2024 m. gegužes 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: „Biržų žinios“ ir „Biržiečių Balsas“: Polemika dėl išlikimo

2023-12-23
 
Algirdas Butkevičius

Algirdas Butkevičius

Algirdas Butkevičius,
Biržai

 

1922 metų rugpjūčio 14 dieną Biržų spaustuvėje buvo išspausdintas pirmasis Biržų apskrityje visuomenės, politikos ir literatūros savaitraščio „Biržų žinios" numeris. Laikraščio steigėjas ir pirmasis redaktorius buvo Biržų apskrities ligoninės vedėjas ir chirurgas, daugelio Biržų organizacijų narys, vienas iš Biržų muziejaus steigėjų, reformatų bažnyčios kuratorius Jokūbas Mikelėnas, spaudoje pradėjęs reikštis dar 1910 metais. Pirmajame „Biržų žinių" numeryje buvo rašoma, kad redakcija nemano varyti jokios partinės politikos, o skaitytojams palieka pilną laisvę lavinti savo partines pažiūras bendroje Lietuvos spaudoje. Ketvirtajame „Biržų žinių" numeryje redaktorius leidėjas J, Mikelėnas, pristatydamas ketvirtąjį reformatų mėnesinio laikraščio „Mūsų žodis" numerį, akcentuoja biržiečiams įprastą korektingumą, skatina „ieškoti ne to, kas mus skiria, bet matyti tą, kas mus bendrai jungia."
1924 metų spalio 5 dienos „Biržų žiniose" (Nr. 28) išspausdinama informacija „Žadąs pasirodyti naujas laikraštis." Pranešama, jog „ eina apytikrės žinios, kad norima išleisti Biržuose dar vienas laikraštis. Jis išeisiąs kas dvi savaitės. Laikraštis žada būti bepartyvis, kultūriško tono ir leidžiamas krikščionių. Kuo bus pakrikštytas naujagimis - sunku pasakyti, bet greičiau „Biržiečiu Balsu." Malonu, kad Biržai neatsilieka nuo sostinės ir kultūra čia kyla kaip ant mielių."
Gana palankus („Biržų žinias" tuomet redagavo agronomas Petras Variakojis) atsiliepimas apie būsimą laikraštį. Bet po savaitės 29 - jame „Biržų žinių" numeryje atsiranda redakcijos publikacija „Naujas burbulas." Redakcija nepatenkinta, kad „Ryto" dienraštyje skiltyje „Bibliografija ir kritika" neteisingai atsiliepiama apie „Biržų žinias." „Ryte" paskelbtoje žinutėje rašoma, kad „praeitą sekmadienį skaitlingas būrys katalikiškos inteligentijos, susirinkęs pas kun. Nagulevičių, tarėsi išleidimu naujo laikraščio „Biržiečių Balso." „Biržų Žinios" esančios socialistinės, vienašališkos, užgaunančios katalikų tikėjimą. „Biržiečių Balsas" gi stovėsiąs katalikų tikėjimo sargyboje, būsiąs visuomeniškesnis ir valstybingesnis. Prie „Biržų Žinių" dauguma susimetusių bendradarbių esą reformatai, net jie „B. Ž." redaguoja."
„Biržų žinios" atsako, kad jos niekuomet socialistinės nebuvo. „Jos yra bepartyvės, bet atvirai laiko opozicijos toną. „Biržų Žinios" jungia pažangiąją mūsų krašto visuomenę, pradedant bepartyviais, pažangininkais ir baigiant socialdemokratais. Šitoji visuomenės grupė susidarė prie „Biržų Žinių" savaime, niekieno nekviečiama, niekieno nespiriama. Bet, matyt, verčiama paties gyvenimo, krikščionių demokratų šeimininkavimo akivaizdoje."
