2024 m. gruodžio 10 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Borisas Dauguvietis - įkūrė nepriklausomą, pažangios, nepartinės minties dienraštį „Diena“

2021-06-09
 
Borisas Dauguvietis

Borisas Dauguvietis

Algirdas Butkevičius
GIRININKAS. „MŪZOS" REŽISIERIUS
1920 metais, po klajonių Peterburgo, Gardino ir Nižnij Novgorodo teatruose, aktorius ir režisierius Borisas Dauguvietis su šeima grįžta į Lietuvą. Pradeda dirbti netoli gimtųjų Dauguviečių buvusios Rigmantiškių girininkijos girininku. Klajodamas po miškus, negali pamiršti teatro, vaidmenų, spektaklių. Netrukus pamato vieną iš Biržų muzikos ir dramos draugijos „Mūza" vaidinamų pjesių. Tai tarsi netikėta laimė. Ir „Mūzos" artistams, ir pačiam Dauguviečiui. Jis tampa „Mūzos" režisieriumi. Organizuoja artistams teatrinę studiją. Repeticijose su juo nelengva, bet įdomu. Aukštas, impozantiškas, apsirengęs pamėgta tolstojiška palaidine, kairėje ausyje virpčioja auksinis auskaras. Kaip didelę paslaptį išduodamas paaiškina: nešioja jį todėl, kad proseneliai, esą, buvę Dono kazokai. Baisiai griežtas, staigus. Regėdamas, kad mėgėjui aktoriui niekaip nepavyksta laisvai jaustis scenoje, nesusivaldo, užsiplieskia, teškia rūsčią, pajuokiančią repliką, dažniausiai rusišką priežodį. O paskui vėl kantrus, padrąsinančio žodžio negaili.
Gyventi tais metais režisieriui buvo nelengva. Dauguvietinėje ūkis apleistas. Šeima didelė. Kaip tyčia, neseniai gimė penkta duktė. Net karvės neturėjęs. Todėl po B. Dauguviečio režisuotos Moljero komedijos „Gydytojas iš prievartos" premjeros „Mūzos" aktoriai režisieriui įteikė gėlių krepšį, iš kurio sidabru žvilgėjo šampano butelio kakliukas. Gėlėse buvo paslėptas aktorių nupirktos ir režisieriui dovanotos karvės pasas. Pamatęs jį, Dauguvietis labai susijaudino.
Netruko garsas apie Dauguviečio teatrinę veiklą „Mūzos" draugijoje pasiekti Kauną. 1922 metais Kauno Valstybės dramos teatro direktorius Liudas Gira ima tartis su B. Dauguviečiu dėl darbo teatre. Bet ne taip paprasta, viską metus, išlėkti į laikinąją sostinę.
TEATRO GASTROLIŲ BIRŽUOSE KRITIKA
Apsispręsti paskatina su gastrolėmis į Biržus 1923 metais atvykęs Kauno Valstybės dramos teatras. B. Dauguvietis, pasipyktinęs menkaverčiu teatro repertuaru, „Biržų žiniose" ( 1923 m. spalio 7 d. Nr. 32) išspausdina griežtą recenziją „Valstybės teatro dramos gastrolės." Jis rašo, kad „mums dar anksti žiūrėti visus tuos „Potašus", „Glušus." Tai perdaug tušti ir niekingi veikalai, neturintieji jokios meno vertės, neduodantieji publikai nieko, be juoko, kuris greitai užsimiršta ir iš teatro nėra išsinešamas. Panašūs veikalai tai prekybiškai finansinis meno pusės rezultatas, kuris reiškiasi tuo, kad teatras nustoja buvęs mokykla, o ima taikintis prie smulkių skonių minios, nenorinčios galvoti ir pergyventi, o geidžiančios tik juoko ir ramaus, sotaus vakarinio poilsio." Tikriausiai ši griežta, bet profesionali ne tik repertuaru, bet ir vaidybos bei režisūros analize recenzija paskatino dar energingiau tartis su Dauguviečiu dėl jo darbo teatre.
KOMPLIMENTAI
