Žurnalistikos istorija

Dar ir šiandien prisimenu savo, televizijos žurnalisto, komandiruotės metu Klaipėdoj 1961-aisiais viešbutyje per televizorių matytą reportažą - su kokia odiozine poza, palydimas audringų ovacijų, N. Chruščiovas paskelbė, jog tarybinė liaudis 1980 metais gyvensianti jau komunizmo sąlygomis. Na ir vizionierius, pagalvojau.

 Įpusėjo 1980-ieji. Lietuva gyveno įprastiniu kasdienybės ritmu. Komunizmo saulė taip ir nepatekėjo. Prie būtino reikalingumo prekių nusidriekdavo eilės. Žmonės dešimtimis metų laukė butų. Ir visoje Sąjungoje ta pati situacija... Tačiau, būkime atviri, dalis visuomenės jau naudojosi N. Chruščiovo pažadėtomis malonėmis. Juk ne darbo liaudžiai buvo skiriami puikūs būstai prestižiniuose kvartaluose. Žvilgančios "Volgos". Atostogos su kurortiniais kelialapiais Kryme. Kaip ant mielių kilo naujoji partinė nomenklatūra, naudodamasi tomis gėrybėmis ir jau stumianti į gyvenimo paribius senąją komunistų kartą, kuri turėjo dar šiokių tokių savojo idealizmo apraiškų. Tuo metu Lietuvos radijo ir televizijos komiteto vairą dar tvirtai laikė Jonas Januitis, ištikimas Antano Sniečkaus ir Motiejaus Šumausko bendražygis. Tačiau pirmajam mirus, o antrajam išėjus į pensiją, jis taip pat greit pajuto naujų nomenklatūros kadrų ambicijas...

Štai tokiu konjunktūriniu laikotarpiu /1980/ Lietuvos televizija kuria filmą "Dičiaus karjera". Kai pirmininkas Telefilmui pametėjo idėją - ekranizuoti Teofilio Tilvyčio satyrinę poemą Dičius, išleistą 1934 m., sunerimome ne juokais, - iš kurios pusės į kūrinį bežiūrėsi - ekranizacijos principams sunkiai paklūsta. Atmesti šefo idėjos nebandyk, - pavaldiniai ją turi priimti kaip įsakymą... Ilgai sukome galvas, kaip Dičių „išversti" į kinematografinę kalbą. Šį uždavinį sprendžiant pasirodė, kad scenarijų redakcinės kolegijos „kolektyvinė išmintis" kartais tikrai praverčia. Po ilgų svarstymų teko sutikti su Julijono Lozoraičio nuomone (jis, atleistas iš Kino studijos direktoriaus pareigų, pusantrų metų dirbo Lietuvos telefilme), kad be miuziklo žanro mes su Tilvyčio poema nesusidorosime. Taip ir pasielgėme. Scenarijų su eiliuotais tekstais parašė poetas Vladas Šimkus. Muziką sukūrė kompozitorius Rimvydas Racevičius. Aišku savaime, kad aktoriai muzikinių partijų atlikti neįveiks. Tad garsų įrašų studijoje jas sukūrė estrados dainininkai Viktoras Malinauskas, Birutė Dambrauskaitė, Ona Valiukevičiūtė, Gintarė Jautakaitė, Rimantas Siparis, Antanas Janušonis. Muzikinę partitūrą patikėjome filmo režisieriui Baliui Bratkauskui, kuris su kūrybine išmone padėjo aktoriams spalvingai atsiskleisti jiems ne itin įprastoje aplinkoje. Vladas Dičius, žemdirbių sūnus, nelinkęs likti prie žemės. Jis - studentas korporantas, gyvenantis šūkiu - „mes kitam skirti likimui". Jo kelias - per moteris kopti aukštyn. Vėjavaikio, garbėtroškos ir karjeristo vaidmenį puikiai atliko aktorius Sigitas Jakubauskas. Dičiaus auka tampa studijų draugė Adelė (akt. Nijolė Oželytė). Suvedžiojęs ją, tęsia romaną su kitomis gražuolėmis. Lietuviškas donžuanas pagaliau per aukšto valdininko Varpos (akt. Rimantas Siparis) žmoną, gražuolę Niną (akt. Kristina Kazlauskaitė) padaro karjerą - tampa ministerijos kanceliarijos viršininku, kol įnikęs į azartiškus lošimus iššvaisto valstybės lėšas ir atsiduria teisiamųjų suole. Bet ir čia padeda jam pažintys. Atomazga baigiasi tragiškai - įsiutęs veža automobiliu palikusią jį žmoną Adelę, kurią vedė toli gražu ne iš meilės, lekia dideliu greičiu, galvodamas apie kitas gražuoles ir kelio pakraščiu nurieda nuo skardžio. Atrodo, abu nugarmėjo skradžiai. Adelės nebepamatome, tačiau truputį aplamdytas Dičius, smilkstančiam Fordui kulversčiais riedant į pakalnę, šlaito atbraila vėl atkakliai ropščiasi į gyvenimo viešumą... Šiek tiek po avarijos sutrikęs, kelio pakrašty pastoviniuoja, apsitvarko ir,  operatoriaus Algimanto Juknevičiaus kino kameros palydėtas, guviai nusiteikęs jau sukiojasi ... 1980-ųjų metų Kaune... Televizijos žiūrovų auditorijai, prieš minutę Dičių mintyse jau laikiusiai  žuvusiu, skambant nuzikiniams zongans, belieka  susitaikyti su įžūliu, herojaus jai mestu iššūkiu: „K l y s t a t,   p o n a i!"

