2024 m. gruodžio 10 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Poetas Kazys Binkis aktyviai dirbo ir kaip žurnalistas

2021-05-04
 
Kazys Binkis

Kazys Binkis

Algirdas Butkevičius
Biržai


Poetas Antanas Miškinis apie savo bičiulį Kazį Binkį yra sakęs, kad jis buvo paprastas kaip sodietis, elegantiškas kaip diplomatas ir išdidus kaip kunigaikštis. Išsamesnė ir konkretesnė sūnaus Gerardo Binkio pateikta charakteristika. Jis savo tėvą prisimena taip: „Poetas buvo aukštas, lieknas, blyškaus veido juodaplaukis, iš pažiūros žavingas vėjavaikis, mokėdavo begales eilėraščių, žaibiškai sueiliuodavo kupletų, gražiai dainuodavo ir būdavo bet kokios kompanijos siela. Nors girtuoklis nebuvo, nuo vaišių stalo paprastai pakildavo vienas iš paskutinių. Jam atrodydavo negarbinga pasirodyti silpnam."

Gimė lyrikas, dramaturgas, vaikų poetas, poezijos vertėjas ir publicistas Kazys Binkis 1893 metų lapkričio 16 dieną šalia Papilio esančio Gudelių kaimo ūkininkų Petronėlės ir Antano Binkių šeimoje. Skaityti išmoks būdamas penkerių. Anksti neteks tėvo. Ypač jam bus skaudi mylimos sesutės Leoselės mirtis. Mokysis Papilio liaudies pradžios mokykloje. Mokslo metus lydės nuolatinės vaikystės išdaigos. Jau vėliau, mokslus Papilyje prisiminęs, rašys, kad „jei kokią dieną kampe nepaklupu, kažko trūksta ir gana."
ANKSTYVOSIOS JAUNYSTĖS KLAJONĖS
Iš Papilio, paragintas savo krikšto tėvo Papilio klebono Mykolo Prialgausko, patrauks į Kaune surengtus „Saulės" mokytojų kursus. Čia susidraugaus su Kaziu Šimoniu, kuris vėliau nupieš ir padovanos poetui jo portretą. Bet neilgai bus Kaune. Išgirdęs, kad Biržuose kuriasi keturklasė mokykla, grįš tėviškėn. Į Biržus, išnuomavusi Papilio kalviui Petrui Būtėnui ūkį, persikraustys ir mama Petronėlė. Kad būtų arčiau savo vienintelio vaiko. Susiras netoli mokyklos Dirvonų (dabar Vytauto) gatvėje, pas Stankevičius, butą, apgyvendins jame ir du sūnaus bendramokslius Kazį Kielą ir Joną Bičiūną. K. Kiela (1898-1963), vėliau tapęs rašytoju, prisimins Binkį kaip grakščių manierų, sąmojumi, iškalba ir didele charakterio impresija imponuojantį jaunuolį, nuolat spinduliavusį džiaugsmu, negalėjusį ramiai nusėdėti vietoje, vis ką nors iškrečiantį, duodantį toną visiems bendraklasiams. Gal dėl šių charakterio savybių jis Biržų keturklasės mokyklos nebaigs. Po pusantrų metų už Čapuckio karčemoje surengtą vakarėlį Kazys Binkis ir jo bičiulis Petras Plepys iš mokyklos bus pašalinti.
Metus mokysis Voroneco žemės ūkio mokykloje. Per tą laiką supras, kad ne jam agronomu būti. Visus tuos žemdirbio mokslus, po tėvo mirties trylikametis vieninteliu vyru šeimoje likęs, dar Gudeliuose išėjęs. Jau tada, jais pasibodėjęs, plūgu ant lauko išrašęs: „Daugiau Kazys nebears". Nebent literatūros arimus. Nes vis dažniau į širdį beldžiasi žodžiai, virstantys eilėraščiais. Melodingais, jautriais, sklidinais gamtos vaizdų, jam mielos kaimiškos kasdienybės, sodietiškų darbų, meilės, jaunatviškos, valiūkiškos nuotaikos.