Po spektaklių Biržuose B. Dauguvietis susitiko su Valstybės teatro aktoriais prie gražiai biržiečių šeimininkių paruošto stalo. Aktorė Teofilė Vaičiūnienė prisimena, kad „išgėrus vieną kitą taurelę, atsipalaidavo liežuviai, atsivėrė širdys, ir B. Dauguvietis (...) atsistojo, išsitiesė visu ūgiu ir kiaurą naktį mums deklamavo A. Puškiną, Lermontovą, sakė iš vaidintų veikalų monologus, dainavo senas biržiečių, rusų, čigonų dainas. (...) Visi turbūt troškom, kad tik greičiau tas įdomus žmogus ateitų į mūsų teatrą."
KVIETĖ Į KAUNĄ
Tame susitikime buvęs, iš netoli Saločių esančio Deveitonių kaimo kilęs aktorius Vincas Steponavičius netrukus atvažiavo į Biržus kviesti Dauguviečio į Valstybės dramos teatrą. Tikriausiai atsivežė ir 1923 metų lapkričio 3 dieną L. Giros Dauguviečiui rašytą laišką, kuriame teatro direktorius jį ragino „kuo greičiausiai atvykti į Kauną sutarties reikalu." Biržuose tą dieną V. Steponavičius Dauguviečio nerado, nes jis buvo išvykęs į savo mieluosius Dauguviečius. Vyriausia dukra Marija, pasiskolinusi iš reformatų kunigo Povilo Jakubėno arklį, nuvežė svečią į Dauguviečius. Čia iš Biržų buvo persikrausčiusi gyventi Dauguviečių šeima. Jo žmona aktorė Olga Kuzmina - Dauguvietienė vėliau papasakos, kad po Vinco Steponavičiaus apsilankymo Borisas nusprendęs važiuoti į Kauną.
SMAGIAUSIA ATOSTOGAUTI GIMTINĖJE
Tačiau kiekvieną vasarą bent keletą mėnesių praleisdavo Dauguvietinėje. Nemėgo atostogauti Palangoje, į kurią stengdavosi suvažiuoti visa Kauno grietinėlė. Gal antrosios žmonos aktorės Nelės Vosyliūtės ir dukros Galinos prikalbintas kokį kartą ir buvo, tačiau energingam, judriam, mėgstančiam bendrauti režisieriui tikra kančia gulėti ant smėlio saulės atokaitoje. Kitas reikalas atostogauti gimtinėje, Dauguviečiuose, kur tiek erdvės, gaivios medžių žalumos, čia pat, šalia namų, čiurlenantis vėsus ir skaidrus Nemunėlis. Ypač mieli jam buvo Dauguviečiai po 1932 metų, kuomet Borisas Dauguvietis pagal savo projektą iš tašytų rąstų pasistatė vasarnamį. Statė geras meistras, kaimynas Robertas Venspala, kuriam talkino Juozas Kvedaravičius ir kiti darbininkai. Pradėjęs statyti vasarnamį pinigų neskaičiavo. Darbininkai išmūrijo pamatą - vaišės, surentė sienas, uždengė stogą - vėl Dauguviečiuose skamba dainos. O kai baigė vasarnamį - iškėlė tikrą puotą. Statybai tėvas paskyrė 4 hektarus žemės. Naujasis namas, išdidžiai vadintas „pilimi", buvo erdvus: su salkom, viršuje - du kambariai ir balkonas, o apačioje trys kambariai su veranda ir virtuvė. Baldų kambariuose buvę nedaug - kukli namų darbo spinta, kelios kėdės, lova, sofa, pintas stalelis, metalinė Nelės Vosyliūtės lova.
Nemunėlio pakrantėje buvo įrengta lauko virtuvė, kurioje gyveno tarnaitė Kazlauskienė. Čia, saulės atokaitoje, stovėjo ilgas suolas. Tai buvo mėgstama vasarotojų vieta. Prie upės - pirtelė. Iki upės vidurio nutiestas lieptelis, o kad būtų patogiau išlipti iš vandens - pakrantėje iš lentų sukalta aikštelė.
Vasarnamį supo paties režisieriaus sodintas didelis sodas. Pasakojama, kad Borisas Dauguvietis jį rūpestingai prižiūrėjo, iš Nemunėlio nešdavo kibirais vaismedžiams (augino ir vynuoges) laistyti vandenį. Jis sodino ir vasarnamį supančias pušis bei medžius prie keliuko į Dauguviečius. Netoli vasarnamio augo Svilaite vadintas miškelis.
