Algirdas Butkevičius,
Biržai
Penkeriais metais už istoriką brolį Joną jaunesnis Martynas Yčas gimė 1885 metų lapkričio 13 dieną Šimpeliškių kaime. Ateityje jam bus lemta tapti žymiu Lietuvos politiku ir teisininku, Rusijos Valstybės Dūmos deputatu, pirmuoju nepriklausomos Lietuvos finansų ministru, bankininkystės ir pramonės kūrėju, publicistu, redaktoriumi, leidėju.
Pradinį mokslą baigė Biržų pradžios mokykloje. Gabų berniuką mokyti ragino jo dėdė, Biržuose apsigyvenęs poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis. Keturiolikmetis Martynas su broliu Jonu, kuris studijavo Istorijos ir filologijos institute, 1900 metais išvyko į Peterburgą. Jono tikslas buvo išleisti Martyną į mokslus. Neaišku, kaip tai buvo daroma: ar Jonas brolį pats savarankiškai mokė, ar buvo įtaisęs į instituto bazinės gimnazijos parengiamąją klasę. Peterburge Martynas gyveno iki 1903 metų. Per tą laiką jis išėjo dviejų gimnazijos klasių kursą. 1903 metais baigęs institutą Jonas Yčas brolį pasiuntė mokytis į Estijos Pernavos gimnaziją.
DALYVAVIMAS SPAUDOJE
Mokydamasis Pernavos gimnazijoje Martynas Yčas, pasirašydamas slapyvardžiais Šimpeliškietis, Kiškis iš pakrūmės, Martynas, Mažiutis, Martynas, M, M.Y, M, I, Y išspausdina savo pirmąsias korespondencijas ir publicistinius rašinius. Jau vėliau jo dukra Hypatija Yčaitė - Petkus taip apibūdins šį tėvo bruožą: „Jis buvo apdovanotas sugebėjimu išsireikšti ir žodžiu, ir raštu. Čia jam padėjo jo būdo privalumai ir jo humoro gyslelė. Jis žiūrėjo su gera doze ironijos ne tik į kitus, bet ir pats į save". Pats Martynas Yčas prisimena dar prieš spaudos atgavimą pradėjęs plunksną miklinti vertimais. Vertęs Turgenevo, Gogolio, Čechovo, Korolenkos kūrinėlius ir juos spausdinęs įvairiuose leidiniuose. Spaudą atgavus korespondencijas pradėjo rašyti Peterburge A. Smilgos leidžiamam „Lietuvių laikraščiui." Pasirašinėdavo dažniausiai Martyno Mažiučio slapyvardžiu. Vėliau, parašęs ilgesnį straipsnį „Biržai" ( buvo išspausdintas trijuose numeriuose) įsidrąsino, ėmė pasirašinėti savo pavarde.
„Mano pirmoji korespondencija , - rašo M. Yčas, - buvo įdėta „Vilniaus žiniose" viename pirmųjų numerių. Kiekvienas pradedąs rašyti autorius pergyvena paprastai vienodą džiaugsmą, išvydęs savo kūrinėlį išspausdintą. Bet kartu ir nusimena, kai beširdis redaktorius iš autoriaus 100 - 150 eilučių išspausdina tik 10 eilučių... Už tokį redaktoriaus elgesį buvau labai supykęs ir kelias savaites neberašiau. Bet vėliau neišturėjau ir vėl rašinėjau. Mažiausiai buvo braukinėjama „Lietuvos laikraščio" skiltyse, todėl tenai daugiausia ir rašinėdavau."
