Žurnalistikos istorija

„Jei nori pažinti Lietuvą - jos gamtą, valstybės vyrus, mokslo ir meno darbininkus, rašytojus, visuomenės veikėjus, - skaityk Krivulę. Jei nenori atsilikti nuo mūsų literatūros ir meno augimo, nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, tai turėk savo namuose Krivulę. Jei nori pažinti pasaulį ir jo valdovus, mūsų kaimynus ir draugus, - jei nori pamatyti kaip lietuviai kitur gyvena - visa parodys Krivulė" - tokių savireklamos pažadų pažėrė prieš 100 metų, 1923 metų liepą, pasirodęs pirmasis žurnalo „Krivulė" numeris.

Atidus skaitytojas šiuos pažadus galėjo būti skaitęs 1920-1923 m. leisto kariuomenės žurnalo „Atspindžiai" puslapiuose. „Atspindžiai" buvo nuostolingi, todėl svarbaus žurnalo leidybą 1923 m. iš Krašto apsaugos ministerijos perėmė telegramų agentūra ELTA. Gaivinti leidinio buvo pakviestas naujas redaktorius Kazys Puida, agentūra jam skyrė 500 litų kasmėnesinę dotaciją už leidinio platinimą užsienyje ir Lietuvos populiarinimą. Naujasis redaktorius žurnalui davė kitą - „Krivulės" - pavadinimą.

Dėl žemo markės kurso leidinys iš pradžių buvo spausdinamas Berlyne, Gvido Hakebailio (Guido Hakebeil) spaustuvėje.

Pirmasis „Krivulės" numeris, išlaikydamas pirmtako tradiciją, skaitytojus pasitiko vyriausiojo kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko nuotrauka. Daug vietos numeryje buvo skirta grožinei literatūrai: publikuota Fausto Kiršos, Oskaro Vaildo (Oscar Wilde), Selmos Lagerliof (Selma Lagerlöf) prozos, Bronės Buivydaitės eilėraštis. Į prozos kūrinius buvo įterpta naujojo ministrų kabineto narių portretų, iliustruotais straipsneliais pristatytos Lietuvos skautų asociacija, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, papasakota apie Etnos ugnikalnio išsiveržimą. Įdėta vaizdų iš kooperatininkų šventės, Aukštųjų karininkų kursų dalyvių suvažiavimo Kaune, VIII Estijos dainų šventės ir kt. Skyrelyje „Knygų lobis" paskelbta Vytauto Bičiūno, pasirašiusio L. Straigiu, recenzijų. Taip pat įdėta „Margumynų" - linksmų istorijų. Nemažai vietos (4 puslapiai ir viršeliai) buvo skirta reklamai.

Pirmasis „Krivulės" numeris nebuvo itin palankiai sutiktas. „Trimito" apžvalgininkas, galbūt nujausdamas būsimą varžovą, peikė „Krivulės" „skystutį turinį", priekaištavo dėl to, kad įdėta per daug vertimų ir per mažai iliustracijų. Lygino „Atspindžius" su „Krivule" pastarosios nenaudai. Kritiko manymu, „vieni apsakymėliai žmogaus nepatenkina", reikėtų skelbti daugiau pažintinių, istorinių straipsnių. Užkliuvo ir tai, kad žurnalas išspausdintas Berlyne.

Dienraščio „Lietuva" apžvalgininkas Zigmas Kuzmickis, aptardamas „Krivulės" pasirodymą, prisiminė ir pirmtakų nuodėmes: esą, „Atspindžiai" ir jo pirmtakas „Šešėliai" „sirgę" medžiagos trūkumu ir nepunktualumu. Prikišo, kad pirmajame „Krivulės" numeryje mažai originalių kūrinių, ragino stengtis, jog kalba būtų taisyklingesnė ir aiškesnė, peikė neišraiškingą leidinio viršelį ir mažoką apimtį.

Nepaisant tikrų ar menamų trūkumų ir gana didelės konkurencijos (tuo metu Lietuvoje ėjo tokie solidūs kultūrinio pobūdžio leidiniai, kaip „Gairės", „Karys", „Kultūra", „Trimitas", „Vairas", „Židinys" ir kiti), „Krivulė" startavo taip sėkmingai, kad trijų pirmųjų numerių tiražai buvo išspausdinti pakartotinai.