KELIONĖS TĖVIŠKĖN
Gyvendamas Kaune arba Šiauliuose (ten jis 1931 - 1935 m. režisavo įvairius spektaklius) važiuodamas į Dauguviečius atostogauti, pirmiausiai užsukdavo pas savo bičiulį, Astravo dvaro savininką agronomą Petrą Variakojį. Čia viešėdavo ne vieną savaitę. Abu mėgo dainuoti rusiškus romansus, ir nors Dauguviečio balsas po ugningų kalbų 1905 metais Rygoje buvo kimus, romansai skambėjo puikiai.
Iki valios paviešėję pas vaišingus Astravo šeimininkus, arkliais, o vėliau, apie 1937 metus, kai Variakojai nusipirko penkiavietį „Chrysler" firmos automobilį, juo Dauguviečiai baigdavo savo kelionę tėviškėn.
Sužinojęs, kad režisierius jau Dauguviečiuose, prie kelio gyvenęs kalvis Kalvanas į kalvę užsukantiems kaimynams sakydavo: „Vyrai, slėpkit arklius. Borisas atvažiavo." Mat, tokią madą režisierius turėjęs: užsėdęs ant pirmo pasitaikiusio arklio, jodavo iki kito, tuomet pirmąjį paleisdavo, antruoju jodavo iki trečio. Ir taip keisdavo arklius, kol pasiekdavo jam reikalingą vietą.
PASAKOJIMAI IR PRISIMINIMAI
Išliko iš tų Dauguviečio vasarų ir daugiau pasakojimų. Kartą, eidamas į vasarnamį, žmogus užkliudė ant lentynos stovėjusią puodynę ir ją sudaužė. Išsigandusį žmogų Dauguvietis nuramino: „Ot gerai, kad sudaužei. Ne kartą ruošiaus ją sudaužyti, bet vis neturėjau laiko".
Kaimynai pasakojo, kad kartą režisierių vaišinę vėdarais. Kai dar pasiūlė, jis atsakė: „Taip privalgiau, kad vienas vėdaro galas įsirėmė, negaliu atsisėsti". Kitas prisimena per Petrines turėjęs alaus. Atėjo Borisas. Išgėrė, o tada užlipo ant stogo. Sėdi ant kamino ir džiaugiasi, kad toli mato.
Eidamas kalbindavo visus, ne tik sutiktus kaimynus, bet ir šunis bei kates. Miške, pamatęs grybus, žemai nusilenkdavo, nusiimdavo kepurę ir su jais pasisveikindavo. Kai gerų grybų nerasdavo, rinkdavęs ir musmires. Sakydavo, kad jos daug skanesnės už kitus grybus, saldžios, tik reikia gerai nuplauti ir ilgai virti.
Dauguviečiuose kas vasarą išbūdavo pustrečio mėnesio. Mokėjo atmintinai daugelio žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus, todėl rugpjūčio naktimis ištisas valandas išsėdėdavo atlošęs galvą, stebėdamas dangaus kūnus. Knygas skaitydavo iš karto tris: klasiką, apie vabzdžius ir apie žvaigždes. Bendraudamas su kaimynais atsipalaiduodavo, elgdavosi prasčiokiškai. Pasakoja, kad dažnai surengdavęs vaišes. Prikraudavo dubenį mėsos, atnešdavo duonos kepalą, kiekvienam svečiui duodavo po šakutę, o lėkštučių nepripažindavo. Arba srebia su darbininku kruopinę iš vieno dubens. Žinoma, žmonai Nelei tai nepatikdavo.
Vasarą Dauguviečiuose netruko atostogaujančių. Atvažiuodavo paviešėti Boriso seserys, dukros. (Su pirmąja žmona aktore Olga Kuzmina režisierius susilaukė penkių dukterų, o ir antroji žmona Nelė Vosyliūtė pagimdė dukrą Galiną. Todėl jo kaimynai pasijuokdavo, kad Borisas Dauguvietis, pamatęs gandrą, sakydavęs: „Gandriuk, gandriuk, atnešk nors kilogramą sūnaus" - past. aut.) Vyriausioji dukra Marija tais metais su vyru dainavo operos chore, todėl jiems irstantys upėje valtele nuolat skambėjusios arijos iš operų ir operečių. Muzikalus buvo ir Dauguvietis, ypač mėgęs klasikinę muziką, turėjęs daug plokštelių, grojęs violončele, gitara, fortepijonu, ištisas valandas galėjęs deklamuoti Puškino, Lermontovo, Jesenino eiles, pats rašęs puikius eilėraščius.