Apsistojęs Vilniuje „Rūtos" draugijos gimnazijoje savarankiškai ruošis abitūros egzaminams, baigs mokytojų kursus, susipažinęs su Liudu Gira taps jo sekretoriumi. 1913 metais išspausdins pirmą, parašytą papilietiškų talaluškų stiliumi eilėraštį „Kova už klebonijos laisvę", ginantį Žemaitės komediją „Apsiriko".
MOKYTOJAS PAPILYJE
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, sugrįžta į Papilį. Remontuoja Pakalnynės pradinę mokyklą, iš degančios reformatų klebonijos parsitempia fortepijoną, nes muzikalus iš mažens, groja smuiku, armonika, klarnetu. Moko vaikus ir suaugusius, rengia šokius, poezijos skaitymus. Jo buvusi mokinė mokytoja pensininkė Monika Bulovaitė prieš keturiasdešimt penkerius metus, man rengiant poeto aštuoniasdešimtmečiui skirtas publikacijas, pasakojo, kad poetas buvęs labai reiklus, griežtas, sugebėjęs palaikyti geležinę tvarką, bet kartu ir švelnus, mokanti nejučiom prieiti prie vaiko sielos. „K. Binkis, - pasakojo tada Monika Bulovaitė, - surasdavo laiko lavinti ne tik mus, bet ir kitų kaimų jaunimą. Du kartus per savaitę važiuodavo į Kučgalį ir Mykalius. (...) K. Binkis statydavo vaidinimus, ruošdavo chorus. Juose dainuodavo suaugęs jaunimas. Kai paaugau, ir mane į chorą priėmė. Prisimenu dainavom: „Du broliukai", „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle", „Saulutė raudona, vakaras netoli" ir kitas dainas. Deklamuodavome eilėraščius. Deklamuoti išmokydavo kaip tikrus artistus. Kartą 1917 metų žiemą K. Binkis suruošė Papilyje vakarą. Padeklamavau Balio Sruogos eilėraštį. Po kurio laiko prie manęs priėjo Kazys Binkis. „Reikės tau, Manyt, sakyti dar kartą, nes eilėraščio autorius Balys Sruoga atvažiavo". Buvo nedrąsu, bet teko mokytojo paklausyti."
Atvažiuodavo į Papilyje rengiamus vakarus su savo broliais Jonu ir Antanu jauna, mėlynakė, storomis kasomis, rami ir tyli Čypėnų pradinės mokyklos mokytoja Pranutė Adomonytė. Ši pažintis, o netrukus ir draugystė peraugs į dviejų jaunų žmonių meilę. 1918 metais poetas sukurs „Utas", tą nuostabų aštuonių trioletų ciklą, Eduardo Mieželaičio žodžiais, savo grožiu prilygstantį geriausiems pasaulyje meilės lyrikos pavyzdžiams. Ciklas turi dedikaciją: „Gerajai Pranytei skiria autorius". Kitas, Papilyje sukurtas aštuonių meilės eilėraščių ciklas „Be tavęs" (ką tik parašius vadintas „Nuskintoji gėlė", dar vėliau - „Persiskyrimo daina") turi dedikaciją: „Savo ryto žvaigždelei, savo minčių svajonių audėjai, savo sužieduotinei, savo vienintelei Pranytei skiria autorius". Po daugelio metų poeto sūnus Gerardas Binkis prisimins, kad Pranutė Adomonytė buvusi poeto ankstyvosios kūrybos mūza, tačiau dėl jos Binkiui reikėję pakovoti. Net 1919 metais numatytas sutuoktuves tekę atidėti, nes Pranutės broliams, turtingiems ūkininkams, būsimas svainis atrodė netinkamas. Argi toks vėjavaikis, nepastovaus charakterio, nuolat besiblaškantis, neturintis pastovios gerai apmokamos tarnybos, galės tinkamai aprūpinti šeimą, jų mylimą seserį? Pasakojama, kad kai Pranutė pirmą kartą atsisakė už poeto tekėti, jis net ketinęs nusižudyti. Pridėtą pistoletą nuo smilkinio atitraukusi M. K. Čiurlionio sesuo.
