Žurnalistikos istorija

Valentinas Juraitis

Daugeliui  mūsų  iš Suvalkijos kilusių fotografų Vytautas Žukauskas (1940-2016),  buvo mokytojas ir draugas. Jis ilgametis  rajoninio laikraščio  ,,Naujasis kelias " (dab. ,,Suvalkietis") fotografas, TV Suvalkijos regiono ilgametis teležurnalistas, ,,Sūduvos" fotoklubo pirmininkas, mane  jis paskatino rinktis žurnalistiką, fotografiją, už tai aš jam dėkingas. Kaip pedagogas iš kitų sovietmečio profesionalių  vidurinės mokytojų jis išsiskyrė tuo, kad kiekviename jaunuolyje jis sugebėdavo pastebėti, jo gabumus, polinkius ir tarsi pakylėdamas, ragino lavinti savo polinkius, kūrybiškumą, siekti  trokštamo tikslo.

Į žurnalistiką ir fotografiją, duodamas pradžiamokslį ir patarimus, palydėjo Algį Palionį, ilgametį  ,,Eltos" fotokorespondentą, savaitraščio ,,Monitorius" redaktorių, mane, šių eilučių autorių (,,Komjaunimo tiesa: ,,Vakarinės naujienos" ,,Vyzdys") , fotografus Zenoną Nekrošių (,,Atgimimas", ,,Lithuania in the world", Romą  Vilčinską (,,Naujasis kelias"), Bronių Krakauską. O chirurgui G. Olekai, geologui E. Butėnui ir daugeliui kitų foto būrelyje ir klube pamėgta fotografija išliko rimtu hobiu visam gyvenimui.

V. Žukauskas gimė 1940 m. Lazdijuose, tačiau karo ir pokario neramumų bei pavojų  atblokštas, vaikystę, jaunystę ir brandos metus praleido Marijampolėje, mieste prie Šešupės. Čia mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau  studijavo Vilniaus universitete,  įgijo žurnalisto diplomą.

 Niekuo nebuvo ypatinga Marijampolė. Jeigu vertintume carinės imperijos ar kitais geopolitiniais kriterijais, Marijampolė (Kapsukas) buvo provincijos miestas prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą su viena pagrindine gatve, kuri cariniais metais ir vadinosi Varšavskaja. Vėliau buvo pavadinta didžiojo kunigaikščio Vytauto, pervardinta vaduotojo generolo I. Černiachovskio vardu, vėl Vytauto... Vardai, viršininkai, pastatai keitėsi, daug unikalių miesto pastatų buvo sugriauta, atstatyta naujais tipiniais, santvarkos keitėsi. Tačiau viena išliko nepakitę: miestas tebėra prie didžiojo tranzitinio kelio - "Via Baltica", kuris maitino ne tik automobilių prekeivius ir kontrabandininkus.

 Daugiau nei keturis dešimtmečius šio regiono metraštį kūrė fotografuodamas laikraščiui, o vėliau  ir filmuodamas telesiužetus LTV. V. Žukauskas sakydavo, kad dauguma jo herojų buvo verti pagarbos, nes išties gerai ir sąžiningai dirbo, buvo dori žmonės. Per savo žurnalistinę praktiką jam beveik neteko  fotografuoti vadinamųjų nusikalstamo pasaulio autoritetų, mafijozų. To laikotarpio  laikraščius imta spausdinti rotaciniu būdu ir dėl to suprastėjo spaudos kokybė: būdavo gaila ir gėda prieš herojus, kad šie savęs negalėdavo laikraštyje atpažinti. Apie operatyvumą nė kalbos negalėjo būti. Klišes veždavo gaminti į Kauną, taigi užtrukdavo savaitę.

Laikraštis ,,Naujasis kelias" ir fotoklubas ,,Sūduva"

Nuo tų dienų, kai Vytautas Žukauskas, rajoninio laikraščio fotokorespondentas, aktyviai fotografavo, lamdė ir remontavo savo ne pirmos jaunystės fotokameras, jau praėjo daug metų... Išaugo nauja karta, atėjo naujas amžius... Į ,,chruščiovinį", ,,brežnevinį" laiką jau galime pažvelgti iš šiokio tokio atstumo. Galime iš nuotolio pažvelgti ir į ano meto fotografijas.

