Žurnalistikos istorija

Česlovas Skaržinskas

Penkeri metai, praleisti Šalčios žemėje, neišblės iš atminties. Ten man buvo dažnai šalta, bet be paliovos ieškojau šilumos... Tame krašte gyventa ir dirbta audringiausiu laikotarpiu - 1987-1992 metais, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, paskelbta nepriklausomybė, o Vilnijoje, nelietuviškame krašte, tuo metu buvo siekiama suformuoti autonomiją. Tačiau 1987-ųjų pabaigoje ir 1988-ųjų pradžioje apie autonomiją nebuvo nė kalbų. Šalčininkų kompartijos avangardas sujudo tik tada, kai Lietuvoje imta vis garsiau kalbėti apie nepriklausomybės siekį. Kaip ir kiekviename Lietuvos rajone ir mieste bei miestelyje, taip ir Šalčininkuose, buvo įkurta iniciatyvinė Sąjūdžio grupė. Jos nariai - architektė Natalija Danielienė, mokytojai Juozas Lebionka ir Vincas Kuzminskas, agronomas Stanislavas Voitkevičius (beje, vienintelis Sąjūdžio grupėje buvęs lenkas), žurnalistai Stasys Stacevičius, Ina Marčiulionytė ir kiti sąjūdiečiai - išrinko mane šios veiklos koordinatoriumi Šalčininkų rajone. Beje, iniciatyvinės Sąjūdžio grupės branduolį ir sudarėme mes, trys rajono trikalbio laikraščio Lenino priesakai žurnalistai. 1988 m. laikraštis Lenino priesakai turėjo 11 tūkst. prenumeratorių. Įdomiausia tai, kad daugiausia šalčininkiečių prenumeravo rusų kalba atspausdintą laikraštį - net 8 tūkst. rajono gyventojų ir tik po pusantro tūkstančio - lietuvių ir lenkų kalbomis, nors oficialiai tada ir dabar skelbiama, kad Šalčininkų rajone gyveno apie 80 proc. lenkų tautybės gyventojų...

Kai pradėjome Sąjūdžio veiklą - rajono valdžia itin sunerimo. Pirmiausia mes, žurnalistai, pajutome neigiamą reakciją redakcijoje. Imta kritikuoti mūsų rašinius, nors rašėme, kaip ir anksčiau, nekaltomis temomis: apie rajono gyvenimą, žmones be jokios politinės potekstės. Be abejo, norėjome rašyti apie perestroiką, Sąjūdį, tačiau apie tokius rašinius Lenino priesakuose redaktorius Edmundas Gotoveckis ir jo pavaduotojas, karo veteranas Vytautas Šileikis (lietuvis, rašęs rusų kalba) nė girdėti nenorėjo. Supratome laikraščio vadovų padėtį - rajono komunistų partijos organe (taip tuo metu buvo vadinama laikraščio priklausomybė) išspausdinta bent maža žinutė apie Sąjūdį jiems būtų reiškusi karjeros pabaigą. Bet ir neturėdami informacinės tribūnos plėtėme Sąjūdžio veiklą. 1988 m. spalio 21-22 d. mes, 10 Šalčininkų Sąjūdžio narių, dalyvavome Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje. Pirmosios Sąjūdžio suvažiavimo dienos pabaigoje buvo išrinkta grupė dalyvių sodinti ąžuoliukus. Atrodo, Vingio parke. Mes, šalčininkiečiai, delegavome lenką Stanislavą Voitkevičių. Iš ąžuoliukų sodinimo akcijos Stanislavas grįžo rūškanu veidu. Klausėme, kas atsitiko? Jis papasakojo:

- Papuoliau ąžuoliukus sodinti su Kauno sąjūdininkais. Kauniečiams pasiteiravus, iš kur aš, vienas pašaipiai drėbė: „Ai, čia iš Šalčininkų! Man šventę sugadino..."