VILNIUS. BERLYNAS. MEILĖ
1919 metais mokytojas ir Papilio valsčiaus tarybos pirmininkas Kazys Binkis palieka Papilį. Vėl Vilniuje. Susižavi žymaus rusų futuristo poeto Vladimiro Majakovskio eilėraščiais. Kai po kelerių metų išleis pirmąjį avangardistinį literatūrinį žurnalą „Keturi vėjai", pirmąjį jo numerį išsiųs Majakovskiui. Vilniuje bus neilgai. Kai į Vilnių Juozapo Pilsudskio paliepimu įžengia lenkų kariuomenė, poetas, paskatintas Juozo Tumo - Vaižganto, išvyksta į Kauną. Įstoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kartu su dainininkais Kipru Petrausku ir Antanu Sodeika bei kompozitoriumi Stasiu Šimkumi, kaip menininkų bataliono nariai, visoje Lietuvoje surengia 200 koncertų. Parašo keletą patriotinių eilėraščių. Labiausiai žinomas - „Geležinio vilko maršas", kuriam muziką sukuria S. Šimkus. Kauno miesto ir apskrities komendantas, poetas Juozas Mikuckis pasiūlo poetui vykti į užsienį „lavintis dailiosios raštijos srity". K. Binkis Berlyne, kai turi laiko ir noro, sėdi universitete. Filosofija, literatūra, meno istorija - viskas jam įdomu. Pravers, grįžus į Lietuvą. Nors Vincas Krėvė, kuris knygų leidimo reikalais nuolat lankosi Berlyne, dažniausiai Kazį Binkį užtinka rusų emigrantų restorane „Medvedj" („Lokys"). Poetas skaito Berlyne spausdinamos J. Mikuckio eilėraščių knygelės „Aušros rasos" korektūrą. Žavisi Jochaneso Becherio poezija. Iki tol klasikine tradicija jo sukurti eilėraščiai atrodo pasenę, nuobodūs, netinkami moderniam, dinamiškam pasauliui. Vakarietiško didmiesčio šurmulys neužgožia jo meilės Pranutei Adomonytei. 1920 metų spalio 4 dienos laiške rašė: „Bet tik viena, žinok, Pranute, kad turėsi žmogų, kuris Tave giliai ir sąmoningai myli, kuriam Tu esi už viską pasauly brangesnė ir kuris dėl tos meilės visa įstengs padaryti, kad ir Tu jaustumei nors dalį tos laimės, kurią jis su Tavimi jaučia."
Įskaudintas nesibaigiančių draudimų susieti savo gyvenimą su mylimu žmogumi, po kelių mėnesių (1921 metų sausio 12 dieną) poetas rašo: „Pagalios pasakysiu, Pranyt, kad man ši komedija per daug nusibodo. Penkti jau metai ji tęsias ir vis tas pats - žingsnis pirmyn, žingsnis atgal. O vesti polemiką su Tavo ciocėmis man lyg ir nepritiktų - yra man daug kilnesnio darbo...Be to, Tavo vergiškas nusilenkimas prieš tą brutalingą jungą, kuriame Tave laiko Tavo namiškiai, nei kiek Tavęs neaukština. (...) Jei Tu būtumei liuosa ir šiek tiek valios turėtumei, tai jau seniai drauge gyventume ir juoktumės iš buvusių abejonių ir „kentėjimų".
Tais pačiais metais, per Jonines, ateina laikas ilgai lauktoms vestuvėms. Jaunuosius Palėvenės bažnyčioje sutuokia Juozas Tumas - Vaižgantas. Tris dienas trukusias prabangias vestuves mylimai seseriai suruošia brolis Jonas Adomonis.
