2024 m. gegužes 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Stanislovas Balčiūnas: Gimtinės žvaigždės parodė kelią… į žurnalistiką

2023-09-05
 
Stanislovas Balčiūnas

Stanislovas Balčiūnas

Tęsinys. Pradžia liepos 5 dieną.
Stanislovas Balčiūnas
SVAJONĖ - ŽURNALISTIKA
Į žurnalistiką pakrypau irgi jau septintoj klasėj ir iškart nusvilau.
Dusetų rajono laikraštis iš mano rašinio apie rudeninį arimą Užpalių kolūkyje išspausdino vieną sakinį, kurio aš net nebuvau parašęs. Iki šiol prisimenu mintinai su visa antrašte: „Po 7-8 ha, tiek suaria kasdien Užpalių kolūkio traktorininkas Juozas Braukys. Bravo, Juozai, taip ariant netrukus visas laukas pajuos nuo išvarytų vagų." Ir mano pavardė. Kokia buvo gėda, bijojau susitikt tą traktorininką, nes aš, septintokas, į jį kreipiausi kaip į savo draugą - bravo, Juozai. O jam gal jau per 40 buvo. Tik kai gavau honorarą, berods du rublius su kapeikom, atlėgau. Būčiau niekad neberašęs, bet mokinukui gauti rublį tais laikais buvo dideli pinigai, nes sąsiuvinis kainuodavo dvi kapeikas.
Kalbant apie mokyklos metus, laikas daug ką ištrynė iš atminties, bet yra faktų, kurie lyg kino kadrai atsinaujina atmintyje.
Aš nežinau ir niekad nesvarsčiau moralės tų kaimynių Makarskaičių, pas kurias pro mūsų tvartą Užpaliuose ateidavo skrebas Lukošiūnas. Tačiau skrebo Lukošiūno, kurio vardo nežinau, moralė atmintyje man išliko iki šiol. Bjauraus skrebo paveikslas išliko.
Prisimenu rytą, kai mūsų Margis, toks mielas, geras, kaip tėvas sakė, sargus šunelis, kruvina galva gulėjo negyvas, o šalia buvo numesta kruvina apalka. Apalka - tai storas lentos gabalas su didžiule šakos liekana. Nežinau, iš kur ji atsirado. Tikriausiai iš malūno lentpjūvės, kai tėvas, sumalęs kolūkio grūdus fermai, įsimesdavo kokį nebereikalingą medgalį. Jis gerai sugyveno su ten dirbusiais darbininkais, todėl jam atliekų malkoms darbininkai nepagailėdavo.
Prisimenu, tą naktį pro langą tėvas žiūrėjo, kaip Lukošiūnas daužo šunį. Bet neišėjo. Šuns negaila - tai ir žmogų nušauti gali. Ką gali žinoti, kiek jis nušovė.
Bet kitą dieną tėvas nuėjo į špitolę, kur NKVD būstinė buvo įsikūrusi, ir tiesiai viršininkui išdrožė: „Kas jūs, šunamušiai ar liaudies gynėjai?"
Kai dabar girdžiu visokiausių samprotavimų, kad už nuomonę, žodį grėsė Sibiras, nesuprantu, kodėl tėvo neįgrūdo į špitolės rūsį. Gal todėl, kad Užpaliuose jau daug kas žinojo, kad skrebas naktį užmušė Balčiūno šunį. O gal jau buvo pakankamai prisišaudę ir į Sibirą vežamų planai buvo įvykdyti?
Sugrįžęs tėvas sakė, kad NKVD viršininkas siūlęs vietoj Margio imti jų vilkšunį. Tėvas atkirtęs - šunamušių šuva man nereikalingas.
Paskui atėjo Lukošiūnas. Paėmė negyvą Margį ir nusinešė. Užkasė kažkur prie Šventosios ir sugrįžo su buteliu bei į popierių suvyniota daugybe saldainių be popieriukų. Tėvas pasakė: „Svolačiau, tu mano šunį užmušei, pasiimk tą butelį ir rankas nusiplauk." O aš tų saldainių irgi nenorėjau - taip gaila buvo Margiuko.
Vėliau dar labiau įsismaginau rašyti į laikraščius. Rašiau ne tik į rajoninį, bet ir į žurnalą „Moksleivis", kuriame skaičiau ne tik apie dailininkus, bet ir susipažinau su aktore Gražina Balandyte, poete Ramute Skučaite, o, baigdamas mokyklą, už bendradarbiavimą spaudoje iš rajono laikraščio redaktoriaus gavau dovanų - J. Dovydaičio knygą „Dideli įvykiai Naujamiestyje".
Prisimenu, dar mokiniu būdamas esu parašęs feljetoną rajoniniame laikraštyje apie kaimyną, buvusį skrebą Simoną Suščianovą, kurį visi vadino Simanioku. Simka kasdien pas sugyventinę grįždavo „žąsis varinėdamas". Tai jau buvo gerokai po Stalino mirties. Man netrukdė tas Simaniokas, bet pagal tuometines moralės normas atrodė, kad jis daro negerai, todėl į „Lenino keliu" parašiau feljetoną „Laisvo oro direktorius". O jis nei pyko, nei ką: „Vaikeli, jei tu pragyvensi mano gyvenimą, nebenorėsi nei rašyti, nei skaityti..." Jis irgi buvo skrebas, kaip ir tas Lukošiūnas, bet aš jį iki šiol su užuojauta prisimenu, o jo gyvenimą, beprasmišką kasdienybę dabar matau lyg atgailą, lyg kančią. Juo labiau, kad ir žmonės apie jį kalbėjo kitaip. Girdėjau pasakojimą, kad kai skrebai įsikūrę špitolėj, viršininkas Simaniokui liepęs nuo fasado nukabint kryžių, o jis pasakęs: „Ne aš pakabinau, ne aš nukabinsiu." Iki šiol nesuprantu, kodėl jo į Sibirą ar nors į rūsį neišgrūdo. Gal todėl, kad rusas buvo, o gal todėl, kad skrebų trūko, niekas nenorėjo jais būti.