Užsidarius „Vilniaus žinioms" rašo „Vilčiai." Čia išspausdinamas jo straipsnis „Ar reformatai - lietuviai dalyvauja mūsų tautos atgijime?" Tai atsakymas į kun. Šnapčio straipsnius, kuriuose, M. Yčo žodžiais, „šiurkščiai, neteisingai atvaizduojamas evangelikų reformatų gyvenimas." Straipsnį išgiria Juozas Tumas - Vaižgantas, paskatinęs tuomet dar gimnazistą Martyną Yča rašyti ir lavintis, nes jis turįs gerą plunksną, tikrą Dievo dovaną. Taip prasideda judviejų draugystė, nenutrūkusi iki J. Tumo - Vaižganto mirties. Jam mirus, M. Yčas 1933 metų „Vairo" šeštajame numeryje išspausdns savo bičiuliui ir bendraminčiui skirtą nekrologą „ A. a. kan. Juozą Tumą minint." Tapęs Dūmos deputatu jis bendradarbiaus pažangioje Rusijos spaudoje, rašys dienraščiams „Russkija Viedomosti," „Rieč," retkarčiais duos straipsnių „Birževije Viedomosti." 1915 metų pradžioje įsteigs laikraštį „Lietuvių balsas," kuris Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas vienintelis lietuviškas laikraštis Rusijoje, bus leidžiamas tais sunkiaios karo metais solidžiu 17000 egz. tiražu.
RUOŠĖ PIRMĄ LIETUVIŠKĄ VAKARĄ BIRŽUOSE
Dideli gimnazisto Martyno Yčo nuopelnai 1906 metų rugpjūčio 19 dieną rengiant Biržuose pirmą lietuvišką vakarą. Tikriausiai jį surengti Martyną paskatino netoliese, Salamiestyje, 1905 metų liepos 31 dieną vykęs lietuviškas vakaras, apie kurį jo korespondenciją „Teatras", pasirašytą Martyno Mažiučio slapyvardžiu, išspausdino Peterburge leidžiamas „Lietuvių laikraštis." Šis rašinys rodo, kad jau tada, dalyvaudamas ir stebėdamas vakarą, mokydamasis iš kaimynų klaidų, jis galvojo, kaip surengti panašų vakarą Biržuose.
1906 metų žiemą rašo apie savo sumanymą reformatų kunigui Povilui Jakubėnui. Gavęs jo pritarimą, Pernavoje ima ruoštis vakarui: išrenka du scenos veikalėlius - lenkų autoriaus Kozebrodskio „Dėdė atvažiavo" ir Jurgio Smalsčio komediją „Nutrūko." Vasarą, grįžęs atostogų, pradeda ruošti vakarą. Vėliau tą laikotarpį 1933 metų lapkričio 28 dieną „Lietuvos aide" išspausdintame straipsnyje „Biržų teatro užuomazga‘ prisimins: „Renkamės, svarstome, bėgiojame. Artistų iš vietos moksleivijos imame. Repeticijoms reikia daug laiko, iš toliau sunku pasikviesti, tai liko miestelėnai; d-ro Giedraičio du sūnūs - Jonas ir Tadas, superintendento kun. V. Meškausko duktė ir sūnus, d-rė J. Tomkytė, Jokūbas Mikelėnas, vet. Stud. Rimkevičius, na ir aš kaipo režisierius. Įkinkytas didelis entuziazmas, pakelta visa apylinkė ant kojų ir visos kliūtys nugalėtos."
Vakaras turėjęs didžiulį pasisekimą. Bilietų į jį buvo parduota daugiau kaip 900. Visi norintys jame dalyvauti netilpo, todėl vakaro programa buvo pakartota ir kitą dieną, rugpjūčio 20, pirmadienį. Vėliau lietuvių liaudies instrumentinės muzikos tyrinėtojas Stasys Paliulis apie šį vakarą rašys, kad „scenoje šalia lietuviškų choro dainų, vaidinimų, deklamacijų pasirodė skudučių ir ragų ansambliai." Martynas Yčas bus įvertintas ne tik kaip energingas ir sumanus pirmojo lietuviško vakaro Biržuose organizatorius, bet ir kaip talentingas aktorius bei skaitovas, padeklamavęs vakare dalyvavusio savo dėdės Stanislovo Dagilio poemėlę „Joninės Pakrovėjos karčemoj."