Po trumpos viešnagės Berlyne, poetas apsigyvena Kaune. Tampa naujos, modernistinės poezijos pradininku. Pirmadieniais į vadinamus paldienininkus pas jį renkasi poeto bendraminčiai. Paldienininkų susiėjimai - tarsi savotiška literatūros dirbtuvė, kurioje karštai diskutuojama, pats Binkis visais klausimais reiškia savo nuomonę, aiškina, kad rašytojai privalo būti literatūros kolumbai, stebinti skaitytojus netikėtais neregėtais vaizdais ir jų deriniais, nebijoti nei karalių, nei dievų. Susipažinęs su Europos meno naujovėmis, ypač ekspresionizmu, K. Binkis ryžtingai atsisako klasikinės poezijos tradicijos, kuria neįprastus to meto lietuvių poezijai eilėraščius, kuriuose ryški ironija, ekspresija, žodžio žaismas. „Suteikęs lietuvių poezijai šiuolaikiškumo, išlaisvinęs ją iš tradicinio provincinio uždarumo ir prikėlęs bendraeuropiniam gyvenimui, - rašo literatūrologė Dalia Striogaitė, - Kazys Binkis kaip poetas atliko istorinę misiją." Ši modernistinė programa realizuota jo antrajame (deja, ir paskutiniajame) eilėraščių rinkinyje „100 pavasarių". (Pirmasis rinkinys „Eilėraščiai" buvo išspausdintas 1920 metais. Jame buvo apie trisdešimt muzikalumu, formos grakštumu pasižyminčių eilėraščių, sukurtų daugiausia Papilyje)
PASITIKĖJIMAS TALENTU IR RIZIKINGI SPRENDIMAI
Poetas buvo bene vienintelis rašytojas tais metais Lietuvoje gyvenęs tik iš literatūrinio darbo. Dar 1921 metų balandžio 21 dieną iš Leipcigo jis rašė Pranutei Adomonytei, kad visą gyvenimą pašventęs kūrybai ir išsikovojęs sąlygas tik savo darbui pasišvęsti. O dirbti gera, nes visuomenė laukianti kiekvienos jo eilutės. „Mane juokai ima, - rašo tame laiške, - kai Tu parašei, kad namiškiai dreba dėl Tavo ateities ir kad nežinai, kaip jiems atsakyti. Pasakyk, Tu, Pranučiuk, jiems, kas jiems svarbu, būtent, kad Tavo Kaziūkštis, už stalo sėdėdamas ir jokių ponų ant savo galvos nejausdamas, uždirba tiek pat „auksinų", kiek ir jie dirbdami su visais savo darbininkais ir inventoriais." Jau po kelerių metų, tikriausiai žmonos artimiesiems įrodyti norėdamas, kad ir iš plunksnos galima puikiai gyventi, gavęs už „Fausto" libreto vertimą 3000 litų, dar paėmęs paskolą iš banko, perka Kalnaberžės dvarą. Ne bet kokį. Paties buvusio Rusijos ministro pirmininko Piotro Stolypino. Tikisi kasmet teatrui išversti po libretą. Gauti pinigų už eilėraščius, vertimus, straipsnius. Išnuomoti dvaro žemę, sodą. Per penkerius metus atsiskaityti su skolomis ir tapti pilnateisiu dvaro savininku. Jonas Adomonis naujai iškeptam dvarininkui padovanoja dvi karves, dvikinkį vežimą su arkliais. Tačiau bėga metai. Bankas pradeda reikalauti grąžinti paskolą, mokėti procentus, tačiau iš dvaro jokio pelno. O čia dar skaudi netektis, persišaldžiusi ir susirgusi, vos dvidešimt aštuonerių, 1927 metais miršta žmona Pranutė, palikusi našlaičiais sūnų Gerardą ir dukrą Eleonorą. Kartu pragyventa tik šešeri metai.
1929 metais vedęs Balsių dvaro (jo skola sudarė 40000 litų) savininkę Sofiją Nacevičienę, poetas dar kartą bandys ūkininkauti. Apie 1938 metus, pasiėmęs iš banko dar 40000 litų, prisipirkęs mašinų, arklių, inventoriaus, prisisamdęs darbininkų pradeda auginti cukrinius runkelius. „Pavasarį 5 ha užsodino cukriniais runkeliais, - prisimena sūnus Gerardas,- Pasitaikė geri metai ir, rudenį nuvežęs runkelius į Pavenčių cukraus fabriką, dvaro skolas sumažino per pusę. Kitais metais azarto pakerėtas runkeliais užsodino 50 ha. Vasarą laukai mirgėjo nuo laukuose dirbančių moterų skarelių. Padieniams darbininkams pamotė išdalydavo krepšius sidabrinių litų. Ir vis dejuodavo, iš kur paimti pinigų. Deja, antrasis ruduo užgriuvo ankstyvais šalčiais ir runkeliai liko laukuose. O antstoliai nelaukė. Žaibiškai viską išpardavė. Liko plika žemė."