Fotokorespondento darbas buvo gana monotoniškas, įspaustas į siaurus  bukinančios propagandos rėmus. Kaip diena nuo nakties skiriasi to laiko ir šiandienio fotokorespondento darbas. Tuomet reikėjo nufotografuoti pirmūną vienai laikraščio skilčiai.

 Kokioje aplinkoje dirbo ano meto laikraščio korespondentai? Man teko tik epizodiškai tai patirti, kai būdamas vos devyniolikos metų, VU studentas, žurnalistinę praktiką  atlikau ,,Naujojo kelio"(dab. ,,Suvalkietis") redakcijoje. Mėlynanosis atsakingasis sekretorius jau po pietų būdavo girtas. Redaktorius, išmintingasis Bronius Daktariūnas, perrašinėjo kiekvieno korespondento straipsnius sakydamas, kad jie turi būti trumpi ir tikslūs, nereikia aprašinėti peizažų. Pvz.,mano studento-praktikanto straipsnelius neredaguodavo spausdindavo tokius kokie yra, atseit pasižiūrėkite, kokius ,,studentus-specialistus" siunčia....

Tais laikais korespondentas buvo partijos pasiųstas kokybės kontrolierius, tikrinantis ir aprašinėjantis, fotografuojantis, kaip vykdomi planai, direktyvos O kai atvyksta tikrinti, rinkti medžiagos straipsniui, kolchoze jau padengtas stalas: laukia pataikaujantys pašnekovai, partijos sekretorius, komjaunimo sekretorė stengiasi - pavaišinti, kad teigiamai parašytų. O ir degtinės  ir vaišių negaila, nes lėšos  eina iš kolūkio  bendro katilo..Ypač didelis ,, alkoholio krūvis tekdavo  ,,N.k." žemės ūkio korespondentui V. Stankevičiui.(Jis buvo  senas marijampolietis, čia gimęs  ir augęs ne atėjūnas, mėgdavo pasišnekėti su jaunimu apie  miesto praeitį, ypač apie  vokiečių okupacinį laikmetį). Man įsiminė jo pasakotas epizodas: 1941 m. per holokaustą išžudė žydus, Marijampolėje  liko tik vienas  kirpėjas - barzdaskutys lietuvis. Stovi hitlerininkai, ir nacių  pakalikai eilėje kirptis ir  murma nepatenkinti, kad reikia laukti. Kažkas pasakė: "nereikėjo žydų išžudyti, tai dabar ir  eilės nebūtų ir  būtumėte gražiai apkirpti..."

,,.Patylėk, prisikvaksėsi, tave patį tuoj į duobę pakasim" -pagąsdino nacių  pakalikai.

 V. Stankevičius  sugebėdavo ,,pakelti" degtinę. Labai dažnas atvejis, kad jį, korespondentą, tiek prigirdydavo, jog namo parveždavo kaip bulvių maišą . O rytą jis vėl  būdavo darbe, ir vėl rašė, ir vėl į reidą kolchozan. Buvo sunku neprasigerti...

Tačiau Vytautas Žukauskas išgertuvių madai, alkoholizmo spaudimui buvo atsparus.Visą gyvenimą išliko  kultūringas,  saikingas inteligentiškas  ,,vadinamųjų antidepresantų" vartotojas.

 Jam atgaiva  buvo kūrybinis organizacinis  darbas, ,,Sūduvos" fotoklube,  parodų rengimas,  pedagogo bendravimas su  jaunimu fotobūrelyje.  visuomenės darbe

Gal todėl kūrybiškesni tarybinių laikų laikraščių fotokorespondentai šalia  tiesioginio darbo dar fotografuodavo sau, stalčiui, fotoparodoms. V. Žukauskas daug kūrybiškumo ir energijos atidavė "Sūduvos" fotoklubui, rengė kūrybines ir dokumentines parodas, organizavo prizus už geriausias fotografijas, jam vadovaujant klubas buvo pasiekęs aukštą kreivę. Šis klubas buvo įkurtas 1957 m., kartu su R. Pačėsa jį atgaivino ir savo veikla galbūt nusileido tik Kauno klubui. Kuriantis  fotomenininkų sąjungai ir centralizuojant fotomėgėjų bei fotografų veiklą Lietuvoje klubai ėmė nykti. Gaila, kad taip atsitiko, tiesą sakant, išdžiūvo šaltinis, iš kurio galėtų atitekėti naujų fotografų pajėgų.

