Archyvas :: Bronius Čekanauskas: “Tiesos” redakcijoje (3 dalis)
"Tiesos" tinklinio komanda. Iš kairės: Kazys Žilėnas, Vytautas Žeimantas, Albertas Laurinčiukas, Aleksandras Kezys, Mečislovas Radzivilovičius, Algimantas Stankevičius, Bronius Čekanauskas ir Ričardas Zacharka
Bronius Čekanauskas
"TIESOS" REDAKCIJOJE
Tęsinys. Pradžia 2016 03 16.
Man neteko pasireikšti prie vyriausiojo redaktoriaus, aršaus marksisto Genriko Zimano, „Tiesą" palikusio dar iki mano atėjimo. Oficialiai CK G. Zimaną tarsi ir paaukštino pareigose, o žurnalistine prasme pažemino iki „Komunisto" žurnalo vyriausiojo redaktoriaus posto. Mėnesinis žurnalas - ne didžiausio tiražo dienraštis, kuriame galėjai penkis kartus per savaitę savo nuomonę reikšti.
Dauguma buvusių G. Zimano pavaldinių tiesiečių atvirai džiaugėsi permainomis redakcijoje ir A. Laurinčiuko parskridimu iš Amerikos 1971-iaisiais. Laikraštyje, anot jo senbuvių, jautėsi žurnalistinis pavasaris, atgimimas. Naujasis redaktorius entuziiastingai į darbą priėmė jaunimą: pramonės skyriuje pradėjo dirbti Kazys Žilėnas, užsienio - Vilius Kavaliauskas, abu mokėsi kursu aukščiau už mane.
A. Laurinčiuką už akių pavaldiniai vadino bosu - vis dėlto po kelerių darbo metų užatlantėje į Lietuvą sugrįžęs, arba rusiška mada - vardu ir tėvavardžiu - Albertu Kazevičiumi, kad neužsimirštų, kur vėl gyvena...
Artimai susipažinęs ne vien su tarybine žurnalistika, A. Laurinčiukas ir „Tiesoje" su jam būdingu entuziazmu bei pamatuotu atsargumu stengėsi gaivių vėjų įpūsti. Nereikalavo rašyti vien socialistinio realizmo stiliumi, gyrė skambius straipsnių pavadinimus, lakesnes teksto frazes, įvedė naujas rubrikas, teminius puslapius. Mėgo sportą ir stengėsi, kiek tai buvo įmanoma partiniame organe, skirti kuo daugiau vietos pranešimams iš stadionų ir sporto salių. A. Laurinčiukas pirmasis Lietuvos dienraštyje pradėjo sporto puslapius. Jaunimo laikraštyje „Komjaunimo tiesoje‘ dar nebuvo sporto puslapių, o „Tiesoje" antradieniais jie pasirodydavo! Ir gan greit išpopuliarėjo.
Nors spausdavo itin griežti leidybos grafikai, nors CK leidyklos ofseto cecho viršininkas kruopščiai fiksavo kiekvieną daugiau nei dešimties minučių pavėlavimą, už kurį kitą rytą jau patį bosą šukuodavo Centro komiteto propagandos skyriaus atsakingieji, tiesiečiams tapo garbės reikalu įrašyti vakarinių SSRS futbolo ar krepšinio čempionato rungtynių, kurias žaisdavo Lietuvos meistrų komandos, rezultatus. Dabartiniams sporto žurnalistams juokingos tokios naujovės, bet prieš keturiasdešimt metų tai buvo revoliucingos permainos. Nutikdavo ir kuriozų. Palikdavome eidami į varžybas „balvankę" sekretoriate: „Vakar vakare žaidė „Žalgiris" ir „Dinamo". Rungtynės pasibaigė rezultatu xx:xx". Linotipininkas surinkdavo tas dvi eilutes, metrompažas iš anksto įdėdavo metalą į puslapį, kad būtų aišku, kiek vietos užima. Tuoj po rungtynių iš varžybų arenos skambindavome telefonu į redakciją ir pasakydavome rezultatą, kad jį rašytų vietoje tų iksų. Sekretoriatas - antrame „Tiesos" aukšte, spaustuvė - trečiame, dar koks pusšimtis metrų laiptais ir koridoriais. Užsirašydavo sekretoriato darbuotojas Ričardas Zacharka tuos skaičiukus ant popieriaus skiautės ir pamiršdavo. Kitą rytą skaitytojai rasdavo: rungtynės pasibaigė rezultatu xx:xx...
Išeidavo ir taip: žaisdavo prancūzai su italais, o nugalėdavo ispanai... Pasirodžius panašiai klaidai susierzinęs redaktorius pašiepdavo:
- Susitarkime, kaip rašysime - Budapeštas ar Bukareštas?..
Nuo ankstyvo ryto skambindavo budrūs skaitytojai:
- Na, žiopliai, ar matėte, koks rezultatas laikraštyje parašytas?
Jeigu atsiliepdavau aš, turėjau parengęs jaudinantį atsakymą, kuris išpopuliarėjo "Tiesos" redakcijoje":
- Klaidą matėme. Ją įvėlęs korespondentas jau atleistas... Kitame laido gale akilusis informatorius net žado trumpam netekdavo:
- Gal nereikėjo taip griežtai?
- Tokia tvarka...
Panašios klaidos dienos šviesą išvysdavo retai, bet kolegoms iš kitų skyrių ir redakcijų sukeldavo gardaus juoko, o vyriausiajam redaktoriui pykčio priepuolius - jam būdavo puiki proga pasiautėti. Mėgdavo ir mokėdavo mūsų bosas savo pavaldinius į šuns dienas išdėti. Tada per kabinetus žaibu pasklisdavo žinia: „Šiandien redaktorius užuolaidomis laipioja..." Tada geriau tyliai kabinete sėdėti. Visi tiesiečiai žinojo, kad su vyriausiuoju, jam savo vienintelę teisingą nuomonę reiškiant, ginčytis neverta.
Ką nors smarkiai išbaręs, kitą dieną redaktorius matyt krimsdavosi taip padaręs ir ieškodavo menkiausios progos... pagirti. Vienodai nejaukiai jaučiausi, kai be reikalo velnių gaudavau, ir kai nenusipelniusį viešai liaupsindavo.
(Bus daugiau)
Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Žiūrėjau
2021-05-15 22:34
Nuotraukoje žmonių daugiau nei pavardžių, kai kas neatitinka...
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Vanda
2016-04-28 12:22
Apie Laurinčiuką reikėtų plašiau parašyti. Tai neeilinė asmenybė.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Sirgalė
2016-04-28 11:50
Graaaaaažiai tie vyrai nuotraukoje atrodo. Ypač jų trusikai.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
G.D.
2016-04-24 12:00
Nuo klaidų neišsisuksi
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (4)