Ir dar įdomūs mano biografijos faktai, kad vienintelis iš klasės nebuvau pionierius, o į komjaunimą irgi įstojau ne su visa klase kartu. Man tėvai nei draudė, nei ką, bet, kai mokykloj buvo sueiga pionieriams, lyg tyčia aš susirgau, o kai visą klasę vežė į rajono centrą priimti į komjaunimą, tai dar išvakarėse mama pasakė, kad rytoj gauname arklį, vešim mėšlą ir bulves sodinsim...
Taigi tokios buvo mūsų praėjusio amžiaus antrosios pusės moksleivių gyvenimo kasdienybės pamokos ir patirtys. Gal todėl, kad jau tada man rūpėjo žmonių likimai, gyvenimas, buvau tvirtai apsisprendęs - stosiu į žurnalistiką.
Studijuoti žurnalistiką buvo tik tolima svajonė, nes N. Chruščiovo laikais valdžios buvo nurodyta, kad į šią specialybę priimti galima tik turinčius dvejų metų gamybinio darbo stažą. Žinojau, kad per dvejus metus dirbdamas kolūkyje pamiršiu ne tik daugelį kalbos taisyklių, bet ir istorijos faktų. Tada jau nei apie žurnalistiką, nei apie kitą aukštąjį mokslą nebeverta net svajoti. Taigi atestatas buvo rankose, o ką toliau daryti - dar nežinojau. Čia kaip tyčia klasės draugė sakė stosianti į Vílniaus pedagoginį institutą studijuoti gamtos mokslų. O man gamta nuo pat vaikystės buvo sielos atgaiva. Nors biologiją mokėmės tik iki devintos klasės, bet ir dešimtoje aš buvau jaunųjų gamtininkų būrelio narys, nes labai patiko būrelio vadovė mokytoja Julija Čiegėnė ir ne todėl, kad per visą jos nugarą bangavo stora geltona kasa, o todėl, kad su ja buvo miela kalbėti apie stebimus gamtos reiškinius, kartu su būrelio nariais lankytis Vasaknų žuvininkystės ūkyje, prie Stelmužės ąžuolo ar net Baltijos pajūryje.
Taigi nedvejodamas nuvežiau dokumentus į Vilnių. O čia kaip tyčia vėl tos chruščioviškos kliūtys. Tiesa, studijuoti biologiją ir žemės ūkio pagrindus konkurso nebuvo, bet žemės ūkio pagrindai asocijavosi su kolūkio laukais ir fermomis. O va į biologiją-chemiją pareiškimų jau per 120, o priima tik 25. Be to, dar 13 norinčiųjų studijuoti su stažu ir jiems jokių konkursų nereikia, jei nors trejetukais egzaminus išlaiko.
Pirmasis stojamųjų egzaminas lyg tyčia chemija. O atestate iš chemijos aš trejetą turėjau. Tiesa, tai buvo atestate, o chemija man nebuvo klaidus miškas, tik kad mokykloj chemijos mokytoja Ona Čiegienė man kitokio pažymio po vieno įvykio neberašydavo. Tas įvykis toks nežymus ir nereikšmingas man atrodė. Kai chemijos mokytoja O. Čiegienė prieš pamoką į klasę atnešė tuščią butelį chemijos laboratoriniams bandymams, mes, klasiokai, būdami visokių gudrybių profesionalai, susiginčijom, kad su buteliu galima sulankstyti net skardinį kibirą, o į grindis dugnu trenktas butelis nesudūžta... Trenkiau, ir pasipylė šukės. Skambutis. Nespėjom net šukių surinkti. Mokytoja, dar tarpduryje sustojusi, kietai paklausė, kas sudaužė. Nedvejodamas atsistojau ir, nuleidęs galvą, prisipažinau, kad aš. Maniau, tuojau pat nubėgsiu į parduotuvę ir nupirksiu, nes kišenėj turėjau 20 kapeikų. Bet mokytoja nelaukė jokių paaiškinimų: „Marš iš klasės."
Nuo to laiko geresnio chemijos pažymio už trejetą mokykloje nebeturėjau. Tik per brandos egzaminus, kai baigiau atsakinėti, direktorius pasiūlė rašyti 5, bet mokytoja nutarė duoti papildomą klausimą: kas yra aliuminotermija. O aš nežinojau, nes mokykloj to nesimokėm, regis, nebuvo programoj. Taigi brandos egzamino ketvertas, o galutinis - vis tiek trejetukas.
Supratau, kad tikriausiai sugrioviau gražiausius mokytojos planus pademonstruoti bandymą, pravesti įdomią pamoką, bet nesupratau, kodėl mokytoja neįvertino sąžiningumo, prisipažinimo. Todėl dabar prieš sakydamas tiesą stengiuosi pasvarstyti, ar verta tai daryti. Svarstau, bet visada sakau tiesą, gal kartais kai kam tai ir nemalonu, kai kas to nemėgsta. Ši pamoka man labai pravertė, kai vėliau dirbau pedagogo darbą. Visada stengiausi išklausyti nusikaltusį mokinį, kad tik nekaltai ko nors nenubausčiau.
Bus daugiau

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-09-07 17:32
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media