2024 m. gruodžio 10 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: „Tiesos“ redakcijoje (6 dalis)

2016-05-12
 
„Tiesos“ komanda: sėdi A.Icikavičius, A.Čaikovskis, G.Vainauskas, A.Kezys, G.Pilaitis, Č.Grencevičius, V.Kavaliauskas; stovi – J.Steponavičius, L.Braziulis, A.Stankevičius, B.Šaknys, B.Čekanauskas,  T.Šarkus, V.Žeimantas, K.Žilėnas, A.Stanevičius

„Tiesos“ komanda: sėdi A.Icikavičius, A.Čaikovskis, G.Vainauskas, A.Kezys, G.Pilaitis, Č.Grencevičius, V.Kavaliauskas; stovi – J.Steponavičius, L.Braziulis, A.Stankevičius, B.Šaknys, B.Čekanauskas, T.Šarkus, V.Žeimantas, K.Žilėnas, A.Stanevičius

 

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

1972-ųjų rugpjūčio 26-ąją  - rugsėjo 11-ąją vyko Miuncheno vasaros olimpinės žaidynės. Į jas rengėsi Mindaugas Barysas. Jis vėl, kaip ir prieš ketverius metus Mechike bei prieš aštuonerius Tokijuje, bus vienas iš nedaugelio lietuvių žurnalistų, akredituotų spaudos centre. Anais laikais Lietuva tiesiogiai negaudavo nė vienos akreditacijos į tarptautines varžybas. Viskas ėjo per Maskvą. Vietų skaičius tiesiogiai priklausydavo nuo Maskvos funkcionierių palankumo „regionams". Mūsų respublikai tekdavo dvi - trys olimpinės akreditacijos. Viena - M.Barysui, ilgamečiui Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentui...

Man Mindaugo komandiruotė į olimpines žaidynes atrodė kaip kelionė į Mėnulį: nors menkai įsivaizdavau, kas yra toji akreditacija ir ką ji žurnalistui duoda? Paaiškino L.Braziulis: „Akreditacija - tai visų pirma ant kaklo pakabinama kortelė su nuotrauka. Ji suteikia teisę be bilietų vaikščioti į visas varžybas, naudotis nemokamu transportu bei spaudos centro teikiamomis paslaugomis. Galima net olimpinį kaimelį aplankyti! Be to, žurnalistai dar gauna visokių dovanų, kviečiami į pobūvius bei pasilinksminimus..." Sugrįžęs iš Miuncheno M.Barysas pasakojo, kaip įspūdingai tenykštis spaudos centras atrodė: didžioji mašinraščio salė - apie 500 kvadratinių metrų ploto, joje  350 darbo vietų su rašomosiomis mašinėlėmis, kurios - 144 skirtingų klaviatūrų, pritaikytų rašyti 63 kalbomis. Aukštai, kad iš visur būtų matomi, kabėjo laikrodžiai, kurie rodė Tokijo, Londono, Niujorko, Maskvos laikus, pasieniais - televizoriai, vienu metu transliuojantys varžybas iš skirtingų arenų, per šimtą telefono kabinų, į kurias telefoninkės be paliovos kviesdavo žurnalistus, diktuoti reportažus redakcijoms. Teletaipo aparatai, fototelegrafo linijos... Centrinio stadiono spaudos ložėje kiekvienam po nosimi - televizorius... Tiesiog fantastika! Įsivaiduoju, kaip šypsosi Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse 2008-aisiais dirbę jauni Lietuvos žurnalistai. Šypsausi dabar ir aš, rašydamas apie Miuncheno olimpinį spaudos centrą. Nes mačiau moderniausius Vankuverio, Pekino, Turino, Atėnų, Solt Leik Sičio, Sidnėjaus vasaros ir žiemos olimpinių žaidynių spaudos centrus, dirbau juose.