Pagaliau, beveik po pusės metų (1925 m. balandžio 12 d.) pasirodo pirmasis „Biržiečių Balso" numeris. Redaktoriumi pasirašo Adolfas Galvanauskas, o iš tikro redaguoja Jonas Mulokas. Redakciniame straipsnyje pažadama būti arti visų: ir ūkininko, ir darbininko, ir mažažemio, ir bežemio ar naujakurio. „Mūsų laikraštis - teigiama straipsnyje „Laikraštį išleidžiant" - laikysis tiesos, teisėtumo ir artimo meilės: neslėpsime mūsų visuomenės ir atskirų jos narių ydų - blogumų, bet ir nušviesdami neperdėsime. Ir jei pastebėsime atskirų valdžios organų bei įstaigų ar šiaip pavienių asmenų neteisėtus darbus, nenutylėsime. Stengsimės nediskredituoti - apšmeižti bei apkalbėti, bet nedorus pataisyti." Redakcija tikisi plačios visuomenės paramos ir pritarimo.
Ten pat išspausdintas ir Geidžiūnų mokyklos mokytojo A. Januševičiaus programinis straipsnis „Ko siekti?" Jis rašo, kad yra laikraščių (tikriausiai taikydamas „Biržų žinioms"), kurie „vien teskleidžia neapykantą, užmiršta pačius visuomenės ir krašto reikalus. (...) Ir vidaus priešai nuolat kvailina žmones, įkalbinėdami, kad esą Lietuvoje sunku gyventi, Lietuva - maža, neturtinga, dideli mokesčiai ir t.t. Tuo kurstydami žmones prieš pačių išrinktą valdžią ir iššaukdami nepasitikėjimą, nes ne visi moka panašių priešų agitatorius sudrausti, jiems atsakyti. Dažnai ne vienas mūsų, prisiklausęs panašių įkalbinėjimų, pasiduoda suviliojamas. Todėl ir leidžiamas „Biržiečių Balsas."
Pasirodžius trečiajam „Biržiečių balso" numeriui, „Biržų žiniose" (1925 m. balandžio 26 d. Nr. 16) slapyvardžiu K. Sl. pasirašęs Seimo narys Kostas Kregždė straipsnyje „"Biržiečių Balsui" pasirodžius" rašė, jog „sieksniniai išvedžiojimai, kad „B.B." nepartinis ir rūpinsis visais ūkininkų ir darbininkų reikalais yra ne kas kita, kaip noras užmaskuoti savo tikrąjį veidą." O „Biržiečių balso" turinys, K. Kregždės nuomone, sausas, neįdomus, laikraštukui trūksta gyvumo.
„Biržų žinių" 1925 metų rugpjūčio 30 dienos numerį pasirašo jau trečias redaktorius leidėjas - savivaldybės ir kooperacijos darbuotojas Martynas Mažuika. Šiame numeryje išspausdintame staipsnyje „Biržų Žinios" trejiems metams prabėgus" M. Mažuika rašė, kad „Biržų Žinios," būdamos bepartyviu laikraščiu, negali pūsti į valdančios partijos, krikščionių demokratų dūdą, tad joms ir tenka, kaip ir visai kitai mūsų krašto nepriklausomai prie valdovų spaudai, jausti ir nešti „krikščioniškos meilės ir rūstybės iš Dievo apveizdos" varžymai ir spaudimai. „Ir toliau manome eiti per daug nesišliedami nei į kairę, nei į dešinę - konstatuodami tai, kas papeiktina, kas nesveika, vesdami su visomis tokiomis nedorybėmis griežtą, be pasigailėjimo kovą."
Redaktoriaujant M. Mažuikai, „Biržų žiniose" vis dažniau pasirodo krikščionių demokratų partiją ir jos veikėjus kritikuojantys staipsniai, Nelieka skolingas ir „Biržiečių balsas", užkliudydamas ne tik „Biržų žinias" bet ir jų redaktorių Martyną Mažuiką. Štai 1925 metų rugsėjo 29 dienos „Biržiečių balse" išspausdinama informacija apie „Biržų žinių" redaktoriaus M. Mažuikos teismo bylą „Suiro „Biržų Žinių" redaktoriaus etika." Jis kaltinamas skleidęs melagingas žinias apie Nemunėlio Radviliškio kleboną. Rašoma, kad „Ponas Redaktorius, negalėdamas tos tiesos įrodyti, išdavė žinelę rašiusį korespondentą, kas jam garbės nedaro, nes kiek pirmiau p. Redaktorius tvirtino, kad neleistinas dalykas korespondentą išduoti, tai neleidžia elementari spaudos etika. Kažin, kur dabar toji etika dingo? Gal ji šiandien p. Redaktoriui neparanki?"