ALUDARIS IR KULINARAS
Buvo plačiai pripažintas aludaris. Tris alaus partijas per vasarą padarydavo. Turėjo pasidaręs bent dešimt statinių. Ne bet kokių - ąžuolinių. Alų daryti, vos grįžus iš Rusijos, dar jam girininkaujant Rigmantiškių girininkijoje, išmokęs eigulys Jurgis Žaldokas. Dauguvietis vis žadėjęs draugystės vardan parašyti pjesę ir pavadinti ją „Žaldokyne". (Režisierius pažadą ištesėjo, 1947 metais parašė komediją „Žaldokynė", kurią tais pačiais metais pastatė B. Dauguviečio mokinė Kazimiera Kymantaitė. Tačiau žiūrovas teatro scenoje ją išvydo tik po metų, nes teko ištverti keturiolika peržiūrų, nepaisant neigiamų vertinimų režisierei Kazimierai užsispyrusiai tvirtintinant, kad „Žaldokynė" - tikra klasikinė komedija, kaip ta nepamirštama A. Keturakio „Amerika pirtyje". - aut.past.) „Na o biržietiškas alus, - tvirtina rašytojas Petras Skodžius, - ir prityrusiam apylinkės aludariui ne visada nusisekdavo toks, kaip Dauguviečiui. Bet užtat triūsdavo prie jo dieną naktį. Jei per stipriai imdavo rūgti, ledais iš rūsio vėsindavo, jei per anksti apmirdavo - įkaitintais akmenimis gelbėdavo. O jau koks kulinaras! Paragavęs kur nors naują patikusį patiekalą būtinai turi sužinoti jo receptą." Turėjo priešais vasarnamį įsirengęs nedidelį tvenkinėlį, kuriame laikydavo pagautus tam tikro dydžio lydžius. Prisijuosęs prikyštę, pasiraitojęs rankoves taip tuos lydžius iškepdavo, kad rašytojo Augustino Griciaus žodžiais, gardžiuodamasis galėjai ausis nusidraskyti. Savo vardinėms (rugpjūčio 20 dieną) užsakydavo padaryti tortą. Susirinkdavo jo artimesni pažįstami ir bičiuliai, įsikurdavo pijokų svetainėje (taip buvo vadinama pamėgta vieta po medžiu, kur stovėjo stalas ir suolai). Borisas Dauguvietis pats dalindavo tortą, niekada nepamiršdamas jo nunešti ir lauko virtuvėje besidarbuojančioms moterims.
Visą vasarą Dauguviečiuose netruko alaus. Režisierius nebuvo šykštus. Vaišino juo ir kitus. Pasakoja, kad pasiima bliūdą pupų, ąsotį alaus ir brenda su visais drabužiais į kitą Nemunėlio pusę. Ten pavaišina latvius pasieniečius, pasišnekučiuoja ir vėl brenda atgal. O štai dar vienas pasakojimas. Užsuko pas Borisą Dauguvietį pasienio policininkas. Išgėrė ąsotį alaus. Įpylė antrą, tada sako: „O dabar eik, tau tarnyba. Rytoj ateik, gausi vėl".
NEPAMIRŠO IR ŽURNALISTIKOS
Netruko darbų ir įvairių užsiėmimų Borisui Dauguviečiui tą 1933 - jų metų vasarą. O čia dar tie žurnalistai J. Paleckis ir J. Petrėnas. Neduoda ramybės: „Kada, ponas Dauguvieti, parašysi, kaip kūrei nepriklausomą, pažangios, nepartinės minties dienraštį „Diena"? Tų metų spalio 8 „Dienos" numeryje jie išspausdins, kad „Dieną" įsteigė didelis nenuorama, plataus užsiėmimo asmuo V. Teatro režisierius B. Dauguvietis talkoje su V. Dineika, A. Šimėnu, K. Binkiu ir kitais.