Aštuonerius metus jam vadovaujant, fotoklubo veikla suaktyvėjo, kasmet buvo rengiamos ataskaitinės ir teminės klubo parodos, pradėta surengta pirmoji  respublikinė humoristinės fotografijos  paroda,vėliau reguliariai rengiama.  Bandyta pasišaipant iš savųjų suvalkietiškų silpnybių bendradarbiauti ir su bulgarais iš Gabrovo...Užmegzti ryšiai su kaimynais Lenkijos ,,Elko" fotokubo, Suomijos Kokolos miesto fotomėgėjais, pasikeista fotoparodomis.

,,Sūduvos" narių branduolį sudarė, kaip ir dera provincijos miestui, daktaras, mokytojas,  keli inžinieriai, keli profesionalūs fotografai, keli aukštos kvalifikacijos darbininkai. Ironizuojant ,,smetoniškus laikus" galima būtų pasakyti trūko tik vachmistro ir vaistininko.

 Ir susirinkdavo jie ne kortomis lošti, o pasirodyti savo fotografijų, aptarti naujienų, gandų, niekad negerdavo degtinės. Klubo narių gretas papildydavo fotobūrelio, kuriam vadovavo V.Žukauskas, auklėtiniai.

,,Seniai"  klube dažniausiai ginčydavosi mano akimis, nepasižymėjo geranoriškumu, gailėjo vieni kitam gero žodžio,. Tik  V. Žukauskas buvo kitoks, jis  džiaugdavosi kitų pasiekimais,  organizavo parodą, įsteigdavo  prizus geriausioms fotografijoms, kūrė geranorišką aplinką į klubą atvesdavo savo fotobūrelio auklėtinius.     Į klubą ateidavo ir smetoninio laikmečio fotografas  Stasys  Rūškys, jis vienintelis išlikęs gyvas  iš Marijampolės fotografų, kiti tarp jų M. Buhalteris,. J. Vinsbergas,  J. Fridbergas ir kiti žuvo per holokaustą. S. Rūškys buvo vienintelis iš anos kartos,  iš ano pasaulio išlikęs gyvas ir dalyvavo ,,Sūduvos" fotoklubo veikloje. Betgi S. Rūškys  susikūrusio ,,Sūduvos" fotoklubo veikloje dalyvavo vangiai, buvo mažakalbis, laikė šį sambūrį  daugiau mėgėjų užsiėmimu, kartais ateidavo į klubo susirinkimus, rūškanai kritikuodavo kitų  klubininkų darbus. Rūškanai, nes pats buvo rūškys. O  S. Rūškio fotografijos, atliktos tradiciniu, sustabarėjusiu studijiniu ateljė būdu, taip pat daugumai klubo narių atrodė nebeįdomios, nors ir gerai techniškai atliktos...

Prieškario Marijampolės fotografijos, nors jų autoriai buvo išžudyti, išliko. Ir klube   jomis buvo domimasi. Patyliukais buvo kalbama, kad žymiausias  marijampoliečio M. Buhalterio mokinys  Izraelis Bidermanas (pausaulyje žinomas  pseudonumu Izis) emigravęs į  Prancūziją tapo žymiu fotografu Vakaruose, apie  Paryžių yra išleidęs 11  autorinių fotoalbumų.

Daugiausiai prieškario fotografijų surinko inžinierius A. Senkaitis, chirurgas P. Zaronskis. Tačiau ne viską  tuomet buvo galima rodyti, sovietinė cenzūra draudė Lietuvos kariuomenės, smetoninio valstybingumo, religinius, vaizdus. Tačiau V. Žukausko rūpesčiu buvo surengta retrospektyvinė fotoparodą ,,Kapsukas (Marijampolė) vakar ir šiandien"  sulaukusi didelio susidomėjimo.

 Vėliau, jau dabartiniais laikais, panaudojant mūsų fotoklubo veteranų P. Zaronskio, V. Gulmano ir mano surinktą medžiagą pavyko išleisti  fotoalbumus ,,Senoji Marijampolė fotografijose", kurie turi nemažą pasisekimą, išėjo du leidimai.

