Žurnalistikos istorija

„Jei nori pažinti Lietuvą – jos gamtą, valstybės vyrus, mokslo ir meno darbininkus, rašytojus, visuomenės veikėjus, – skaityk Krivulę. Jei nenori atsilikti nuo mūsų literatūros ir meno augimo, nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, tai turėk savo namuose Krivulę. Jei nori pažinti pasaulį ir jo valdovus, mūsų kaimynus ir draugus, – jei nori pamatyti kaip lietuviai kitur gyvena – visa parodys Krivulė“ – tokių savireklamos pažadų pažėrė prieš 100 metų, 1923 metų liepą, pasirodęs pirmasis žurnalo „Krivulė“ numeris.

Šiandien žinomam žurnalistui, LŽS nariui, Užpalių garbės piliečiui Stanislovui Balčiūnui sukanka 70 metų. Nuoširdžiai sveikiname kolegą ir ta proga pradedame skelbti jo žodžiais tariant "išpažintį vietoj autobiografijos".

Trys būsimos žurnalistės Teklė Virpšaitė - Mačiulienė, Ieva Jakubavičiūtė - Chovanienė ir Irena Jurevičiūtė - Krivickienė (dešinėje) - Vilniaus valstybinio universiteto istorijos fakulteto studentės 1958 -taisiais. Jas prieš 65 metus nufotografavo ir iki šių dienų nuotrauką išsaugojo kolega, žinomas vilnietis žurnalistas Sigitas Povilas Krivickas.

Ne vienas lietuvių rašytojas savo kūrybinį kelią pradėjo dirbdamas žurnalistu. Tokia buvo ir žurnalisto bei rašytojo Vytauto Misevičiaus kelio pradžia 1945 metais Biržuose pradėtame leisti apskrities laikraštyje „Biržiečių tarybinis žodis.“

Nepaisydama persekiojimų ir silpnos sveikatos savo pogrindžio veiklą nuolat plėtė. 1974 m. susipažino iš įkalinimo vietos grįžusiu Antanu Terlecku, kartu su juo rengė straipsnius pogrindžio „Aušrai“ apie apverktiną kultūros paminklų būklę, kraštotyrininkų persekiojimus, talkino leidžiant pogrindinį „Laisvės šauklį“.

1928 m. ėmėsi redaguoti Šaulių organizacijos Telšiuose leistą „Šatrijos“ žurnalą, rinko medžiagą Šaulių organizacijos istorijai.

Baigiame mūsų kolegos profesoriaus Vyto Urbono studiją "Žurnalistika ir Lietuvos laisvė".

Jonas Šepetys buvo ne tik kunigas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas, karo kapelionas, istorikas, bet ir pirmojo lietuviško reformatų laikraščio „Pasiuntinys“ leidėjas ir redaktorius.

Tęsiame mūsų kolegos, profesoriaus Vyto Urbono straipsnį "Žurnalistika ir Lietuvos laisvė".

Tęsiame kolegos Vyto Urbono straipsnį "Žurnalistika ir Lietuvos laisvė".

Po devyniolikos metų mano redaktoriavimo „Tarybų darbui“ ir „Valstybės žinioms“, vieną gražią 1990 m. balandžio popietę sužinojau, kad „deus ex mahina“ valia „Valstybės žinios“ panaikinamos ir vietoj jų atkuriamas buvęs nepriklausomos Lietuvos laikraštis „Lietuvos aidas“. Jo redaktoriumi paskirtas Saulius Stoma.

Lietuvą kaip savarankišką, laisvą valstybę deklaruojantis Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau Lietuvos žiniasklaidos laisvėjimo požymiai pasirodė kur kas anksčiau, praėjus porai metų po 1985 m. Maskvoje paskelbtos pertvarkos.

Nesu numizmatas, bet retkarčiais kokį retesnį pinigėlį įsidedu į dėželę. Kartais pasižiūriu ir į sunkoką sidabrinį Irako dinarą. Nežinau, kiek jis vertas, bet tas pinigas vis primena... Amerikos lietuvį, gamtos mokslų daktarą, buvusį Merilendo (Maryland) profesorių Joną Genį (1923 – 2016). Su profesoriumi susipažinau dirbdamas „Lietuvos aide“, kai jis 1994 metų rudenį devintą kartą lankėsi tėvų žemėje.

Žinomą mokslininką, buvusį Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktorių Antaną Būdvytį pažinojau iš darbo „Valstiečių laikraštyje“ laikų. Keletą kartų lankėsi redakcijoje, bendravo su žurnalistais. Susitikę vis sveikindavomės, kartais pasikalbėdavome, tik tie pokalbiai būdavo oficialūs - apie darbą, mokslinius bandymus.

Apie Salomėjos Nėries kūrybą daug prirašyta. Sovietmečiu šlovino jos patriotizmą, gilų lyriškumą, dabar kai kas poetę vadina vos ne tautos išdavike. Be abejo, literatūros žinovai, o ir diletantai, dar margins popieriaus lapus, įvairiausiai vertins, nes didis žmogus tarsi kometa: kam nebuvo lemta prasilenkti su įkaitusiu branduoliu, tas jaučiasi patenkintas prisilietęs prie švytinčios uodegos.

Tokiu pavadinimu straipsnis buvo išspausdintas „Gimtojo krašto“ 1967 m. rugsėjo 14 d. Iš tikrųjų rašinį buvau pavadinęs kitaip – „Pas lietuviško midaus kūrėją“.

Stovėjau prie dviejų gatvių sankirtos. Buvo gražus rugpjūčio rytas. Neskubėjau, nes turėjau pakankamai laiko, nors ir reikės tolokai kulniuoti įkalnėn kylančiomis gatvėmis iki Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto. Ten gausiu laikyti paskutinį stojamąjį egzaminą – iš geografijos. Septintąjį. Tiek jų buvo stojant į žurnalistiką.