                                                                 ***

Kai pirmininkas 1979 m. vasarą prasitarė apie būtinybę ekranizuoti šią Teofilio Tilvyčio poemą, jis savo pageidavimo, kaip tai atsitikdavo pateikiant jam kitus užsakymus, jokiais argumentais nepagrindė. Tačiau buvo aiškiai jaučiama, kad šio kūrinio ekranizacija  Telefilmo 1980-ųjų planuose liks šefo dėmesio centre, ir bet kokius kliuvinius šiai idėjai realizuoti yra pasiryžęs įveikti. Tai vaizdžiai paliudija ir scenarijaus tvirtinimo procedūra Maskvoje. Valdyboje scenarijus „užkliuvo". Ir ne dėl paskutinio epizodo, kurio fragmentiškame aprašyme nebuvo jokių nuorodų ar užuominų į brežnevinio  Kauno aktualijas. Valdybos viršininkas A. Dmitriukas raštu informavo, jog scenarijų vertino du autoritetingi recenzentai ir abu pateikė neigiamas išvadas: esą pernelyg eskaluojamas prieškarinis buržuazinis Kaunas, studentų sambūriai, kuriuose dominuoja korporantai su trispalvėmis vėliavomis... Buvome ir mes jau benurašą scenarijų, kaip iki šiol elgdavomės tokiu atveju, gavę Valdybos neigiamą išvadą.. Tačiau šį kartą J. Januitis nenusileido ir parašė laišką pačiam sąjunginio RTV komiteto pirmininkui S. Lapinui, iš to meto ideologinių pozicijų išdėstydamas filmo „su korporantais ir trispalvėmis" mūsų respublikoje sukūrimo būtinybę, kurios esą nesuvokia Valdyba ir recenzentai. Argumentai jog tai būsiąs filmas, nuvainikuojantis buržuazinės Lietuvos autokratinį režimą, kurio mitas vis dar gajus Vakarų propagandos arsenale, suveikė. S. Lapino nurodymu A. Dmitriukas savo nuosprendį atšaukė.

Sąjunginė auditorija subtitruotą rusų kalba miuziklą priėmė kaip pramoginę atrakciją, neįžvelgusi  finalinėje scenoje kokių nors"įtartinų" socialinių užuominų. Tuo tarpu devintojo dešimtmečio Lietuvos žiūrovai, jau įgudę suvokti Ezopo kalba parašytus literatūrinius tekstus bei pastatytus spektaklius, greit perkando  miuziklo moralą, diametraliai priešingą Teofilio Tilvyčio ištarai, išsakytai baigiamojoje poemos dalyje Paskutinis teismas („Dičius - gaminys epochos, / Besibaigiančios, liūdnos <...> Jo mirtis natūrali."). Ne veltui Saulius Macaitis recenzijoje, palankiai įvertinęs miuziklą, akcentavo filmo „šiuolaikinį finalą, kuris įliejo net naujos, T. Tilvyčiui nesapnuotos, prasmės..." Gal būt tas „šiuolaikinis finalas" ir buvo tas akmenėlis,  filmo mecenato sumanymu mestelėtas į naujųjų dičių daržą. Pametėtas tyliai, be jokių užuominų apie jį net scenarijų redakcinei kolegijai, viešojoje erdvėje filmą pristatant kaip propagandai skirtą darinį, ir tik režisieriui, savo darbais nusipelniusiam didelį pirmininko pasitikėjimą, pakuždėjus į ausį Dičiaus apsireiškimo tarybiniame Kaune žaidimėlį... Nors šiandien, praėjus  trisdešimt penkeriems metams nuo miuziklo sukūrimo, „brandaus socializmo" laikų aktualijos savo prasmę jau yra praradusios, tačiau Dičiaus karjera Lietuvos televizijos programose tebelaiko aukštokus reitingus, o LRT mediatekoje interneto kanalais šį miuziklą  jau yra peržiūrėję daugiau kaip  6000 respondentų.