2024 m. gegužes 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jadvyga Čiurlionytė: menotyra ir tikrojo liaudies meno vertė

2023-09-25
 
Jadvyga Čiurlionytė

Jadvyga Čiurlionytė

Irena Litvinaitė-Avyžienė

 

Vilniaus Žvėryno pakraštys, gatvė, atsiremianti į Nerį, anapus upės - Vingio parko žaluma... Dažną vakarą, virš upės kylant rūkui, galėdavai sutikti čia vaikštinėjančią mažutę žilagalvę moterį. Eidavo lėtai, atrodė, giliai įkvėpdama upės gaivą, o giedrame, tauriame veide - gilus susimąstymas. Žinojau, kad tai įžymi folkloristė, menotyros mokslų daktarė, Konservatorijos profesorė Jadvyga Čiurlionytė.
Dar labiau imponavo, kad ji yra jauniausioji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo. Taip ir norėdavosi įminti, netrikdant jos giedros rimties, kur mintimis ji klaidžioja. Gal klausosi anapus upės liaunų pušų grojamos miško simfonijos... O gal pajutusi „neišpasakytą ilgesį", sugrįžusi mintimis į gimtuosius Druskininkus, prie savo mylimos Ratnyčėlės, įsiklausydama į tykų upės čiurlenimą, kaip savo „Atsiminimų apie M. K. Čiurlionį" knygoje klausia: „Kur tu skubi, ar ir tau taip ankšta toje siauroje vagoje, kaip ir man daugiaaukščiuose namuose?.. Ar ir tu veržies į platumą, į erdvę?"
Jadvyga Čiurlionytė visą savo gyvenimą veržėsi tolyn ir gilyn į muzikos erdves. Nes, pasak jos, „nieko nėra pasaulyje aukščiau už muziką". 1925 metais ji baigė fortepijono studijas Berlyno konservatorijoje.
Jos darbų vaga - plati ir gili: muzikologė folkloristė, pedagogė, muzikos kūrinių redaktorė, M. K. Čiurlionio muzikinio palikimo puoselėtoja. Profesorės Jadvygos Čiurlionytės asmenybė dažnam pirmiausia asocijuojasi su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu. Ir genijaus akinančioje šviesoje kartais ištirpsta kuklus jo sesers paveikslas. Bet tiems, kuriems teko laimė pažinoti, bendrauti su šia kuklia, nepaprastai darbščia mokslininke, didžiulę pagarbą kėlė jos erudicija, aukšta kultūra, subtilus meninis skonis, jos tauri meilė muzikai.
Neteko man jos artimiau pažinoti, bet žurnalistinio darbo kelyje iš mano sutiktų žmonių profesorė Jadvyga Čiurlionytė paliko neišdildomą pėdsaką. Kelis kartus redakcijos pavedimu buvau su ja susitikusi, labiausiai įsiminė, kai lankiausi jos namuose jos jubiliejų proga. Kai atėjau antrąkart, 1974 metų gruodį jos 75-ojo gimtadienio išvakarėse, labai šiltai sutiko, papriekaištavo, kodėl anksčiau neužsukau, nes manęs seniai laukianti jos man dar prieš metus užrašyta „su nuoširdumu ir simpatija" knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį". Matyt, man, skubančiai greičiau parašyti ir atiduoti „medžiagą į numerį", pro ausis prasprūdo, kad užeičiau, ji man norinti padovanoti šią knygą, nes tuo metu nebeturėjusi nė vieno egzemplioriaus, visus išdovanojusi. Pasigailėjau, kad pasidrovėjau atsinešti ir paprašyti autografo ant 1948 metais išleisto jos sudaryto „Lietuvių liaudies dainų vaikams" rinkinio su natomis ir šiltomis dailininkės Domicelės Tarabildienės iliustracijomis, iš kurio, prisimenu, vaikystėje dainuodavome:„Tindi rindi riuška, / kas ten miške triuška? / Ar ne voverytė ruda kepuryte?" Kaip vertinga būtų, kad kokia nors leidykla naujai jį išleistų.
Paskutinis pokalbis jos 80-ojo jubiliejaus proga buvo ilgesnis, nes ir redakcija skyrė vieną iš keturių laikraščio puslapių. Rašiau irgi - „į numerį", nes kurių asmenybių jubiliejus minėti spręsdavo tik kompartijos centro komitetas, o ten kai kurias ilgai svarstydavo, derindavo... Jadvyga Čiurlionytė priklausė prie tokių.