ASMENYBĖS BRANDOS METAI TOMSKE
Tais pačiais metais, baigęs šešias klases, Martynas Yčas išvyko į Tomską pas brolį Joną. Tomske jis praleis beveik šešerius metus. Per vienerius metus baigęs dviejų paskutiniųjų gimnazijos klasių kursą, eksternu išlaikęs egzaminus ir gavęs brandos atestatą, jis 1907 metais įstos į Tomsko universiteto Teisių fakultetą. Po ketverių metų studijų, už diplominį darbą „Evangelikų bendruomenės atsiradimas ir organizacija Lietuvoje bei kunigo vaidmuo joje" gavęs aukso medalį ir kviečiamas pasilikti prie universiteto bei ruoštis profesūrai, atsisakys. Vėliau pirmajame „Atsiminmų" tome rašys, kad buvusi didelė pagunda priimti prof. Bogojevskio ir prof. Prokoševo pakvietimą. „Žadėta dviems metams duoti komandiruotę į užsienį pasitobulinti moksle ir vėliau užimti valstybinės teisės katedrą. Toje komandiruotėje siūlyta gerai atlyginti - 2000 rublių metams. Jaunam vyrui, ką tik baigusiam universiteto kursą, šypsojos didelė moksliška karjera. Bet mano gyvas būdas, mano palinkimas daugiau į realų praktišką gyvenimą traukė mane kur kitur. (...) Savo profesoriams padėkojęs už suteiktą man didelę garbę, už jų malonų pakvietimą rengtis profesūrai, atsisveikinau su savo draugais ir Alma Mater ir, J. Aukštuolio lydimas, apleidau Tomską..."
Kitaip Martynas Yčas tikriausiai ir negalėjo pasielgti. Tie šešeri Tomske praleisti metai buvo intensyvaus ir visapusiško jo asmenybės brendimo metai, subrandinę jį kaip įžvalgų politiką ir žymų valstybės veikėją, pasiryžusį savo darbus ir siekius skirti Lietuvai. Nuo pirmų studijų dienų jis ėmė bendrauti su Vilniuje leidžiamu „Vilties" laikraščiu (jo leidėjų grupė oficialiai vadinosi „A. Smetona, J. Tumas ir b-vė", o nuo 1913 metų vidurio - „P. Dovydaitis, L. Gira ir b-vė"), apie kurį trečiojoje savo „Atsiminimų" knygoje rašys: „Dėjomės prie „Vilties" dėl to, kad mes visa siela jutome, jog dedamės prie didelio, gražaus ir prakilnaus darbo, kad čia, o ne kur kitur, yra paimta tikra tautinė linija, kuri veda mus prie tautos kultūrinimo, prie jos konsolidavimo, prie jos visų potencijoje esamų jėgų išvystymo ir prie to, kas veda visą tautą į jos garbę ir jos savarankiškumą. Ir iš tikrųjų, taip manydami, mes neapsirikome." Tomske M. Yčas tapo vienu iš aktyviausių Lietuvos mokslo draugijos narių, rengė draugijos suvariavimams referatus, dalyvaudavo metiniuose Vilniaus evangelikų reformatų sinoduose.
STEIGĖ BIRŽŲ SPAUSTUVĘ, REDAGAVO KALENDORIŲ
1911 metais grįžęs į Lietuvą pusantrų metų dirbo Kaune advokato Petro Leono padėjėju. 1912 metais gavo iš Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino leidimą steigti Biržuose spaustuvę. Netrukus Biržų spaustuvė (pirmoji spaustuvė Lietuvos provincijoje po spaudos atgavimo - aut. past.), pavadinta „M. Yčo ir B-vės spaustuve" pradėjo veikti. Ją valdė akcinė bendrovė, kurią sudarė M. Yčas, kun. P. Jakubėnas, gydytojas M. Kuprevičius, verslininkas J. Trečiokas ir kt. Čia buvo pradėtas spausdinti „Biržų kalendorius", kurį Martynas Yčas ne tik padėjo rengti ir redaguoti, bet ir juose paskelbė savo kūrybos ir vertimų. Jo straipsnyje „Biržai" pateikiama žinių apie biržiečių protėvius, kunigaikščius Radvilas, čia buvusį Lietuvos reformacijos centrą. 1912 metų kalendoriule straipsnyje „Mūsų rašto istorija" apžvelgia raštų istoriją nuo Martyno Mažvydo iki spaudos panaikinimo. „Biržų kalendoriuose" išspausdino ir keletą V. Korolenkos bei A. Čechovo apsakymų vertimų.
Biržuose M. Yčas buvo sumanęs leisti ir laikraštį, tačiau nepavyko gauti iš vidaus reikalų ministro leidimo. Ministras, paskaitęs M. Yčo pareiškimą, atsakęs; „Neleidžiu. Aš neturiu tiek cenzorių, mokančių lietuvių kalbą."