Mindaugas iš anksto pradėjo rengtis tai atsakingai komandiruotei: iš visų įmanomų ne itin gausių šaltinių rinko informaciją apie Vokietiją, politinę socialinę situaciją joje, apie žaidynes, atskirus sportininkus, būsimus lietuvių varžovus. Dar Vilniuje parašė ir paliko reportažus kiekvienai žaidynių dienai. Prieš kelionę pasisodino mudu su Leonu ir ramiu balsu pradėjo aiškinti:   

- Padirbėsime bendrom jėgom. Leonas jau žino, kaip reikės nušviesti žaidynes - jis man talkino, kai buvau Mechike. Tau tai naujiena, bet greit suprasi, kur šuo pakastas. Man sunkiausi darbai - prieš žaidynes ir po jų: dabar reportažus apie būsimus įvykius, o paskui - knygą parašyti. Jums teks paplušėti olimpiados metu: patikslinti, užbaigti mano pradėtus rašinius, kaupti statistiką, rengti interviu su vietiniais treneriais...

Dabar, kai viską per kelias minutes gali rasti kompiuteryje, akimirksniu iš tolimiausio pasaulio krašto internetu perduodi į redakciją tekstus ir nuotraukas, smulkmenas operatyviai išsiaiškini skaipu ar mobiliuoju telefonu, juokingas toks anų laikų pasirengimas. O tada net reportažą konkrečiai dienai reikėjo iš anksto sudėlioti taip tikroviškai, kad skaitytojui atrodytų, jog tas rašinys tik vakar sukurtas ir tiesiai iš Miuncheno telefonu į numerį padiktuotas... Iš tikrųjų M.Barysas iš olimpinio spaudos centro pats paskambino gal du kartus - tarpvalstybiniams telefoniniams pokalbiams redakcijai skiriamus kuklius pinigus griežtai kontroliavo CK, Mindaugas neturėjo nei pinigų, nei teisės dažnai skambunti iš kapitalistinio pasaulio. Be to, visi ryšiai eidavo tik per Maskvą, o ten rūsti telefoninkė, išgirdusi iš Miuncheno prašymą sujungti su Vilniumi, kaip mat pademonstruodavo budrumą ir, nei nebandžiusi susisiekti su Lietuva,  raportuodavo Vokietijai, kad numeris neatsako... Mes „Tiesoje" iš vakaro „vyriausybiniu", kuris stovėjo prie vyriausiojo redaktoriaus sekretorės Emos Raščiuvienės stalo, užsisakydavome ankstyvam kitam rytui, gerokai prieš darbo dienos pradžią, Mindaugo numerį viešbutyje. Jeigu Vilniuje būdavo šešios, tai Miunchene gal keturios... Kartais sujungdavo prašomu laiku, bet dažniausiai belaukdami prarymodavome po valandą ar dvi. Kai sujungdavo, tai vienas iš mudviejų - Leonas ar aš, o kartais specialiai anksčiau darban atėjusi mašininkė - stenografistė, skubiai užsirašinėdavome, ką svarbiausio greitakalbe pildavo Mindaugas. Jam reikėjo žodžius berte berti, nes ryšys galėjo bet kurią minutę nutrūkti, be to, pokalbiai brangiai atsiėjo. Kartais M.Barysui per pažįstamus iš Maskvos redakcijų pavykdavo perduoti interviu su Lietuvos olimpiečiais teletaipu. Taip ir nušvietinėjome olimpines žaidynes! Nemažai informacijos apie tarybinių sportininkų pasirodymus siųsdavo TASS‘as, ko nežinodavo toji centrinė telegramų agentūra, iš įvairių radijo stočių sugaudydavo lenkų kalba Vilniuje leidžiamame laikraštyje „Červony štandar" dirbęs kolega Šimonas Šapyra arba Aleksandras Icikavičius iš „Komjaunimo tiesos". Jų „agentūros" veikė operatyviausiai. Dienos šviesą išvysdavo visai įdomūs M.Baryso olimpiniai reportažai. Pats jų autorius, sugrįžęs iš Miuncheno, pavartęs „Tiesos" komplektą, perskaitęs visus reportažus, ir man, ir ypač Leonui, kolegiškai padėkojo. Kai 1974-aisiais pasirodė knyga „Miunchenas, olimpinis ir kasdieniškas", man padovanoto leidinio tituliniame puslapyje autorius užrašė: „Broniui Čekanauskui, ne dienomis, o valandomis augančiam žurnalistui - M.Barysas". Iki ausų buvau pamalonintas tokiais sporto žurnalistikos vilko žodžiais. Dėl šventos ramybės niekada Mindaugo nepaklausiau, ar jis tada tikrai taip galvojo...

