2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Anskaitis: SUSITIKIMAI IR NUTIKIMAI

2021-12-20
 
Antanas Anskaitis

Antanas Anskaitis

Antanas Anskaitis
Spaudoje įvairiuose leidiniuose darbavausi penkiasdešimt ketverius metus ir dar šešis mėnesius priedo. Esu aplankęs visus Lietuvos miestus ir rajonus, bendravęs su daugeliu įdomių žmonių. Teko rašyti apie jų gyvenimą, patirtį, kritikuoti negeroves. Kai kuriuos susitikimus prisimenu ir praėjus virtinei metų.

 

JAUNYSTĖS LAIKŲ SENUKAI
Jaunystės laikais esu bendravęs su keliais garsiais žmonėmis, mūsų vadintais senukais. Studijuodami penktame kurse, pasišovėme savo jėgomis išleisti „Komjaunimo tiesos" numerį. Pasiskirstėme, kas ką rašys, prakaitavome rinkdami įdomesnius faktus. Mudu su bendrakursiu Romu Dačinsku, prisižvejoję įvairių studentų gyvenimo vaizdelių, parašėme didelį, trečdalį pirmojo puslapio užėmusį reportažą „Universitetas - devintą valandą" (1956 m. kovo 18 d.).
Vieną tų vaizdelių prisimenu ir dabar. Paprašiau profesoriaus Zigmo Žemaičio, tokio mažo senučiuko, bet garsaus fiziko ir matematiko, buvusio rektoriaus, kad leistų pasiklausyti jo paskaitos. Pasakiau apsilankymo tikslą, maloniai sutiko, dar pajuokavo „Geras žurnalistas turi mokėti ne tik rašyti, bet ir skaičiuoti". Tą rytą matematikos formulių nesužinojau, bet kvapą užgniaužęs klausiausi linksmų profesoriaus pasakojimų apie senovės rusų matematikus, apie eilėmis surimuotą garsiąją L. Magnickio „Aritmetiką", kurią Lomonosovas mokėjęs mintinai. Profesorius pats padeklamavo gabalėlį tos poetinės aritmetikos.
Lituanistų baubas buvo garsus kalbininkas akademikas prof. Juozas Balčikonis, mažas, baltaplaukis, išdžiūvęs senukas. Pasakojama, kad vos ne kas trečias jo egzaminuojamas studentas, ypač augęs miestuose, tik vargais negalais sukrapštydavo trejetą. Ir tą semestrą jau negaudavo stipendijos. Kartą kiti dėstytojai aiškinę Balčikoniui: „Profesoriau, jūsų reiklumas skaudžiai atsiliepia jauniems žmonėms. Negaudami stipendijos, studentai vargsta, kiti net badauja". Susimąstė garsus kalbininkas, matyt pajutęs kaltę, tepasakė: „Man bolševikų pinigų negaila". Nuo to laiko tapęs atlaidesnis.
Akademiko J. Balčikonio paskaitų klausyti neteko, mums lietuvių kalbos kursą dėstė demokratiška pedagogė, kelių lituanistikos knygų autorė Emilija Orvidienė. Nesilaikė taip griežtai, kaip vidurinėje mokykloje, kalbos taisyklių, diskutuodavome, kaip kokį žodį reikėtų kirčiuoti, kaip mintį vaizdingiau išreikšti. Kai įsiliepsnodavo ginčas, klausdavo manęs, vienintelio kurse suvalkiečio, kaip mūsų krašte sakoma. Pavyzdžiui, sukam galvą, kaip tarti Adolfo vardą, minkštai kaip vokiečiai, ar kietai tarybiškai. „Kaip jūs, sūduviai, sakote?" - teiraujasi dėstytoja. Taigi mūsų kaime tokio žodžio, sakau, išvis nėra, žmonės kreipiasi - Adilpėli. Gaila, ši puiki dėstytoja mirė jauna, vos 55 metų sulaukusi. Palaidota Vilniaus „Saulės" kapinėse beveik pačioje aukštos kalvos viršūnėje.
Kartą akademikas J. Balčikonis, atėjęs į „Valstiečių laikraščio" redakciją, kreipėsi pagalbos į mane, vos apsiplunksnavusį Mechanizacijos skyriaus vedėją. Jo giminaitį traktorininką, dirbantį Panevėžio rajono Ėriškių kolūkyje, skriaudžiąs brigadininkas, arus skyręs ne prie sodybos, o už gero kilometro, šeima turėsianti gaišti laiką, norėdama daržą ar bulves ravėti, karvę pagirdyti. Tais laikais, kai už darbadienį mokėdavo puskilogramį dirsėtų grūdų, sodybinis sklypas, tie 60 arų, buvo kaimo žmonių išsigelbėjimas. Pamačiau, kad garsus akademikas tarsi pasimetęs, nežinąs, kaip galėtų padėti skriaudžiamam giminaičiui. Paskambinau partijos rajono komiteto sekretoriui, kuruojančiam žemės ūkį, papasakojau, dėl kokios neteisybės į redakciją atėjęs garsus jūsų žemietis. Sekretorius net aiktelėjo - tik nerašykite, viską sutvarkysime. Prisibijojo tuo laiku rajonų veikėjai spaudos.