Ištaikęs valandžiukę laisvesnio laiko, Dauguvietis tą vasarą, o gal jau rudeniop, rašė tekstą „Kaip aš kūriau „Dieną". „Buvo geri laikai, - prisiminė 1929 metų balandį, - Ir pavasaris buvo gražus. O svarbiausia buvo daug laiko ir tolumoj matomi buvo nepakeltos, nejudintos laikraštininko dirvos sluoksniai. Visi laikraščiai partyvūs. Kiek buvo partijų - tiek buvo teisybių. Ir mums dažnai atrodydavo, kat tikroji teisybė kažkur klajojo, tylėdama tarp kalbančių teisybių ir vis norėjo pro kažkokį plyšį iškišti savo snukutį ir pasakyti: „o jums teisybė - tai aš." (...) „Pirmos dienos buvo didelio triumfo dienos. Davėm visą ką galėjom. Atsisakėm nuo šmeižtų, nuo lengvabūdiškumo, nuo bulvariškumo. Laikraštininko sukštoji etika buvo padėta visų mūsų darbų pamatan. Aš redagavau, Šimėnas komandavo, Dineika sekretoriavo, o Binkis mums visiems įkvėpimo teikdavo."
Pirmajame „Dienos" numeryje (1929 m. balandžio mėn. 7 d.) tokiame tarsi vedamajame „Ir vėl naujas laikraštis" Borisas Dauguvietis rašė, kad laikraščio leidėjai nusprendę pasišvęsti kultūros reikalams. „Kas, mūsų supratimu, gera ir naudinga mūsų gimtajam kraštui ir jo kultūrai, - visa tai stengsimės visokeriopai paremti, kiekvienas abejotinas dalykas - susilauks objektyvios kritikos." (...) „Daugiausia dėmesio mes kreipsime į eilinį inteligentą, į jo reikalus ir jam esame pasiryžę tarnauti. Norime, kad jis būtų svarbiausias mūsų skaitytojas." Tekstas baigiamas žodžiais : „Prižadėti, žinoma, lengva... Ištęsėti sunkiau."
Šie žodžiai buvo pranašiški. 1929 metų birželio 9 dienos (Nr. 44) „Dienoje" išspausdinamas kreipimasis į „Dienos" skaitytojus, kad „Dienos „leidimą perima „Naujo žodžio" bendrovė. Ši bendrovė leido jau penktus metus ėjusį iliustruotą žurnalą „Naujas žodis"ir jumoristinį žurnalą „Vapsva". „Naujo žodžio" bendrovė iki šiol skaitytojams duotus pažadus tęsėdavo, „todėl yra pagrindo tikėti, kad „Diena" ir naujų leidėjų rankose susilauks skaitytojų palankumo. Mūsų noras padaryti visiems įdomų ir naudingą laikraštį. Į „Dieną" kviečiamos naujos žurnalistinės jėgos. „Dalyvaus dalis ir ligšiolinių „Dienos" bendradarbių su p. Dauguviečiu priešaky, kuris yra pasižadėjęs būti artimiausiu bendradarbiu." (1934 metų lapkričio 25 dienos „Dienoje" išspausdintas B.D. (Boriso Dauguviečio) pasakojimas apie buvusį Kauno ir Vilniaus gubernatorių Piotrą Veriovkiną, o gruodžio 23 d., tikriausiai Dauguviečiui paskatinus, išspausdinami paties Veriovkino atsiminimai, - aut. past.)
Spaudoje B. Dauguvietis pradėjo aktyviai bendradarbiauti dar 1926 metais pradėtame leisti laikraštyje „Golos Litvy" („Lietuvos balsas"). Jis buvo pagrindinis šio laikraščio bendradarbis, recenzavęs naujas knygas, spektaklius, koncertus, dailės parodas, garsinęs sportą, kalbėjęs su politikais ir menininkais. „Golos Litvy" leidėjai, išleidę 95 laikraščio numerius, patyrė 50000 litų nuostolį.
1927 metais B. Dauguvietis įkūrė teatro žurnaliuką ( taip jį knygoje „Permainų vėjai" vadina Leonas Gudaitis - aut, past.) „7 meno dienos". Jis Valstybės teatre buvo platinamas kartu su spektaklių programomis. Antanas Vengrys „Lietuvių literatūros enciklopedijoje" rašo, kad B. Dauguvietis įsteigtame teatro, muzikos, dailės, kino neperiodiniame žurnale „7 meno dienos" (1927 - 1934) „atsikirsdavo į B. Sruogos jo režisuotų spektaklių kritiką."
VAIDINO BEI REŽISAVO IR ATOSTOGAUDAMAS