Dėl laikraštyje paskelbtų straipsnių ir informacijų „Biržų žinių" redaktoriui bylos buvo keliamos ne kartą. Laikraščio skaitytojai jį palaikydavo ne tik moraliai, bet ir materialiai, laikraščio leidybai aukodami pinigus. Tokius piliečius smerkė Kaimiečio slapyvardžiu straipsnį „Daugiau valstybingumo" („Biržiečių Balsas", 1925 m, gegužės 10d., nr. 5) pasirašęs autorius. „Biržų Žiniose" D. rašė, kad „Biržų žinių" redaktorius buvo sunkiai taikos teisėjo nubaustas už laikraštyje patalpintą straipsniuką, kuriame „gal ir aštriu tonu atkertama savo priešui klebonui."
Netekęs kantrybės atsakinėti į „Biržiečių balse" spausdinamus kritiškus tekstus, Martynas Mažuika 1925 metų gruodžio 13 dienos „Biržų žiniose" išspausdina „Atvirą laišką „Biržiečių Balso" demagogams." Mažuika rašo, kad „Biržiečių balsas" labai mėgsta rašyti apie „Biržų Žinais" ir jų redaktorių leidėją. „Rašoma visokių nesąmonių ir prasimanymų provokacijos tikslais. Primetama bolševikiškumas, bedieviškumas ir kitokie klebonijų pamėgti epitetai. Nė vienas „B.B." bendradarbis nepasirašo po šmeižto išvedžiojimais savo tikros pavardės. (...) Nieko bendro neturėdamas nei su bolševikais, nei su kitais valstybės priešais. pareiškiu, kad į visus provokacinius „B.B." bendradarbių užsipuldinėjimus, prastus plepalus neatsakinėsiu, o visus prasimanėlius laikysiu piktos valios žmonėmis. Toks savo kolegų iš kito lagerio šmeižimas nedaro garbės nei su pamėgimu talpinančiam šmeižtus kolegai „B.B.", nei jo „dukauniems" globėjams."
Atsako ilgai laukti netenka. „Biržiečių balse" išspausdinamas šio laikraščio redaktoriaus leidėjo A. Galvanausko „Žodis „B.Ž."Redaktoriui leidėjui M.M." „Noriu paprašyti, - rašo A. Galvanauskas, - kad Tamsta išdėstytumei faktus, kurie patvirtintų, kad apie Tamstą „B.B." pramanytai buvo kas nors pasakyta. Jei „B.B." buvo šiek tiek rašyta apie Tamstą, tai ne dėl to, kad Tamstą provokuoti, bet kad parodyti, kaip Tamsta mėgsti savotiškai klaidinti visuomenę, nesidrovėdamas nei melo, nei demagogijos. (...) Tamsta savo laišku reikalauji, kad „B.B." bendradarbiai po straipsniais pasirašytų tikras savo pavardes. Šį reikalavimą patarčiau Tamstai pačiam pildyti, nes Tamstos laikrašty iš po slapukų priedangos kyšo melagiai ir demagogai."
Polemika tęsiasi. „Biržiečių balsas" kaltina „Biržų žinias" šmeižtu, socialistinei spaudai būdingu kliedėjimu, apgailestauja dėl skelbiamų nesąmonių, pataria rašyti apie gyvulininkystę ir kitas žemės ūkio šakas. Aštriai diskutuojama dėl Seimo nario, aktyvaus „Biržų žinių" bendradarbio Kosto Kregždės pranešimo Papilio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojams. Į Igno Lapienio „Biržiečių balse" išspausdintą straipsnį „Pats muša ir pats rėkia" „Biržų žiniose" tikriausiai pats Kostas Kregždė atsiliepia oponuojančiu straipsniu „ Patys muša, patys rėkia." Jame rašo, kad „Biržiečių Balsas" visuomet nepatenkintas dėl kairiųjų spaudos akcijos prieš dešiniuosius. Čia daug tos neapykantos tenka nepartinėms „B.Ž." iš „B.B.". 11 nr. P. Aukštaitis, gindamas ir katalikybę, ir krikščionis demokratus, iš piršto išlaužęs daro nepamatuotų jėzuitiškų priekaištų, kad „B.Ž.", girdi, katalikybę griauna, katalikų kunigus ir valdžią diskredituoja, niekuomet neprimindamos kitų tikybų dvasininkų. Kad katalikų kunigai daugiau už kitų tikybų dvasininkus agituoja iš sakyklų už valdančią partiją, žinoma ne tik bažnyčią dažnai lankantiems, bet ir kiekvienam, kuris nors šiek tiek nusivokia apie mūsų krašto politinę padėtį."