Pasinaudodamas proga, pats akademiką pakamantinėjau - kokia mano pavardės kilmė. Nušvito profesorius, sako,viskas čia aišku, tai prūso Anso sūnus ar vaikaitis. Tokių pavardžių esama Sūduvoje ir Klaipėdos krašte. Pasijutau besąs išdidus kovingųjų prūsų palikuonis.
Universiteto rektorių žymų ekonomistą Joną Bučą pagavau, kaip sakoma, ant karštų pėdų. Atėjo vieną vakarą į „Tauro" bendrabutį susitikti su studentais. Valgykloj agurkinės pakanka, bendrabučio krautuvėlėj batonų irgi netrūksta, studentai patenkinti, tik sako, šeštadienio vakarais nyku, salė tuščia, niekas negroja, o į šokius, rengiamus kitoje gatvės pusėje, geležinkelininkų technikumo bendrabutyje, universiteto studentų neįsileidžia. Susirūpino mūsų rektorius, orkestro jums, sako, nerasime, o pliokštelių (rektorius kažkodėl tą žodį vis sakė minkštai nutęsdamas ) patys galite nusipirkti, atneškit sąskaitą, sumokėsim. Neilgai trukus, ačiū rektoriui, į bendrabučio ūkinį kambarėlį atvežė tokį metalinį radijo įrenginį - imtuvą, siųstuvą ir plokštelių grotuvą.
O aš kaip tik tuo laiku buvau bendrabučio tarybos narys, atsakingas už kultūros renginius. Nieko nelaukdamas, nuėjau į muzikos reikmenų parduotuvę, buvusią dabartinio Gedimino prospekto kampiniame name prie Lukiškių aikštės. Nusižiūrėjau kokia pora dešimčių patikusių plokštelių, išrašė sąskaitą, nieko nelaukdamas nukūriau pas rektorių. Pasižiūrėjo į tą plokštelinę sąskaitą ir, nė žodžio netaręs, užrašė buhalterijai rezoliuciją - apmokėti. Netrukus šeštadienio vakarais mūsų bendrabučio salė buvo sausakimša šokėjų, kad net geležinkeliečiai pavydėjo.
Studijuodamas gerą dešimtį kartų ėjau pas rektorių su pliokštelinėm sąskaitom, arba nešdamasis prašymą sumokėti man honorarą už „Tarybiniame studente" išspausdintas nuotraukas. Beje, už nuotrauką, paskelbtą „Tarybiniame studente", buvo mokama 15 rublių. Po pinigų reformos tai būtų 1.5 rublio. Visada užrašydavo reikiamą rezoliuciją, tik neatsimenu, ar kada bent kokį žodį būtų pasakęs. Iškilmingo susirinkimo metu, kai įteikinės universiteto baigimo diplomus, sutarėm rektoriui iš širdies paspausti ranką. Mane ir kitus pirmuosius rektorius sveikino šypsodamasis, o paskutinius - jau raukydamasis.
Jauno žurnalisto takai suvedė su tokiu mažiuku, visad linksmu universiteto docentu, kelių geografijos knygų autoriumi Stanislovu Tarvydu. Atėjęs į redakciją, papasakojo istoriją, kaip prie Švenčionių esančios paukščių fermos vadovas grobsto vištų pašarus, o už trūkumus kaltina eilinius darbuotojus, tarp jų ir docento gimines. Nuvažiavau į tą fermą, dvi dienas tikrinau faktus, kalbėjausi su keliolika žmonių, išgirdau vedėjo grasinimų. Parašiau bene pirmąjį feljetoną „Viščiukai ir šiltas sparnelis". Kilo triukšmas, net į teismą padavė. Ačiū mielam senukui, pats surado advokatą, teisme bylą laimėjom. Džiaugiausi, kad netrukus tą grobstytoją iš darbo išvarė.
Štai kokie nuostabūs buvo mūsų jaunystės laikų senukai. Bandau atspėti, ar ir dabar tokių esama.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-12-20 13:13
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Kostas

2021-12-26 15:04

Įdomu... Negi jie visi buvo tokie geri?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media