KONCERTINĖ AGITACINĖ KELIONĖ PO LIETUVĄ
1912 metų pavasarį Kauno lietuviai rengėsi rinkimams į Rusijos valstybės Dūmą. „Tautininkų grupė jau seniai buvo nužiūrėjusi nuo valstiečių mane. Nors aš buvau mokslus baigęs, bet neišsiregistravęs (...) iš valsčiaus, todėl dar galėjau tuo sąrašu eiti. - vėliau prisimins M. Yčas. - Aš, jaunas advokatas, lietuvių visuomenės nužiūrėtas kandidatu į v. Dūmą. Man reikia apvažiuoti Lietuvą, susipažinti su vietos žmonėmis. Parengti visuomenę aktingai dalyvauti rinkimuose. Bet kaip tai padaryti?"
Martynas Yčas sumano būsimus rinkėjus patraukti ne nuobodžiomis kalbomis, o linksmais koncertais. Susitaria su ką tik iš Amerikos grįžusiu kompozitoriumi, vargonininku bei pirmosios lietuviškos operos „Birutė" autoriumi Miku Petrausku ir Papilio evangelikų reformatų kunigo dukromis pianistėmis Elena ir Jadvyga Neimontaitėmis surengti koncertinę kelionę Lietuvoje. Iš Kauno gubernatoriaus P. Veriovkino gauna leidimą dešimčiai koncertų, kurie bus rengiami Biržuose, Rokiškyje, Panevėžyje, Linkuvoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Zarasuose, Raseiniuose, Telšiuose ir Šiauliuose. Iš to meto laikraščiuose išspausdintų atsiliepimų matyti, kad koncertai visiems labai patikę. Apie rugpjūčio 19 dieną Biržuose vykusį paskutinįjį koncertą „Lietuvos žiniose" profesionali muzikė Stefanija Meškauskaitė rašo, kad publikos buvo pilna salė, labai patikusios paties M. Petrausko harmonizuotos lietuviškos dainos, puikiai grojusios Jadvyga ir Elena Neimontaitės, o koncertas visiems palikęs labai malonų įspūdį. „Po koncertų, - prisimena Martynas Yčas, - jaunimas šokdavo, o aš su būreliu žmonių tardavaus apie rinkimus į Dūmą. Taigi Miko Petrausko koncertai suvaidino ne tik kultūrinį, bet ir politinį vaidmenį."
DŪMOS DEPUTATAS
1912 metų spalio 25 dieną Kaune Martynas Yčas buvo išrinktas IV - osios Rusijos Valstybės Dūmos atstovu, o lapkričio 28 dieną Dūma patvirtino jo įgaliojimus. Pirmąją posėdžio dieną jis susipažino su šalia sėdėjusiu prof. P. Gronskiu. Pažintis taps bičiulyste visam gyvenimui. (Po dešimties metų M. Yčas, kaip paminklo S. Dagiliui komiteto pirmininkas ir fundatorius, užsakys Povilo Gronskio žmonai, žinomai menininkei Ninai sukurti Stanislovo Dagilio biustą. - aut. past.) Dūmoje M. Yčas, pasirinkęs kadetų (nuo 1906 metų oficialiai vadinamą Liaudies laisvės partiją) frakciją, darbavosi keliose nuolatinėse ir laikinose komisijose, buvo aktyvus paklausimų organizatorius ir autorius, kalbėdavo įvairiais klausimais. Peterburge, svarstant Žemaičių vyskupo kandidatūrą, pareiškė norą matyti vyskupu poetą Maironį. (Tik įtikintas, „kad ta kandidatūra laikoma Vatikanui nepriimtina, nes lenkai jau suspėjo Maironį apšmeižti", sutikęs su siūloma P. Karevičiaus kandidatūra. - aut. past.)
1914 metų balandžio mėnesio pabaigoje Dūmos deputatai M. Yčas ir L. Velichovas buvo išvykę į Paryžių ir Londoną, skaitė paskaitas tų miestų rusų bendruomenėse, grįždami namo lankėsi Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Su oficialiomis delegacijomis M. Yčas pabuvojo JAV, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Vatikane susitiko su popiežiumi Benediktu XV - uoju. M. Yčas, visur pristatomas kaip Lietuvos reikalų atstovas Rusijos Dūmoje, ieškojo Lietuvai pašalpų ir tarptautinio užtarimo.