Anot literatūrologo Leono Gudaičio, „Krivulė" taikėsi prie vidutinio skaitytojo, kuriam pakanka intriguojančio vertimo ir pikantiškos nuotraukos, todėl sulaukė sėkmės.

Sėkmė ilgai netruko. 1924 m. pradžioje leidinys, kainavęs 2 litus, buvo pabrangintas iki 3 litų. Tai gerokai sumažino „Krivulės" populiarumą, ėmė trūkti lėšų. Redakcijoje kilo nesutarimų tarp K. Puidos ir V. Bičiūno. Spausdinimas buvo perkeltas į Kauną, nes G. Hakebailio spaustuvė dėl neapmokėtų sąskaitų sustabdė darbus. „Krivulės" 1924 m. nr. 6 išėjo K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje. K. Puida nuo nr. 7 leidybą perėmė į savo rankas, o žurnalo spausdinimą patikėjo „Raidės" spaustuvei. Redaktorius kvietė iš Vokietijos grįžti F. Kiršą ir imtis „Krivulės" redagavimo, bet šis, nesulaukęs algos už darbą kitame K. Puidos redaguojamame žurnale „Gairės", nesutiko.

Norėdama padidinti skaitytojų skaičių, redakcija žadėjo nuolaidų moksleiviams, suradusiems savo mokyklose dar bent 10 prenumeratorių. Nuo 1925 m. nr. 3 „Krivulė" tapo dvisavaitinė ir perpus sumažino kainą iki 1,50 lito, tačiau tai prastėjančių reikalų nepataisė.

Redakcija kreipėsi į skaitytojus atsiprašydama dėl žurnalo netobulumo, teisinosi, kad iliustruotas spaudinys reikalaująs didesnių kaštų, o techninės galimybės esančios menkos, trūkstą popieriaus.

Sunkmetis privertė žurnalo kūrėjus suktis iš padėties. „Krivulės" ir „Lietuvos" dienraščio redaktoriams susitarus, buvo sumanyta žurnalą iš dalies prišlieti prie dienraščio. Nuo 1925 m. nr. 13 iki metų pabaigos lygiagrečiai ėjo dvi savaitinės „Krivulės": iliustruotas žurnalas ir „Lietuvos" dienraščio priedas. Jų turinys šiek tiek skyrėsi: žurnale buvo tęsiamas jau pradėtas O. Pleirytės-Puidienės romano „Tėviškė" publikavimas, o dienraščio priedas skelbė kitus straipsnius. Mažesnė apimtis ir dienraščio parama leido „Krivulei" gyvuoti iki 1925 metų pabaigos ir įvykdyti įsipareigojimus prenumeratoriams. Paskutiniame 1925 metų numeryje buvo paskelbtas pranešimas, kad kitais metais žurnalas nebeis kartu su „Lietuva", o kaip eis, bus pranešta vėliau. Leidinys daugiau nebepasirodė. Iš viso buvo išleistas 51 „Krivulės" numeris.

Kai kurie „Krivulės" numeriai buvo proginiai. 1924 m. nr. 4 paminėjo Petro Vileišio įsteigtą dienraštį „Vilniaus žinios". Pranas Mašiotas paskelbė įžanginį straipsnį, Jonas Jablonskis, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė, Juozas Tumas-Vaižgantas - atsiminimų apie darbą „Vilniaus žinių" redakcijoje.

Paminėdamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos vienerių metų veiklos sukaktį, „Krivulės" 1924 m. šeštasis numeris skaitytojams pristatė Lietuvos kooperacijos banką ir jo vadovus, papasakojo apie vartotojų kooperacijos plėtrą šalyje.

1924 m. nr. 10 buvo skirtas lietuvių ir čekų kultūriniams ryšiams. Numerį parengė O. Pleirytė-Puidienė, straipsnių publikavo Kazys Puida, Jonas Basanavičius. Buvo paskelbtos užsienio autorių parašytos čekų literatūros, teatro, dailės ir muzikos apžvalgos.