Stengėmės nuraminti Stanislavą, kuris puikiai kalbėjo lietuviškai, nes buvo baigęs tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tačiau po suvažiavimo Stanislavas nebeateidavo į Šalčininkų Sąjūdžio grupės susirinkimus. Labai buvo gaila netekti inteligentiško, protingo žmogaus. Viena kauniečio tikriausiai neatsargiai ištarta frazė atstūmė nuo Sąjūdžio mielą Stanislavą. Tačiau ir vėliau buvau ne kartą su Stanislavu susitikęs - jis domėjosi Sąjūdžio veikla, rėmė, kad ir netiesiogiai, Lietuvos nepriklausomybės siekį. Užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu, kad Stanislavas jau pirmaisiais nepriklausomybės metais ėmė kurti savarankišką ūkį, po kelerių metų tapo vienu stambiausiu Šalčininkų rajono ūkininku. Bet tai buvo daug vėliau, o tada, kad ir nukraujavę, nenuleidome rankų. Šalčininkuose neigiamai vertinamai Sąjūdžio veiklai, suprantama, negalėjome gauti patalpų - slapta vėlyvais vakarais rinkdavomės tai vienoje, tai kitoje vietoje. Ir labai maloniai buvome nustebinti, kai mums padėti dėl patalpų pasisiūlė tuometis Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vytautas Adamonis, beje, vienas iš nedaugelio tame komitete dirbusių lietuvių, kilęs iš to paties rajono. Jis man, kaip Sąjūdžio kuratoriui, slapta duodavo raktus tai vienos, tai kitos valdžios administracinio pastato patalpos. Tačiau tuometis rajono antrasis komunistų partijos komiteto sekretorius Česlavas Visockis (vėliau jis tapo Šalčininkų rajono Tarybos pirmininku ir kartu ėjo antrojo kompartijos sekretoriaus pareigas), matyt, iš kažkurio sąjūdininko (į iniciatyvinės grupės susirinkimus galėjo ateiti visi pageidaujantieji, nebuvo atrankos) sužinojo, kas mus pamalonina patalpomis. Kaip vėliau paaiškėjo, apie mūsų Sąjūdžio grupės veiklą rajono kompartijos vadovus tikriausiai informuodavo toks neva nuo KGB veiklos atsisakęs (taip tada mums teigė) kapitonas Sergejus Vaščenka. Kad vieną dieną įsiuto Č. Visockis - kur girdėta: sajudisti (taip mus, sąjūdininkus, vadino) - rajono administracijos pastate, šalia jo kabineto posėdžiauja... Netrukus V. Adamonis neteko darbo. O mes jau ne miesto centre, o jo pakraščiuose ieškodavome vietos susirinkimui. Irgi slapta mums talkino tuometis Šalčininkų komunalinio ūkio direktorius Gintaras Danielius, beje, vėliau jis tapo Šalčininkų pasienio užkardos vadu. Kad ir veikėme vos ne pogrindžio sąlygomis, pavyko nemažai ir nuveikti. Pavyzdžiui, rajono valdžia buvo sumojusi Šalčininkuose statyti dvi labai dideles, pasenusiomis sovietinėmis technologijomis nuo Maskvos priklausomas (tada buvo vadinama sąjunginio pavaldumo) gamyklas. Mūsų Sąjūdžio grupės narių pasipriešinimas tokiems Č. Visockio ir jo bendraminčių užmojams būtų nieko nelėmęs - mes gudriai į pagalbą pasikvietėme kai kurių kolūkio ir įmonių vadovus. Juos įtikinome, kad tokių naujų gamyklų buvimas Šalčininkuose jiems nieko gero neduos. Pasakėme, kad į šias gamyklas dirbti išbėgs iš jų kolūkių žmonės. Žodžiu, žlugs kolūkiai... Ir vietinių įmonių vadovus panašiai gąsdinome - jų darbuotojai dėl didesnio atlyginimo perbėgs į naujas gamyklas. Mūsų agitacija davė vaisių - ne vienas kolūkio ar įmonės vadovas buvo rajono Tarybos narys, turėjo Č. Visockiui ir kitiems valdžios žmonėms įtaką. Jie užprotestavo naujų gamyklų statybas Šalčininkuose. Žinoma, Č. Visockis buvo labai nepatenkintas. Kaip jau minėjau, į mus vis labiau ėmė piktai šnairuoti redakcijos Lenino priesakai vadovybė. Iš pradžių savo ir ne savo noru Šalčininkus paliko žurnalistai Ina Marčiulionytė (vėliau ji tapo UNESCO atstove Lietuvai bei kultūros viceministre) ir Stasys Stacevičius (vėliau tapęs Poezijos pavasario laureatu). Klibėjo ir mano kėdė, nes į redakciją buvau priimtas dirbti terminuotam laikotarpiui (pavadavau vieną žurnalistę, išėjusią į dekretines atostogas). Susitaikiau su mintimi, kad teks išeiti ir man. Buvo likusios gal kelios dienos iki atsisveikinimo su Šalčininkų redakcija, kai vieno renginio metu priėjo prie manęs Č. Visockis ir tarsi netyčia manęs lietuviškai pasiteiravo:

- Girdėjau, palieki Šalčininkus?

- Redakciją palieku, bet ne Šalčininkus, - atsakiau jam.

- Ar nenorėtum pasilikti mūsų redakcijoje? Aš galiu su Gotoveckiu pakalbėti... -sako ir žiūri mįslingai į mane.

- Žinoma, Česlavai Ignatovičiau (taip kartais į jį kreipdavomės), norėčiau pasilikti, čia - mano šeima, susigyvenau su žmonėmis, patinka.

- Gerai, bet su sąlyga padėsiu - turėsi atsisakyti Sąjūdžio...

- Ačiū, Česlavai Ignatovičiau, bet tokiu atveju jūsų pagalbos nereikia...

Taip ir atsisveikinau su Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto antruoju sekretoriumi Č. Visockiu. Tada dar nežinojau, kad po metų mes ir vėl susitiksime akis į akį.

Bus daugiau

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.