KELIONĖ Į AMERIKĄ
Reikšminga buvo jo ir Jono Basanavičiaus kelionė 1913 metais į Ameriką. Jie ten važiavo rinkti aukų Tautos namams. M. Yčas ne vienerius metus puoselėjo Tautos namų idėją. Sumanymas juos statyti gimė dar 1907 metais, kai buvo įsteigtos Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos. Planuota, kad ant Tauro kalno pastatytuose rūmuose įsikurs biblioteka, bus rengiami koncertai, kiti lietuviški renginiai, čia bus saugomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dovanoti paveikslai. Straipsnius, raginančius aukoti Tautos namams M. Yčas išspausdino 1912 ir 1913 metų „Biržų kalendoriuje." Apsilankęs Estijoje, (Estai jau buvo pasistatę tautos namus ir rengėsi juos atidaryti) padarė pranešimą Lietuvos mokslo draugijos šeštajame susirinkime. Ten ir kilo sumanymas prašyti Amerikos lietuvių paremti lėšomis Tautos namų statybą.
Amerikoje, apsigyvenę Čikagoje, J. Basanavičius ir M. Yčas lankydavo aplinkines lietuvių kolonijas. Darbas buvo nelengvas. Jį savo atsiminimuose M. Yčas taip aprašo: „Beveik kasdien reikėjo naujoje vietoje kalbėti, kartais atsitikdavo ir dviejose vietose tą pačią dieną. Atvažiavai miestan, nesuskumbi pietų pavalgyti - lipk į estradą prieš minią ir aiškink jai savo reikalą. Pakalbėjai, paaiškinai, padarei pertrūkį - eik per žmones su kepure pinigus rinkdamas, pavardes rašinėdamas. Tai dar ne viskas. Ką per pačias prakalbas surenki, tai dar nė pusės tos sumos, kuri apskritai pasiseka surinkti. Daugiausia surenkama kitokiu būdu, o tas būdas štai koks. Ryto metą, pasiėmęs knygutę ir kokį vietos žmogų vadovu, eik iš trobos į trobą, iš krautuvės į krautuvę, iš karčemos į karčemą, prašydamas aukų. Kur gausi dolerį kitą, o kur - iškolios, iškoneveiks, pakartos, kas priešingojo lagerio laikraščiuose parašyta, ir išvarys pro duris."
Tačiau viešnagė Amerikoje buvo sėkminga. Per 120 dienų J. Basanavičius ir M. Yčas, aplankę 84 lietuvių kolonijas, surinko Mokslo ir Dailės draugijų namams statyti 23799 dolerius. Bet 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Vilniaus komerciniame banke padėti pinigai buvo išvežti į Rusią ir Lietuvon nebesugrįžo.
NERAMŪS METAI RUSIJOJE
Pirmojo pasaulinio karo metais M. Yčas įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku, redagavo Peterburge leidžiamą laikraštį „Lietuvių balsas." Jo vadovaujama draugija Rusijoje globojo daugiau kaip 200 tūkstančių pabėgėlių ir tremtinių iš Lietuvos. M. Yčo pastangomis 1915 metų pabaigoje Kryme, prie Jaltos, buvo įsteigta lietuvių džiovininkų sanatorija, ( jai po jos pirmojo vedėjo gydytojo Adomo Sketerio mirties vadovavo biržietis gydytojas Jokūbas Mikelėnas - aut. past.) o Voroneže atidarytos pabėgėliams moksleiviams iš Lietuvos berniukų ir mergaičių gimnazijos. 1916 metais buvo išvykęs į Ameriką rinkti nukentėjusiem dėl karo pabėgėliams aukų. Ten vedė dr. Jono Šliūpo dukrą Hypatiją, su kuria buvo susipažinęs 1913 metais.
1917 metais, po Vasario revoliucijos, Laikinoji Vyriausybė Martynui Yčui pasiūlo švietimo viceministro postą. Gegužės ir birželio mėnesiais jis Peterburge sušauktame Rusijos lietuvių Seime pasisako už Lietuvos nepriklausomybę. Šį klausimą jis kels ir vėliau, 1917 metų spalio 18 - 20 dienomis Stokholme surengtoje Lietuvių konferencijoje.