Žurnalo puslapiuose per nepilnus trejus jo gyvavimo metus buvo išspausdinta nemažai grožinės literatūros. „Krivulėje" bendradarbiavo ir pripažinti, ir pradedantys lietuvių literatai: Vytautas Bičiūnas, Natalija Bičiūnienė, Bernardas Brazdžionis, Augustinas Gricius, Faustas Kirša, Pranas Morkus, Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Vaičiūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Žlabys-Žengė ir kiti. Be originalių kūrinių, leidinyje buvo publikuota ir nemažai vertimų, daug prozos išvertė pats redaktorius, taip pat Ona Pleirytė-Puidienė, Edvardas Viskanta, poezijos vertimų paskelbė Faustas Kirša, Balys Sruoga, Mykolas Vaitkus.

1924 m. nr. 1 „Krivulės" redakcija paskelbė literatūrinį konkursą baladei tautiniais ar istoriniais motyvais parašyti, žadėjo apdovanojimus: 200 litų už pirmąją vietą ir 100 - už antrąją. Konkursui buvo atsiųsti tik keturi kūriniai, iš kurių du buvo išspausdinti žurnale, vienas jų premijuotas, bet autoriai taip ir nebuvo atskleisti.

„Krivulėje" buvo publikuojama apžvalginių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Apie gamtos paslaptis rašė Petras Tarasenka, kūno kultūrą ir sportą - Karolis Dineika, Lietuvos dailę - Vytautas Bičiūnas, teatrą - Kazys Inčiūra, Juozapas Albinas Herbačiauskas ir kiti.

„Krivulė" buvo bene pirmasis leidinys Lietuvoje, paskelbęs gražiausios lietuvaitės konkursą. Ne jaunesnės nei 18 metų merginos buvo kviečiamos siųsti redakcijai po dvi nuotraukas: portretą ir fotografiją visu ūgiu, apsirengus tautiniais drabužiais. Atsiųstos nuotraukos turėjo būti publikuojamos Krivulės puslapiuose. Redakcija pažadėjo, kad pirmosios vietos laimėtoją apdovanos auksiniu laikrodžiu, antrosios - gintariniais karoliais, o trečioji gaus komisijos pripažinimą. Buvo žadama, kad gražiausioji lietuvaitė pozuos tapant kunigaikštienės Birutės portretą, kuris vėliau bus eksponuojamas Karo muziejuje. Konkursas dėl nežinomų priežasčių neįvyko, gražuolių atvaizdai taip ir nepapuošė žurnalo puslapių.

„Krivulės" žurnalas ženkliai prisidėjo prie lietuviškos fotožurnalistikos raidos, buvo vienas pirmųjų Lietuvoje gausiai originaliomis nuotraukomis iliustruotų žurnalų. Leidinio kūrėjai suprato, kad vaizdas prasmingai papildo tekstą ir yra ne mažiau svarbus. Pirmajame Krivulės numeryje buvo išspausdintos 29, antrajame - 43, trečiajame - 48 nuotraukos. Žurnale buvo publikuota Lietuvos ir užsienio iškilių asmenų portretų, kariuomenės gyvenimo vaizdų. Fotoreportažai, nuotraukų serijos įamžino įvairius Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinius: šventes, parodas, mokyklas ir kitką. Patrauklumo žurnalui suteikė gausiai iliustruoti publicistiniai pasakojimai apie egzotiškus kraštus, kurių vaizdai greičiausiai buvo paimti iš užsienio spaudos.

Leidinyje kaip specialusis fotografas-korespondentas buvo nurodytas Mejeris Smečechauskas, Ekonominės karių bendrovės fotoateljė vedėjas, galimas daiktas, daugelio iš žurnale publikuotų nuotraukų autorius.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi išėję Krivulės numeriai. Įdomu, kad vienas bibliotekoje saugomų 1923-1924 metų žurnalo įrišų yra priklausęs Juozui Tumui Vaižgantui, vėliau - Vaižganto muziejui ir Vytauto Didžiojo universiteto muziejui.