Abu konkuruojantys laikraščiai susiduria su leidybos sunkumais. Laiku neišleidus eilinio „Biržiečių balso" numerio, Valstietis (tai vienas iš K. Kregždės slapyvardžių) 1926 metų gegužės 15 dienos „Biržų žiniose" išspausdina straipsnelį „Biržiečių Balsas" numirė?" Jis rašo: „Biržiečių Balsas" palieka mums juodą atmintį. Kiek šmeižtų, kiek kitų pažiūrų žmonių išniekinimo pamazgų jis buvo paleidęs, bet...ir tos išėjo ne kademų naudai, bet opozicijos naudai. Mat - mūsų liaudis, užuot patikėjus kademų šmeižtams, dar labiau nusigręžė nuo šių dienų valdovų ir savo balsus (rinkimuose į III - ąjį Seimą) atidavė valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams."
Po savaitės „Biržiečių balse" išspausdintas Br. slapyvardžiu pasirašytas atsakymas - „Biržų žinių" priešmirtinis pranašavimas." Čia rašoma, kad „Biržų Žinios," nujausdamos savo pakasynas ėmė jas pranašauti „Biržiečių Balsui." Jam labai būtų malonu, kad iš tikro nustotų eiti „Biržiečių Balsas," nes nebebūtų kam nurodyti į jų skleidžiamus visuomenės šmeižtus. (...) Jus, ponuliai, seniai su savo „žiniomis" susibankrutavote moralėje ir jas teks palaidoti į amžiną joms ramybės vietą - pamazgų jūrą, kurią išpylėte į visuomenę."
1926 metų birželio 6 dienos „Biržiečių balse" Ežekšnis, pagarsinęs kaip biržėnų priežodį žodžius: „Rėkia kaip girta boba, koliojasi kaip „Biržų žinios", rašo, kad „neva kultūringi laikraščių redaktoriai negali suprasti tų paprastų ir kiekvienam žmogui privalomų mandagumo dėsnių, kad jie savo leidžiamuose laikraščiuose nesidrovi dėti visokių nepraustaburnių rašytų straipsniapalaikių, kuriuosde smuklės žargonu koliojami visi ne jų pažiūrų žmonės.
Biržiečiams už vis daugiau tokių koliojimų tenka pasiskaityti „Biržų Žiniose," iš kur įvairūs smuklės žodeliai byra kaip iš gausybės rago.
Kam ne kam, bet jau tų „meilingų" žodelių vis daugiau tenka „Biržiečių Balso" bendradarbiams. Aš jokių būdu negaliu suprasti, - stebisi Ežekšnis. - dėl ko „Biržų Žinios" juos apdovanoja tokiais gražiais titulais kaip va: juodašimčiai, degutininkai, šnipai. (...) Man rodos, kad tai „Biržų Žinių" ir panašių laikraščių yra visų didžiausias chamizmas prikaišioti žmonėms tie visi blogi darbai, kurių jie nepadarė ir nemano daryti. (...) Matyt „B.Ž."p. redaktorius nenori suprasti nei spaudos reikšmės, nei jos uždavinių.
Jeigu negražu ir nepadoru girtam žmogui plūsti ir koliotis gatvėje, tai ką gi sakyti apie tuos „didvyrius", kurie spaudoje kaip smuklėje plūsta, koliojasi ir užgaulioja nekaltus žmones, kurie tik drįsta nepritarti jų nuomonei."
1926 metų liepos 31 dieną išleidžiamas paskutinis laikraščio „Biržiečių balsas" numeris. „Biržų žinių" savairaštis su pertraukomis buvo leidžiamas iki 1934 metų.
Gal po šimto metų kas nors parašys apie kartais atgyjančią polemikos dvasią dabar Biržuose leidžiamuose laikraščiuose „Biržiečių žodis" ir „Šiaurės rytai."



 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-12-23 14:11
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media