...Jos vaikystė - jaukiuose Druskininkuose. Iš čia Jadvyga Čiurlionytė atsinešė gimtojo krašto grožio pajautimą, meilę tėviškei, čia susiklostė jos tokia harmoninga, dvasiškai turtinga, vaiski asmenybė. Išaugo darnioje, muzikalioje Čiurlionių šeimoje, kurioje plazdėjo vyriausiojo brolio talento atšvaitai. „Konstantinas mums visiems jaunesniesiems vaikams buvo tikras dvasios tėvas, - pasakojo tada profesorė. - Jis labai daug visiems mums davė. Jo akimis žvelgėme į mus supančią aplinkumą, pasaulį, kurį jis suvokė kaip didelę simfoniją. Visi buvome persiėmę aukštomis brolio idėjomis - gyvenime ieškojome kažko nepaprasta, nekasdieniška. Jis nepaprastai mylėjo gamtą, ir man būdavo didžiausia laimė, kai brolis mane pasiimdavo į tas iškylas. Klaidžiodavome po mišką, įsiklausydami į kiekvieną jo garsą ir spalvą. Atsiverdavo man daugiareikšmė gamtos vaizdų polifonija, medžių viršūnėmis nuskardendavo Konstantino dainuojama jo mylimiausia lietuvių liaudies daina „Oi giria, girele žalioji". Profesorę skaudino, kad žmogus per dienų tėkmę, vis skubėdamas, tolsta nuo gamtos, neturi laiko pabūti joje, įsiklausyti į ją ir į save. „Prisimenu, kai mes buvome jauni, - dalijosi prisiminimais, - daug laiko praleisdavome gamtoje, į ją eidavome kaip į maldos namus, kurių nevalia šiukšlinti, kuriuose gali susikaupti, pamąstyti, atgauti dvasinę pusiausvyrą. Gamta mane visada nuteikia rimčiai ir susikaupimui. Ji kelia ilgesį, džiugina širdį. Ar pastebėjote, - tąsyk ji kalbėjo man jaunai, amžinai skubančiai, amžinai neturinčiai laiko, - kad gamtoje, miške žmogus tampa tikresnis, nuoširdesnis, tarytum ir geresnis? O gal aš klystu?" Kokia teisi ji buvo, supratau prisimindama tą pokalbį su profesore Jadvyga Čiurlionyte, kai, jau palikusi darbą redakcijoje, daugiau kaip pusmetį praleisdavau mūsų sodyboje, Prūdiškio kaime, Labanoro girios pašonėje, natūralioje gamtos aplinkoje. Avyžius irgi į Gamtą žvelgė su pietizmu. Sakydavo, kad civilizacijos, nesiremiančios morale, veržimasis į gamtą, atsigręš prieš patį žmogų. Tai jis, tikras gamtos vaikas, joje geriausiai besijaučiantis, išmokė mane ją pažinti ir pamilti, nebijoti miško tankmės, gėrėtis juo. O gyvenimas gamtos aplinkoje - labiau suprasti ir įvertinti Joną, jį dar stipriau pamilti.
„Man sunku kalbėti apie Čiurlionį, - paprašyta daugiau papasakoti apie genialųjį brolį sakė tada profesorė, - nes aš su jo kūryba labai suaugusi. Sunku ir skaudu. Mane su juo suartino muzika. Juk aš pradėjau labai anksti skambinti Čiurlionio fortepijoninius preliudus. Skambindavau įvairiuose vakarėliuose, kai dar nė vienas Čiurlionio fortepijoninis kūrinys nebuvo išspausdintas. Sunku buvo ir rašyti atsiminimus apie brolį, nes rašydamas apie artimus žmones negali nebūti šališkas, - prisipažino tame pokalbyje ji. - Dar jaunystėje aš pradėjau užsirašinėti kai kuriuos epizodus iš savo vaikystės, namiškių pasakojimus apie brolį, jo gyvenimo momentus, posakius, poelgius, negalvodama kada nors visa tai paskelbti spaudoje. Tačiau laikui bėgant įveikiau drovumą ir juos išspausdinau." Memuarus autorė įvilko į beletristikos rūbą, jie parašyti labai poetiškai, jautriai, pastabiai, su didele meile broliui, savo šeimai, paprastam žmogui - ar tai būtų ugniagesys Lukošius, ar vežėjas Jankelis, ar varpininkė Jokūbienė. „Reikia žinoti, - pastebėjo profesorė, - kad man buvo vienuolika metų, kai brolis mirė. Tad ir prisiminimai perkošti per vaiko prizmę."
