Archyvas :: Bronius Čekanauskas: „Tiesos“ redakcijoje (9 dalis)
“Tiesos” futbolo komanda. Iš kairės: T. Šarkus, Č. Grencevičius, V. Kavaliauskas, V. Žeimantas, L. Braziulis, A. Icikavičius, J. Steponavičius, A Kezys, B. Čekanauskas, G. Vainauskas. A. Gylio nuotrauka
Bronius Čekanauskas
Tęsinys. Pradžia 2016 03 08
„Tiesoje" buvo tokia tvarka: kiekvienas kūrybinis darbuotojas per mėnesį privalėjo pateikti laikraščiui tam tikrą eilučių skaičių: savi rašiniai galėjo sudaryti 40 proc. tekstų, o autoriniai - 60 proc. Tuos autorius sąlyginai buvo galima suskirstyti į kelias grupes: geri, reikalingi, naudingi, privalomi, primesti... Gerieji, tai buvo tie, kurie patys pasiūlydavo įdomių temų arba paprašyti greitai ir sklandžiai parašydavo redakciją dominančiais klausimais. Aš iš tokių galėjau išskirti sporto ir krepšinio žinovus Artūrą Poviliūną, Stanislovą Stonkų, šachmatų specialistą Henriką Puskunigį, autoinspekcijos darbuotojus Joną Grinevičių, Leoniją Maciulevičienę, Liucijų Suslavičių ir kitus. Mano kolegei Vandai Bogušienei, „Tiesoje" kuravusiai teisines temas, puikus „aktyvas" buvo Jonas Misiūnas, mokantis įdomiai ir įtaigiai, net be gramatinių klaidų rašyti. Prie gerųjų priskirdavau ir tuos, kurie gebėjo sklandžiai pasakoti: Algimantas Ugianskis, Vladas Garastas, Vladas Mikėnas, Benjaminas Zelkevičius, Algis Gedminas ir kiti. Mūsų skyriui reikalingi būdavo Valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto akskirų sporto šakų vyriausieji treneriai, kurie pirmieji sugaudydavo visus respublikinių ir sąjunginių varžybų rezultatus: Algimantas Liubinskas, Alius Dubinskas - futbolo, Juozas Žičkus - krepšinio, Stanislovas Glebus - tinklinio ir t.t. Jie telefonu sudiktuodavo tik rezultatus, o žinutes jau rašydavau aš. Sporto darbuotojai gaudavo honorarą: per mėnesį susirinkdavo apie dvidešimt rublių. Tie pinigėliai vadindavosi „šniceliniais". Tekdavo ir man tų honorarinių šniceliukų su vyrais paskanauti...
Naudingųjų sporto skyrius turėdavo mažiausiai, bet rasdavome - sporto bazių direktoriai, kurie vasarą galėdavo dienai kitai priglausti Smiltynėje ar Neringoje... Tarp „privalomų" man tekdavo ir Ministrų tarybos, ir ministerijų, komitetų bei karinių komisariatų vadovai, už kuriuos rašydavau eismo saugumo, karinio parengimo, na, ir masinio sporto klausimais... Dar būdavo „budintieji aktyvistai".Tai tokie žmonės - darbininkai ir inteligentai, kurie visada sutikdavo pritarti TSKP suvažiavimų nutarimams, įvairioms partijos direktyvoms. Išeina „Tiesoje" Leonido Brežnevo ar Petro Griškevičiaus ugningas pranešimas. O kitą dieną sąmoningi tarybiniai piliečiai jam vieningai pritaria... Tuos pritarimus rašydavo tiesiečiai, bet pasirašydavo darbo žmonių ir inteligentijos atstovai, kurie gaudavo ir honorarą. Kiekvienas skyrius turėjo savų, bet kurią akimirką pasirengusių pritarti šventai nuomonei. Kartais tai būdavo ir nedidelių nusižengimų savo darbovietėse padarę piliečiai. Bet po viešo pasisakymo „Tiesoje", jų darbų vadovai pamiršdavo nusižengimus...
Primestieji, tai tokie įkyrūs grafomanai, kurie neprašomi rašydavo apie viską ir apie nieką, o kai kelis jų laiškus išmesdavai į šiukšlių dėžę, skųsdavosi vyriausiajam redaktoriui arba net į CK... Nors ranka sunkiai kildavo, tekdavo perrašinėti mažaraščių neetatinių talkininkų samprotavimus. Vienas popieriaus gadintojas, pasakodamas apie karo veteranų išvyką, parašė tokį sakinį: "...Mykolui (vardas pakeistas) Aleksejevkos apylinkėse buvo malonu prisiminti tas vietas, kur jis neteko kojos..." Ką čia bepridursi, bet dirbome ir su tokiais autoriais, nes „Tiesa" skelbėsi darbo žmonių laikraščiu!
xxx
Solidus, išmintingas, gerbiamas aukštuose visuomenės sluoksniuose, patyręs medžiotojas ir neprilygstamas anekdotų pasakotojas, Algimantas Ugianskis kartais mėgdavo pasiausti kaip vaikas... Lietuvos „Presautoklubo" (Žurnalistų, rašančių apie automobilizmą klubas - aut. pastaba) iniciatyva, automobiliais važiavome Čekoslovakijos ir Vengrijos keliais. A. Ugianskio „Volgoje", kurią viso nelengvo žygio metu vairavo jis pats, dar sėdėjome mudu su Vytautu Kvietkausku. Vienas bendrakeleivis žurnalistas vakarais prie viešbučio, kur sustodavome nakvoti, nuo savo „žiguliuko" kaskart nusukdavo ženklą „SU", kuri privalomai išduodavo prie numerio kiekvienam į užsienį išleidžiamam tarybiniam automobiliui. Nuimdavo todėl, kad buvo girdėjęs, jog mašinom su tokiais ženklais „sovietų" nemėgstantys čekai praduria padangas... Vieną vakarą mūsų bendrakeleivis tą ženklą paliko nakčiai ant automobilio. Tai užmatė Algimantas. Jam šovė galvom tikrai vėjavaikiška mintis - išleisti iš padangų orą... Įkalbėjo mane ir Vytautą žaisti kortomis, o pralošęs turėjo eiti iškrėsti tą jo sumanytą šunybę. Žaidėme vežimą. Kaip dažnai nutinka, kas išmano, tas ir gano. Pralošė Algimantas. Ir nesiginčydamas išsliūkino į kiemą, trilinkas pritipeno prie automobilio, paslapčiom atsuko ventilius ir iš visų keturių ratų išleido orą. Mudu su Vytautu „sargyboje" pastovėjome. O kitą rytą lyg niekur nieko Algimantas su visais keliauninkais garsiai svarstė ir stebėjosi, kodėl tiems čekams taip nepatinka ženklas „SU". Pasikeisdami pūtėme į padangas orą...
(Bus daugiau)
Antano Gylio nuotraukoje: "Tiesos" futbolo komanda Vilniaus "Žalgirio" stadione. Iš kairės: vartininkas Tomas Šarkus, Česlovas Grencevičius, Vilius Kavaliauskas, Vytautas Žeimantas, Leonas Braziulis, Aleksandras Icikavičius, Julius Steponavičius, Aleksandras Kezys, Bronius Čekanauskas ir Gedvydas Vainauskas
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
T.K.
2016-06-24 10:20
Grafomanų ir dabar daug, gal net daugiau. Atsiversk socialinius tinklus, ten tiek nesamonių prirašyta ir niekas jų nestabdo, neredaguoja.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (1)