituosiu:

„Vargu ar kas paneigs, kad Seimo narys Saulius Stoma - dabar pats populiariausias Lietuvos politikas. Apie jį rašoma ir kalbama daugiau negu apie popiežių, Amerikos prezidentą, Rusijos premjerą ir mūsų papunį kartu sudėjus. Gal tai ir neblogai šąlančiai ir šildymo kainų kankinamai liaudžiai. Vis šiokia tokia humoro prošvaistė niūrią rudens padangę. Įsijungti į šį daugiabalsį chorą paskatino Delfio portale besipuikavęs G. Drukteinio straipsnis „Ko mus pamokė lovelasas S. Stoma?" Pasijutau kalbėti turįs ir vyrišką pareigą. Juk šiaip ar taip bemaž ketverius metus dirbome tame pačiame „Lietuvos aide". Taigi kartu suvalgėme gerą pusę pūdo druskos. Iš redaktoriaus rankų esu apturėjęs ir pagyrimų, ir premijų, ir viešą papeikimą be pasiaiškinimo. Todėl, manau, galiu vertinti objektyviai".

Noriu G. Druktenį ir daugelį Delfio komentatorių nuliūdinti, redaktorius niekad nebuvo lovelasas, arba lietuviškai tariant, mergininkas, suvedžiotojas. Buvo vyras, nebijau prisipažinti, kaip ir didžiuma mūsų giminės atstovų, manančių, jog būtų griekas praleisti progą. Tokius vyrus turėtume nešioti ant rankų. Mąstau, jei visi tokie būtume, o ne ant visų keturių kampų šlovinami mažumų egzemplioriai, mūsų dailioji lytis rečiau dairytųsi į germanus ar kokius arabus.

Tiesa, dėl visiško objektyvumo čia dar derėtų pridurti ir gražiai rusiškai skambančią ištarmę: liubovnik sčiastlyvčik ir liubovnik neudačnik. Taigi net įstatymų leidėjai kartais patenka į meilužių nevykėlių kategoriją, nes yra patiklūs kaip aplaižyti veršiukai. Pagaliau niekaip nesuprantu, kam padėvėtiems vyrams seilę varvinti dėl neapsiplunksnavusių žaliaakių, kai aplink sukasi tiek daug linksmų našliukių. Pergreit kandidatai į senjorus pamiršta Lope de Vegos ir Kalderono komedijose prieš keturis šimtus metų išguldytas tiesas.

Žvelgdamas iš profesinio kiemo, norėčiau pagirti jaunąją kolegę Rūtą, kurios iki šiol net pavardės negirdėjau, o dabar apie ją visa Lietuva šneka, spalvotas nuotraukas spausdina, viena per kitą televizijos graibsto. Gera buvo žurnalistinė provokacija atmetus visas tas etikas, privatumo ilgesius...

Profesinio polėkio kiek pristigo LNK laidos „Kakadu" prodiuseriui Sauliui Bartkui. Juk galėjo jis patarti slaptiesiems operatoriams pabūti šiek tiek kantresniems, išlaukti valandėlę ir nufilmuoti Seimo narį varganos šalies davatkėlių džiaugsmui... nusiavusį kelnes. O dabar koks čia įvykis - neužrišti batai. Kaip ta bulvė - nei lupta, nei skusta.

Ir visgi Seimo narys Saulius Stoma gimęs po laiminga žvaigžde - įklimpo į padorių žiniasklaidininkų supintą žurnalistinę provokaciją. Bandau įsivaizduoti, kaip jam tektų parlamentauti, jei kadrai be kelnių būtų ne parodyti sensacijų išalkusiems žiūrovams, o panaudoti šantažui ar pakliuvę septyniolikos pavasario akimirkų herojams. Todėl tik gera linkėdamas patarčiau: ponas Sauliau, būk ir toliau tikras vyras, nesitampyk po teismus moralės kaip prabėgusios vasaros ieškodamas, o paspausk ranką drąsiai žurnalistei Rūtai ir jos kukliam prodiuseriui baltaplaukiui Sauliui, ir tark kilniadvasiškai kaip kolega kolegai: „Vienas nulis - jūsų naudai..."

Linksmas istorijas kartais lydi ir liūdnesnės „organizacinės išvados". Rimtai nusistatęs Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų priežiūros komitetas sustabdė S. Stomos narystę partijoje. Tarkavimo procedūrą pradėjo partijos, o ir viso Seimo etikos sargai. Tad seansacijų mėgėjai dar ilgai nenuobodžiavo. Pagaliau taip ir reikėjo, juk žvejys, žaliaakei mesdamas šiltą valdiškos tarnybos jauką, ant kabliuko pats užkibo. Taigi, pamiršę rimtas valstybės problemas, smaginomės pikantiškomis seiminėmis.

Smagus vyras buvo Saulius Stoma mano kūrybinės brandos laikų redaktorius. Neprošal būtų ir dabartiniais virusų siautėjimo ir kainų pasiutpolkės, žiaurių karų laikais atrasti kokį seimūną drauge su žaliaake.