Ji norėjusi tik atkurti tą aplinkumą, kurioje Čiurlionis brendo kaip menininkas, kuri, jos nuomone, turėjo sąveiką su broliu, aprašyti tuos žmones, kuriuos jis mylėjo ir kurie jį mylėjo. „Jis pats buvo paprastas ir nuoširdus ir pats mylėjo tokius žmones. Daug man davė Čiurlionio fortepijoninių kūrinių redagavimas - per asociacijas sonoriniai įspūdžiai virsdavo praeities vaizdais ir faktais." Išties nesuskaičiuojamas valandas ji yra atidavusi Čiurlionio muzikiniam archyvui tvarkyti. Išleisti penki M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių tomai. Kruopštaus darbo pareikalavo jo kūrinių redagavimas, kurio didelis pagalbininkas buvo Vytautas Landsbergis. Jis suredagavo visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. „Beje, - patikslino profesorė, - tarpukariu kompozitorius Stasys Šimkus buvo paruošęs Čiurlionio fortepijoninių pjesių penkis sąsiuvinius." Džiaugėsi išleistomis muzikologų Vytauto Landsbergio, Juozo Gaudrimo, Jono Bruverio monografijomis apie Čiurlionį, daug prisidedančiais dailininkais ir rašytojais prie jo kūrybos populiarinimo. Susirūpinusi kalbėjo apie Čiurlionio natų rankraščius, kurių dauguma rašyti pieštuku labai neaiškiai ir ilgainiui gali visai išnykti. Reikėtų pridurti profesorės Jadvygos Čiurlionytės didelį indėlį ir suredaguojant tris Antano Juškos dainų tomus, Simono Stanevičiaus folklorinio rinkinio dainų melodijas.
Skersai ir išilgai pėsčia yra išvaikščiojusi Jadvyga Čiurlionytė visą Lietuvą brangią, savo ranka užrašinėdama senolių dainuojamų liaudies dainų natas. Šiuos mūsų liaudies meno deimančiukus kruopščiai rinko, kraudama turtingon mūsų tautos meno kraitinėn skrynion, kaip darbšti bitutė pilkoji su meile nešė ji šį mūsų liaudies meno dvasinį nektarą. Ji pati užrašė apie keturis tūkstančius lietuvių liaudies dainų melodijų, parengė spaudai jų rinkinius, negalėdama atsižavėti mūsų liaudies dainų lyrizmu, jų dermių grožiu. Dar 1938 metais Jadvyga Čiurlionytė išleido stambų darbą „Lietuvių liaudies melodijos".
„Liaudies daina nenustoja savo amžino grožio, kelia meilę savo kraštui, meilę gamtai. Dirbdama intelektinį darbą - moksliškai tirdama liaudies dainas, stačiai turiu estetinį malonumą, - prisimenu tada prisipažino profesorė. - Muzika, kaip ir gamtos grožis, turi nuostabią galią - suteikti žmogui nekasdienio džiaugsmo. Ji - betarpiškiausias estetinio, emocinio poveikio menas. Atrodo lyg ir paradoksalu, - tada sakė mokslininkė, - dabar, kada profesinė muzika pasiekė intelektualinio rafinuotumo, ar nepasigendame laukų, pievų, arimo kvapo? Gal tai intuityvus žmogaus pasipriešinimas sudaiktėjimui, sumaterialėjimui? O gal tai nesąmoningas vidinis protestas prieš daugeliu atžvilgiu lietuvio dvasiai svetimą, dažnai beatodairiškai priimamą lėkštą, banalią popmuziką? - samprotavo profesorė, kurios mintys, man atrodo ir svarbios, ir aktualios šiandien. - Liaudies daina ateina pas mus su vaikyste, su motinos lopšine, tik ne visose širdyse ji išlieka visam laikui", - apgailestavo profesorė. Čiurlionių namuose „daina buvo seseria". Ji net konkuravo su pianinu, nes ją buvo galima „išnešti į laukus, į pievas". Konstantinas buvo suorganizavęs savotišką namiškių ir šeimos bičiulių namų chorą, kuris dainuodavo liaudies dainas. Dabar, deja, reta šeima, susirinkusi krūvon, dainą beužtraukia, per išmaniąsias technologijas patys dainuoti pamirštame.
„Kas mus traukdavo prie dainų? Matyt, savo krašto meilė, savotiškas individualių tautos bruožų ieškojimas. Broliui parvykus atostogų į Druskininkus, nueidavome prie Nemuno ir nuo stataus jo kranto toli skambėdavo marios dainų. Brolis mums aiškindavo liaudies dainų esmę ir jų istoriją. Tai buvo pirmosios mano tautosakos pamokos.