POETO BUITIS IR KŪRYBA

Nelengva buvo poeto buitis. Šeimoje septyni žmonės. Keturi vaikai (Irena ir Lilijana - Sofijos Binkienės vaikai iš pirmosios santuokos). Reikėjo juos aprengti, maitinti, leisti į gimnaziją. Vien už buto nuomą teko kas mėnesį pakloti po 250 litų. Gyventi reikėjo iš poeto honorarų, kurie buvo nereguliarūs. Ne kartą už skolas buvo aprašyti baldai, įkeistas pianinas. Kartą jį iš lombardo išpirko rašytojas Petras Cvirka. „Šeimos materialinė padėtis, - prisimena Sofija Binkienė, - kiek pagerėjo, kai Binkis ėmė bendradarbiauti laikraštyje „Mūsų rytojus". (Poetui už eilutę buvo mokama po litą, Sofijos Binkienės teigimu - net po du.) Jo poemos „Tamošius Bekepuris", „Kriaučius Motiejus" ir kitos kaimo skaitytojų buvo taip mėgiamos, kad laikraščio tiražas išaugo ligi 100000, o tai anuo metu buvo negirtėta." Kaimiečiai pirmiausia šį laikraštį pradėdavo skaityti nuo Alijošiaus slapyvardžiu pasirašytų poeto šmaikščių humoristinių poemų ir eiliuotų feljetonų. Šitaip jis įgyvendino švietėjišką tikslą kultūrinti kaimo žmogų, skatinti jį skaityti.
Su malonumu rašė vaikams. Sukūrė mažiesiems skaitytojams šešias nuotaikingas didaktines poemėles („Meškeriotojas", „Jonas pas čigonus", „Atsiskyrėlis Antanėlis", „Dirbk ir baiki", „Kiškių sukilimas", „Keistutis pas Gediminą".) Parašęs pirmiausia paskaitydavo savo vaikams, išklausinėdavo, ar jos jiems patikusios. Rašęs lengvai, beveik nieko netaisydavęs, naktimis, kai sumigdavo vaikai. Jo eilėraščiai, nuspalvinti humoru ir švelnia ironija, ir šiandien pelnytai laikomi vaikų poezijos klasika.
DĖMESYS ŽURNALISTIKAI
K. Binkis parašė nemažai ir šviečiančio bei pažintinio pobūdžio knygų („Vilnius", skirtą 600 metų Vilniaus jubiliejui, kartu su P. Taruliu, „Kaip Vytautas Didysis sutriuškino kryžiuočių galybę", „Antanas Smetona", „Motiejus Valančius", „Jaunoji Lietuva".), išvertė įvairių klasikos kūrinių, sudarė poezijos antologijas „Sniegams tirpstant", „Vainikai", „Mūsų žemė", „Antrieji vainikai", parašė publicistinių straipsnių. Savo publikacijas pasirašinėdavo slapyvardžiais: Papilietis, Kazys, Kazys Rovėjietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas.
Dar 1911 metais pirmąsias korespondencijas išspausdinęs „Vilties" ir „Lietuvos žinių" laikraščiuose, jaunimo žurnaluose „Aušrinėje" ir „Jaunime", jis ir vėliau buvo aktyvus lietuviškos spaudos talkininkas, „Lietuvos", „Lietuvos žinių", „Lietuvos aido", „Mūsų rytojaus", „Literatūros naujienų" ir kituose laikraščiuose bei „Kario", „Trimito", „Jaunosios kartos" žurnaluose ir kitur paskelbęs apie 300 įvairaus žanro publicistinių straipsnių: korespondencijų, kronikų, knygų bei spektaklių recenzijų, laikraščių vedamųjų, proginių straipsnių ir kt. Jis sudarė ir redagavo ne tik literatūros žurnalus „Veja", „Keturių vėjų pranašas", „Keturi vėjai", bet ir visuomenei skirtą laikraštį „Kauno naujienos" (1925 - 1926 m.) bei žurnalą „Mūsų dienos" (1927 - 1928 m.).