Borisas Dauguvietis, smagiai atostogaudamas Dauguviečiuose, negalėjo visiškai atitrūkti nuo režisūros ir vaidybos. Štai 1934 metų „Mūsų krašto" laikraštyje (Nr. 24) pasirodė žinutė „Valstybės dramos režisieris Dauguvietis Biržuose dirba", kurioje rašoma, kad trumpas atostogas tėviškėje Biržuose ir savo ūkyje leidžiantis „nenuilstamas meno darbuotojas ir poilsio metu negali būti be savo numylėto darbo. Žaibo greitumu jis surinko apie save Biržų teatriuką ir visu tempu ruošia „Nežinomąją", kuri bus pastatyta per Jonines Biržų vasaros teatre. Įdomu bus pažiūrėti, kaip atrodys mėgėjai šio didelio meistro rankose".
Netrukus „Mūsų krašte" išspausdinama recenzija apie Valstybės teatro dramos režisieriaus B. Dauguviečio birželio 24 dieną Biržuose vaidintą Bisono „Nežinomąją", „tą šiurpią ir graudžią gyvenimo dramą, kurios šlykščios grimasos virkdo ir kankina žmones". Pagrindinį Žaklinos vaidmenį vaidino B. Dauguviečio žmona aktorė N. Vosyliūtė, sukūrusi „genialų kenčiančios moters tipą". „Ji, - rašoma recenzijoje, - tarsi organiškai suaugo su vaizduojamos moters asmenybe ir pabrėžė mums, nustebusiems, ištisą gamą gyvenimo nuskriaustos sielos atspalvių".
Nepagailėta gražių žodžių ir niekšingąjį meilužį vaidinusiam režisieriui B. Dauguviečiui, stebinusiam „savo vikrumu ir demoniška ekspresija".
„Veikalas, nors ir su mėgėjais, pastatytas labai gerai. - rašo recenzijos autorius, - Didelis nuopelnas padarytas ir Dauguviečio, kurs per trumpą laiką taip gražiai apšlifavo biržėnus mėgėjus. Tiesa, jis daug dirbo, daug kamavosi, už tai daug ir pasiekė. Jei artistai, pagal jo pageidavimą, būtų garsiau šnekėję, mes būtume prisipažinę, kad labai ir labai sklandžiai vaidinta".
Šiame spektaklyje vaidinusi biržietė Regina Aukštikalnytė - Stankuvienė 1985 metais prisimins: „Buvo didelė garbė, kad mums režisuoja toks žymus teatralas. Todėl ir mes, mūziečiai, pasitempdavome, stengdavomės kuo geriau atlikti savo vaidmenis. Dauguvietis buvo draugiškas, kiekvieną paskatindavo, taisydavo (dažniausiai su humoru) mūsų judesius, intonaciją, mokė gilintis į kuriamo personažo charakterį. Visada gyvas, energingas, šmaikštus, dirbdavo su mumis pakiliai, kaip su tikrais aktoriais, matėsi, kad teatras jam - viskas".
KAIMO GYVENIMO IDILĖ
Tačiau po dviejų metų (1936 m.) straipsnyje „Dauguvietis režisierius kalba apie Dauguvietį aludarį" rašys, kad sunki artisto būklė Lietuvoj, nes išėjusio iš teatro artisto labai dažnai laukia badas ir sunkus gyvenimas. „Laimingi tie, - sakė Borisas Dauguvietis, - kurie nenutraukė ryšio su žeme - jie žino, kad galės, reikalui esant, pasiimti kepurę ir vėl grįžti į tą darbą, nuo kurio pradėjo. Prie tų laimingųjų priklausau ir aš. Mano ryšiai su žeme atrodo tvirtesni, kaip su teatru. Būdamas kaime, užmirštu apie artisto profesiją. Ir visai užmirščiau, jei neprimintų kaimynai Atėję kaimyniškai pasikalbėti, išgėrę alaus ąsotį, jie sako: „Klausyk, ponas Dauguvieti, ko tu ten važinėji į Kauną tų štukų daryti. Galėtum sau dirbti čia pat, turi savo kampelį. Gali ir prašymą parašyti. Esi toks didelis, dar į viršaičius išrinksim. O kad štukorius esi, ir mes žinom, ir nuo mažų dienų „štukų karalium" vadinam".