Atostogų metu Konstantinas užrašinėjo būdingąsias liaudies dainų melodijas, jas harmonizavo, o ir savo kūryboje naudojo liaudies dainų intonacijas. Čiurlionis lietuvių muzikos ateitį matė liaudies dainose. Visa tai, - prisipažino profesorė, - mane ir paskatino moksliškai susidomėti lietuvių liaudies dainomis. Sužinojusi, kad Kaune yra tautosakos archyvas, 1937 metais pati nuėjau ir pasisiūliau ten dirbti.
Mes tada kažkaip romantiškai suvokdavome folklorą, estetizavom jį, pradžioje jis manyje žadino grožio jausmus, o vėliau pradėjo dominti kaip mokslo objektas - liaudies muzikos evoliucijos problema."
Plačią brydę tautosakos lankose išmynė Jadvyga Čiurlionytė, tirdama ir sistemindama lietuvių liaudies dainų ir melodijų žanrus, nusakydama jų sisteminimo principus. Ji tada prašė manęs, kad kai rašysiu, būtinai nepraleisčiau to, kas jai labiausiai rūpėjo: tolesnis muzikinės folkloristikos mokslinis tyrimas istoriniu evoliuciniu metodu.
„Turint sutelktus tokius didžiulius įvairiausių amžių liaudies dainų lobynus, ypač senų reliktų, kaip turime mes, - sakė mokslininkė, - būtina taikyti šį metodą. Antra, labai svarbu ištirti mūsų folklorinius santykius su kitomis tautomis."
Savo ilgo mokslinio darbo apibendrinimus profesorė sudėjo į knygą „Lietuvių liaudies dainų kūryba".
Retas atvejis, kaip kad jos darbas, pristatytas menotyros mokslų kandidato laipsniui, atestacinės komisijos buvo labai aukštai įvertintas, - jai suteiktas iškart menotyros mokslų daktarės laipsnis. Nuo 1949 metų dėstydama Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, profesorė Jadvyga Čiurlionytė išugdė gražų būrį muzikologų folkloristų. Dar 1948 metais ji Konservatorijoje įkūrė Liaudies dainų muzikos kabinetą. „Tai mano pasididžiavimas, - prisipažino ji. - Šio kabineto darbuotojai - mano mokiniai, rašantys mokslinius darbus, tyrinėjantys liaudies dainas, naudodamiesi tipologiniais klasifikacijos pagrindais, kasmet ruošia studentų ekspedicijas. Kabinete saugomas vertingas praėjusių amžių mūsų tautos kūrybinis palikimas, veikiantis emocijas, ugdantis estetinį skonį." Profesorė labai didžiavosi savo mokiniais, tęsiančiais jos darbą, persiėmusiais jos meile liaudies dainai, propaguojančiais tikrojo liaudies meno vertę, grožį ir reikšmę. Tam ji paskyrė visą savo gyvenimą. Ir prisipažino, kad brangiausias jai jos titulas - tautosakininkė muzikologė.
„Labai ilgai aš jau gyvenu... Juk aš dar iš XIX amžiaus, - atsisveikindama šyptelėjo, - gimiau paskutiniaisiais jo metais. - Be abejo, buvau daugybės mūsų kultūrinio gyvenimo įvykių liudininkė. Artimai pažinojau daugelį žmonių - Kazį Borutą, Balį Sruogą, Stasį Šimkų, Juozą Gruodį, Antaną Žmuidzinavičių, Balį Dvarioną... Beveik visi mano draugai pasimirė. Liūdna, kai pagalvoji... Geriausiai jaučiuosi, kai apsilankau Rasose. Ten - beveik visi pažįstami."

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-10-02 12:09
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Apolinaras J.

2023-09-27 16:49

Labai susidomėjęs perskaičiau itin informatyvų autorės rašinį apie vieną ryškiausių Lietuvos šviesuolę Jadvygą Čiurlionytę. Perskaičiau ir nustebau - retokai mūsų kultūros žmonės savo gyvu žodžiu, savo prisiminimais spaudoje sugrįžta į nutolusią, bet visiems laikams likusią garbingą literatų, muzikų, dailininkų, mokslo žmonių praeitį. Šiandieniniam žmogui toji praeitis - tarsi terra incognita. Dabar vadinamieji šoumenai mėgaujasi pigios kasdienybės spinduliuose, vieni kitus giria kaip žinomoje Krylovo pasakėčioje. Tad AČIŪ šio rašinio autorei už įdėmų žvilgsnį į legendinę Jadvygą Čiurlionytę.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media