Po 1917 metų spalio perversmo Rusijoje valdžią užgrobia bolševikai. 1918 metų sausio mėnesį Martynas Yčas su žmona bando išvykti į užsienį ir apsigyventi Kopenhagoje. Nuvykęs į Peterburgą paso, areštuojamas. Po paros paleistas grįžta į Voronežą. Darbuojasi Lietuvių vyriausioje taryboje. Vasario mėnesį V. Mickevičiaus - Kapsuko nurodymu Martynas Yčas ir kiti Lietuvių vyriausiosios tarybos nariai areštuojami. Kalėjime išbūna mėnesį. Vėliau apie tai laiške Jonui Šliūpui Martynas Yčas rašys: „Sėdėti buvo gana bjauru ir pavojinga. Ypač, kad naktimis bolševikai bevesdami į kalėjimą ir iš kalėjimo sušaudydavo. Daugiaus pavojų grėsė man. Atguldamas nežinodavau ar atsikelsiu. Mieste darėsi didžiausias triukšmas lietuvių tarpe. Minios žmonių per susirinkimus reikalavo mūsų paliuosavimo ir keikė visokiais žodžiais bolševikus ir socialistus, kurie ėjo su jais." Iš kalėjimo paleido tik tuomet, kai Jonas Yčas bolševikų valdininkams davė kyšį. Apie tai laiške Martynas Yčas savo žmonos tėvams rašė: „Iš karto bolševikai paprašė kyšių 25 000 rublių, kad mus išleistų. Imta lygties ir susiderėta už 13 000 rublių. Išleido mus 27 kovo su ta sąlyga, kad mes niekur neišvažiuotume iš Voronežo ir kartą per savaitę lankytumės pas bolševikų žandarus."
Supratęs, kad ilgiau pasilikti Voroneže pavojinga, nusiskutęs ūsus ir barzdą, pasidaręs dokumentus Petro Butėno pavarde, Martynas Yčas kartu su agronomu Juozu Tūbeliu 1918 metų balandžio18 dieną slapta parkeliavo į Lietuvą.
FINANSŲ MINISTRAS
Kitą dieną, Antanui Smetonai pasiūlius, jis vėl išrenkamas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio komiteto pirmininku. Liepos 13 dieną įtraukiamas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Augustinui Voldemarui sudarius Pirmąją Laikinąją Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, 34 metų Martynui Yčui pasiūlomos finansų ir susisiekimo ministro pareigos. Svarbiausias jo darbas buvo parūpinti pinigų valstybės iždui. Gavęs iš Valstybės Tarybos 30 000 markių vidaus paskolą, ją lygiomis dalimis paskirstė šešiems kabineto nariams ministerijoms organizuoti. Nuvykęs į Berlyną, M. Yčas susitarė dėl 100 milijonų markių paskolos. „Tais pinigais, - šios paskolos reikšmę Lietuvai apibūdino M. Yčas, - mūsų valstybės organizavimas įgavo visai realinio pagrindo. Buvo pripirkta ginklų, amunicijos, buvo suorganizuota milicija ir kariuomenė, buvo išvaikyti bolševikai ir bermontininkai, kurie 1919 metų pradžioje buvo užplūdę mūsų kraštą. Iš tų pačių pinigų mes turėjome galimumo suteikti 3 000000 paskolą latvių Ulmanio vyriausybei ir jie galėjo rimtai imtis savo krašto gynimo nuo tų pačių priešų." M. Yčo požiūriu, ši paskola tebuvo vokiečių avansas už jų padarytus nuostolius ir rekvizicijas Lietuvoje, ir tos „paskolos" grąžinti nereikės. Jis buvo teisus: 1925 metais buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią vokiečiai sutiko nereikalauti, kad paskola būtų grąžinta.