Archyvas

Šiandien svarbu įvertinti gausų V. Žukausko fotoarchyvą, tačiau esu įsitikinęs, kad yra daug vertingos medžiagos. Tai miestų ir miestelių kaimo gyvenviečių vaizdai. Kaip ir daugelio fotografų archyvų, negatyvus jį pirmiausia reikėtų sutvarkyti,  (gaila, kad daugelis fotografų netinkamai saugo savo turtą - negatyvus. Pvz.,  amerikiečių portretų  meistras Karschas savo negatyvus, gerai supakuotus, saugojo banko seife). Kai kurie V. Žukausko darbo pirmūnų portretai, daryti laikraščiui ir kolūkių garbės lentoms, turi meninio apibendrinimo jėgos, nes turi laikmečio dvasią, atributiką, juos galbūt tinkamai įvertins vėlesni fotografijos ir kultūros tyrėjai. Tai galima pasakyti ir  apie filmuotą  Sūduvos regiono kino dokumentiką.

Rūmai Miesto sode

Negaliu praleisti  nepaminėjęs įspūdingų rūmų Miesto sode, kur susirinkdavo  fotoklubo ir fotobūrelio nariai.

Sovietmečiu buvusieji vyskupijos rūmai buvo paversti moksleivių kūrybos namais, galbūt šviesiausias pastatui laikotarpis. Kažkada  originalios architektūros pastatą suprojektavo G. Lansdbergis -Žemkalnis. Tačiau pastato  istorija  yra  nevienalytė, dramatiškai turtinga: vokiečių okupacijos metais  čia - gestapo būstinė, pokario metais  NKVD  štabas su kalėjimu rūsiuose. Daugybė  niekuo nekaltų   žmonių iš čia buvo pasiųsta  myriop, į Sibirą.

Tačiau mums - jaunimui  tokių liūdnų istorijų apie moksleivių namus  niekas nepasakojo. Mes džiaugėmės, kad galime kurti, eksperimentuoti. Fotobūrelyje buvo tarsi kuriama fotoreligija, savotiškas fotografijos kultas, kažkas panašus į krepšinio kultą. Buvo noras tapti kūrėjais, išsiskirti iš kitų, tapti svarbesniems negu esame. Skatino ir apninka, šalia veikė muzikos mokykla, smuiko garsus  nustelbdavo altas, kažkas barškindavo pianinu, o mes  rūsyje ryškindavome fotojuotas, gaminom cheminius tirpalus. Mūsų vadovas ir  mes, moksleiviai iš buvusios vyskupijos rūsio, dvokiančio drėgme ir oksiduotais ryškalais, kupini samurajiško fanatizmo stengėmės įveikti savo nevisavertiškumo jausmus ir fotografavimas tapo saviraiškos forma, gyvenimo būdu. Kiekvienas nedidelis pasisekimas mums buvo tikras džiaugsmas.

 ...Tuo metu buvo ruošiamasi V. Lenino 100-osioms gimimo metinėms. Partijos  draugams palaiminus fotoklubo nariai taip pat paskyrė parodą didžiojo revoliucijos vado metinėms. Tai buvo viena iš daugelio prisitaikymo formų, niekas per daug giliai širdin ideologijos nepriimdavo. "Leninui - 100", "Leninui - 100" - visur ant sienų kabojo reklaminiai skydai, o žmonės  juokaudavo: ,,Reikia ir drg. Leninui įpilti 100 g degtinės".

 Vadinamasis išsivysčiusio socializmo laikotarpis tolydžio nuėjo į praeitį,  gatvėse jau nematome ,,žiguliukų", o mūsų metraštininkų fotografijose išlieka sustabdytos akimirkos. Fotografui ir teležurnalistui Vytautui Žukauskui  per ilgą kūrybinę biografiją teko laimė  rašyti turtingą vaizdų  dokumentinį metraštį  ir iš sovietmečio, ir   Atgimimo laikmečio įvykių.  Kasdienybės bruožai - šio straipsnio tikslas - atkreipti dėmesį, ką užfiksavo mūsų fotometraštininkai , patyrinėti, koks fotografijos palikimas  yra mūsų skryniose.

Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.