Atvažiavusį į Dauguviečius, dažniausiai vakare, režisierių lojimu pasitikdavo dešimtys šunų, kurie greitai jį atpažinę aplinkui džiugiai šokinėdavo. Kada jis pamatydavo visus tuos jonus, petrus, mares, kada išgirsdavo ūžiantį separatorių, kai vakare jam paduodavo išraugintų runkelių sriubos, kai išgirsdavo kieme girgždančią svirtį, atrodydavo, kad teatras ir režisūra buvęs tik trumpas sapnas. Kitą rytą, užsimovęs aulinius batus, eidavo laisvas ir džiugus per laukus, miškus, džiaugsmingai sutikdamas savo kaimynus. Iš šienpjovio dalgį paėmęs kad užsimos ilgomis rankomis plačiausią pradalgę! Geriausi pjovėjai atsilikdavo... Jam smagu būdavo užeiti į kalvę, tą kaimo klubą, į kurį suplaukdavo visos naujienos, ir linksmos, ir nelabai, užsidegti papirosą iš žėrinčios anglies, kurią ant lopetėlės paduodavo pats kalvis Kalvanas. Pagriebs didįjį kūjį, pamojuos, dumples papūs, pripasakos anekdotų, būtų nebūtų dalykų. Nori tikėk, nori ne. Bet visiems linksma ir smagu, kad ponas režisierius toks neponiškas. „O kokia skani vakarienė su šutintomis bulvėmis ir sūdytais grybais, - džiaugdavosi Borisas Dauguvietis, - o jei šeimininkė paduoda dar ąsotį alaus - tada nebaisu mirti, nebaisi ir senatvė... (...) Esu ramus dėl ateities. Kai išeisiu į pensiją, važiuosiu į kaimą, dirbsiu alų įvairioms progoms: šermenims, vestuvėms, pabaigtuvėms! Puikios perspektyvos! Gyvenimas man nebaisus!"
Paskutinį kartą su šeima Borisas Dauguvietis gimtinėje lankėsi vėlų 1939 metų rudenį.
Po jo mirties ( mirė Borisas Dauguvietis sulaukęs 64 - erių, 1949 metais liepos 13 dieną Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) jauniausioji dukra aktorė, režisierė, įdomių memuarų autorė Galina Dauguvietytė, žinodama kaip tėvas mylėjo savo tėviškę (Biržus vadino antru miestu po Romos - aut. past.) ir koks joje buvo laimingas, iš Dauguviečio sodybos atvežė žemės ir ją supylė ant režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo kapo. Dauguviečius ir pati Galina pasirinko savo paskutiniojo poilsio vieta.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-06-09 14:02
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Danutė Svitojutė

2021-06-18 06:55

Šaunuolis, vis iškapstai kažką naują iš mūsų istorijos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Julija Vitkutė - Šiušienė

2021-06-14 11:50

Įdomu

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Valerija Gurskienė

2021-06-14 11:49

Labai įdomu

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Dalia Sceponavičiūtė

2021-06-14 11:48

Puiku

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas Balčiūnas

2021-06-14 11:46

Ačiū už įdomias nuorodas

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Urniežius

2021-06-10 12:40

Įdomus straipsnis... Vilniuje Kymantaitė Žaldokynę pastatė 1948 m. kovo 18 d. Pasvalio gimnazijoje Žaldokynė buvo pastatyta mėnesiu anksčiau. Režisierius fizikos mokytojas Antanas Vadopalas.Pasvaliečių spektaklis buvo parodytas ir Biržuose.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Povilas

2021-06-09 15:09

Ačiū Kolegai Algirdui už gabų Boriso Dauguviečio atgaivinimą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media