Finansų ministru M. Yčas dirbo trijose vyriausybėse. 1919 metų balandžio 12 dieną, M. Šleževičiui sudarius ketvirtąjį Ministrų kabinetą, Martynas Yčas buvo paskirtas generaliniu įgaliotiniu finansų reikalams užsienio šalyse. Šias pareigas jie ėjo beveik dvejus metus. „Platų valstybinės veiklos barą, - rašo J. Aničas, - M. Yčas išvarė Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje. Didelė politinės veiklos patirtis ir glaudūs ryšiai su žymiais pasaulio politikais turėjo svarbios reikšmės ne tik Lietuvos delegacijos ( M. Yčas buvo išrinktas jos, neturėjusios oficialaus taikos konferencijos dalyvės statuso, vicepirmininku. - aut.past.) Taikos konferencijoje veiklai, bet ir sprendžiant Lietuvai reikšmingus politinius bei ekonominius klausimus." M. Yčo susitikimas su Anglijos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijos nariu prof. Dž. Simpsonu pagreitino Anglijos vyriausybės apsisprendimą pripažinti Lietuvą de facto. Svarstant klausimą „Santykiai su latviais ir kitais kaimynais" M. Yčas sakė: „Niekas negali būti prieš gerus santykius, bet per daug idealizmo irgi negalima turėti. Iš latvių pusės jau buvo siurprizų ir dar teks ginčytis dėl Klaipėdos, ( Latvių vyriausybė buvo nepalanki sumanymui Klaipėdą perleisti Lietuvai, nes tada nukentėtų Liepojos uostas, kuriam tektų mažiau lietuviškų krovinių. - aut. past.) Mažeikių, Palangos etc. į kuriuos pretenduoja latviai." Tačiau 1921 metų kovo 31 dieną Palangos kraštas buvo iškilmingai prijungtas prie Lietuvos.
PRAMONININKAS
Po sėkmingai išspręsto teritorinio ginčo su Latvija Martynas Yčas politinėje veikloje daugiau nebedalyvavo. J. Tumo - Vaižganto pavadintas „didžiuoju mūsų pramonininku," jis dar 1918 metais įkuria Prekybos ir pramonės banką (Deja, jis 1927 metais žlugo. Daugelio jo įkurtų bendrovių veikla taip pat bus ne visada sėkminga, todėl vėliau kils nesantaika tarp M.Yčo ir jo uošvio J. Šliūpo, kurio Lietuvoje investuoti pinigai ims tirpti, kaip jis rašys laiške, tik dėl Yčo „biznių". - aut. past.) Trečiajame dešimtmetyje įsteigia užsienio prekybą organizavusią akcinę bendrovę „Lietuvos garlaiviai," miško paruošų įmonę „Eglynas," aliejaus fabriką „Ringuva," žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo bendrovę „Patrimpas," importo ir eksporto firmą „Dubysa," ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonę „Nemunas," verpimo ir audimo fabriką Panevėžyje. Jo su kitais bendraminčiais (J. Tūbelis, K. Šliūpas, F. Vizbaras, K. Šakenis ir S. Grinkevičius) įsteigta Lietuvos statybos akcinė bendrovė pirmajame valdybos posėdyje nutarė nutiesti siaurąjį geležinkelį nuo Pasvalio iki Biržų. Dar 1916 metais vokiečių okupacinė valdžia buvo nutiesusi siaurąjį geležinkelį (0,6 m) Šiauliai - Pasvalys, kad galėtų juo išgabenti šio derlingo krašto žemės ūkio produktus. Darbams organizuoti bendrovė pakvietė inžinierių Praną Morkūną, jam talkino du broliai Snarskiai nuo Biržų. Darbus finansavo Biržuose įsteigtas Lietuvos prekybos ir pramonės banko skyrius, kuriam vadovavo Biržuose apsigyvenęs ir gimnazijoje higieną bei pasaulinę literatūrą dėstęs dr. Jonas Šliūpas. Prie „siauruko" tiesimo dirbo apie 1000 darbininkų. 1922 metais, per Jonines, geležinkelis buvo iškilmingai atidarytas.