Papasakojęs, kaip net „Tiesos" korespondentams būdavo sunku telefonu pasiskambinti į užsienį, prisiminiau, kaip smagiai tas pats M.Barysas su kitais laikraščio senbuviais kvailindavo į redakciją ekskursijon atėjusius studentus - žurnalistus. Štai atveda dėstytojas būrelį pirmakursių į Informacijos ir sporto skyrių. Jo vedėjas, iš anksto susitaręs su kitame kabinete sėdinčiu Petru Jankausku, kelia telefono ragelį ir prašo: „Mergaite, sujunkite mane su Miunchenu". Dar po minutės: „Drauge telefonininke, duokite skubiai Čikagą!" Po akimirkos skamba M.Baryso telefonas: „Miunchenas - ant laido!". Mindaugas postringauja su už sienos kikenančiu Petru, aptaria pasaulio sporto naujienas. Tik baigė šnekėti su Miunchenu, jau kviečia Čikaga... Tiesietis užsirašinėja žinias iš Amerikos. Studentai nustebę -štai kaip šauniai tie tikrieji žurnalistai dirba, koks operatyvumas, kokia galia... Svečiams išėjus, juokas - pro ašaras. „O kodėl manęs taip neišdūrėte?"- paklausiau Mindaugo. „Kad greit viską pamatei ir sužinojai..."  

(Bus daugiau)

***

Nuo redaktoriaus

Deja, LŽS svetainės programa neleidžia po nuotrauka rašyti ilgų tekstų. O šią nuotrauką reikėtų plačiau pakomentuoti.

1976 metais Vilniaus „Žalgirio" stadione įvyko draugiškos futbolo varžybos tarp „Tiesos" ir „Vakarinių naujienų" komandų, kurias 7:4 laimėjo tiesiečiai. Įvarčių autoriai matosi ant stadiono tablo: Bronius Čenakauskas - 2, Vilius Kavaliauskas, Gediminas Pilaitis, Aleksandras Kezys, Vytautas Žeimantas, Gedvydas Vainauskas - po 1. "Vakarinių naujienų" komandoje pasižymėjo Rytis Taraila, įmušęs 2 įvarčius. Ivenkovas ir Jefimas Riabinas įmušė po 1 įvartį.

 "Tiesos" fotografo Antano Gylio nuotraukoje „Tiesos" futbolo komanda: sėdi iš kairės Aleksandras Icikavičius, Arnoldas Čaikovskis, Gedvydas Vainauskas, Aleksandras Kezys, Gediminas Pilaitis, Česlovas Grencevičius, Vilius Kavaliauskas; stovi - Julius Steponavičius, Leonas Braziulis, Algimantas Stankevičius, Bernardas Šaknys, Bronius Čekanauskas,  Tomas Šarkus, Vytautas Žeimantas, Kazys Žilėnas ir Antanas Stanevičius  

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-05-12 10:26
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Antanas

2016-05-15 10:33

Jie žaidė net centriniame "Žalgirio" stadione. O kur dabar tas stadionas, kodėl jis - griūvena?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

aišku

2016-05-13 09:04

Dabar technikos tiek daug, kad ir proto nereikia.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

GA

2016-05-12 15:08

Dieve, kaip anksčiau dirbo

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media