KULTŪROS MECENATAS
Šiandien Martyną Yčą reikia prisiminti ir kaip visuomenės veikėją bei kultūros mecenatą. Kultūros reikalams jis negailėjo nei lėšų, nei laiko.Ne vienam talentingam menininkui padėjo įveikti materialinius pirmųjų pokario metų sunkumus, sudarė galimybes siekti mokslo, kurti. M. Yčas globojo dailininkus Adomą Varną, Petrą Kalpoką, skirdavo lėšų dailininkų gyvenimo ir darbo sąlygas gerinusiai Dailės mylėtojų draugijai, rėmė studentės Vincės Jonušaitės studijas Milane ir Romoje, Lietuvos filharmonijos draugijos veiklą, buvo vienas iš Lietuvių - suomių draugijos steigėjų ir vadovų. Jo rūpesčiu Lietuvos universitete 1926 metų pradžioje buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas (jame dvejus metus skaitė paskaitas apie bažnyčios teisę ir organizaciją). 1921 metais M. Yčo pastangomis ir lėšomis Berlyne, Oto Elsnerio leidykloje, buvo išspausdintas „Lietuvos albumas" - 435 puslapių pirmasis ir ilgai vienintelis leidinys, skirtas Lietuvos kūrėjams, tautos kultūros ir meno darbininkams pagerbti ir atminti. 1924 metais Biržų spaustuvėje išleido Petro Biržio knygelę „Karininkas Antanas Juozapavičius." Pirmaisiais nepriklausomybės metas akcininkų M.Yčo, dr. J. Šliūpo, dr. J. Mikelėno ir kun. P. Jakubėno pastangomis atkurta Biržų spaustuvė. Jis rėmė „Biržų žinių" laikraštį, buvo paminklo S. Dagiliui Biržuose fundatorius, vienas iš paminklo didžiajam Lietuvos etmonui kunigaikščiui Jonušui Radvilai pastatymo iniciatorių.
PASITRAUKIMAS IŠ LIERTUVOS. MIRTIS
Martyno Yčo sūnaus profesoriaus, taip pat Martyno, sudarytoje ir 2009 metais Jono ir Martyno knygų fondo lėšomis išleistoje knygoje „Iš agaro krašto" pasakojama apie Martyno Yčo ir jo šeimos pasitraukimą iš Lietuvos 1940 metų vasarą. Sūnus raginęs tėvą, kol dar nevėlu, keliauti į Vokietiją, tačiau šis sprendimo priimti neskubėjęs. Tik iš lenkų žurnalisto išgirdęs, kad greitai prasidės areštai, o jis yra tuose areštuojamų žmonių sąrašuose, Martynas Yčas, gavęs iš Užsienio reikalų ministerijoje dirbusio pusbrolio Jono Aukštikalnio diplomatinio kurjerio pažymėjimą, perėjo Vokietijos sieną ir pasiekė Klaipėdą. Nuvykęs į Karaliaučių sužinojo, kad sūnus Martynas ties Suvalkais sėkmingai perėjęs sieną. Žmonai Hipatijai su dukrelėmis taip pat pavyko ištrūkti iš sovietų okupuotos Lietuvos. Visa šeima susitiko Berlyne. Pasiekus Lisaboną, teko ilgokai laukti JAV vizų. 1941 metų kovo 15 dieną išplaukė Brazilijos link. Rio de Žaneire paaiškėjo, kad laivo, plaukiančio į Niujorką, teks palaukti. Yčai dėl to nenusiminė. Apsidžiaugė, kad galės pasigėrėti nuostabiais paplūdimiais ir aplankys miesto įžymybes.
„Vieną vakarą grįžęs atsigulė ir užmigo, - paskutinę tėvo gyvenimo dieną prisimena sūnus. - Miegantį jį ištiko širdies smūgis. (Nuo 1926 metų sirgo diabetu. - aut. past) ir ankstų balandžio 5 - osios rytą, sulaukęs 56 metų, M. Yčas mirė. Palaidojome jį Jono Krikštytojo kapinėse."
1943 metų rugsėjo 9 dieną laikraštyje „Naujosios Biržų žinios" buvo išspausdintas Martynui Yčui skirtas, slapyraidžiu J. Mks (Jonas Mekas - aut. past) pasirašytas straipsnis. Jame neužsimenama apie M. Yčo mirtį, bet tekstas primena nekrologą: „Jis bene pirmas iš lietuvių sėdėjęs kartu su carais, pietavęs su įvairių valstybių karaliais ir prezidentais. Tačiau už viso to galima įžiūrėti didžiulį tikslą - tėvynės gervę. Jis paaukojo save, savo apsukrumą ir gabumus jai".
Komentarai (2)