Pirmajame „Kauno naujienų" numeryje ( 1925 m. lapkričio 1 d.) išspausdintame vedamajame „Lietuvos laikraštija - į platųjį kelią!" Kazys Binkis rašo, kad „iki šiol Lietuvoje periodinė spauda daugiausia buvo atskirų srovių bei politinių grupių rankose. Tačiau laikraštis ir palaikomas, ir uoliai remiamas galėjo tik skursti, ir bailiai laukti dienos, kada geradėjams įkyrės subsidijomis, pašalpomis ir „vienminčių" aukomis jį šelpti ir jis turės savo pilkas skiltis pridengti grabo lenta. (...) Apie tikrą laikraštinį įvairumą, apie visų gyvenimo sričių platų nušvietimą ir kalbos negalėjo būti. Ištisi ilgi straipsniai, rezoliucijos, įvykiai, kuriems laikraštininkas panaudotų keletą sakinių, iš kurių skaitytojas aiškiai viską suprastų - čia užimdavo didžiąją laikraščio dalį." „Kauno naujienos" siekė tokią lietuviškos spaudos padėtį pakeisti. „Pasiryžome sukurti nepartinį, kiek leis darbo sąlygos, bešališką laikraštį, kuriam rūpėtų visos gyvenimo sritys. Mūsų tikslas greit, bešališkai ir plačiai informuoti mūsų visuomenę apie visas gyvenimo sritis. (...) Savo darbe, - žadėjo K. Binkis, - mes stengsimės kuo mažiau vartoti pedagogikos ir pamokymų. Mes teiksime faktus. Mes nušviesime kovas ir įvykius. Skaitytojas galės pats sau nuomonę susidaryti. Mes tikim, kad skaitytojams jau laikas savarankiškai vertinti gyvenimo faktus. Pobūdis, kuriuo skaitytoją stengias kai kas vedžioti, yra labai dažnai tik senas sutrunijęs pantis. Mes jo ir nevartosime."
Ši ilgesnė citata apie beveik prieš šimtą metų K. Binkio pastebėtus spaudos ypatumus tikriausiai ( bent šiek tiek) aktuali ir kai kuriai nūdienos žiniasklaidai.
O poetui lietuviškos spaudos negalavimai rūpėjo ir vėliau. Apie juos jis rašė straipsniuose „Nesmaukim laikraščių!" , „Pro domo sua", „Reklama" ir kituose tekstuose. Siekdamas, kad provincijoje dirbantys korespondentai tobulėtų, prikalbinęs bendraminčius, suorganizavo žurnalistikos kursus namuose. „Į šiuos kursus, - 1992 metais „Žurnalisto žinyne" rašo šviesios atminties lietuvių žurnalistikos tyrinėtojas Bronius Raguotis, - buvo įsirašę apie 500 žmonių, daugiausia provincijos inteligentų, ypač mokytojų. Kursantams buvo siuntinėjamos vadinamos instrukcijos „Laikraštininko darbai" su įvairiais praktiniais patarimais." Žinomi to meto žurnalistai Antanas Dėdelė, Pranas Klimaitis, Juozas Purickis, Juozas Talmantas ir kiti parašė ir išleido 12 brošiūrų seriją apie publicistiką, žanrus, laikraščio kalbą ir stilių, poligrafiją ir kt. Straipsnyje „Žurnalistikos kursai namie" K. Binkis rašė, kad „Žurnalistikos kursai namie" žada išleisti 24 knygas ir savo kursantams duoti dar didelį žodyną, kuriame tilps apie 30 000 svetimų ir rečiau vartojamų žodžių, technikos, mokslo ir meno srities terminų ir t.t. Žodyno spausdinimas jau pradėtas. Jis bus siuntinėjamas atskirais sąsiuviniais."
Pats K. Binkis parašė plačią laikraščio kilmės ir plėtotės apžvalgą „Didžioji spauda", o kartu su Henriku Blazu - „Redakcijos organizacija ir darbas redakcijoje". 1933 metų liepos 3 - 8 dienomis Kaune „Žurnalistikos kursų namie" klausytojams buvo surengta „Žurnalistų savaitė", kurios metų svarstyti įvairūs lietuviškos periodikos reikalai. Pranešimus 200 iš įvairių Lietuvos kampų suvažiavusiems plunksnos talkininkams skaitė Kazys Binkis, Antanas Bružas, Justas Paleckis ir kiti žinomi to meto žurnalisati, o diskusijose dalyvavo ir šio renginio dalyviai.
PASKUTINIEJI METAI
1937 metais, jau sirgdamas, padiktavo žmonai iki šiol nepraradusią populiarumo, įtaigią, kupiną jaunatviško entuziazmo, tikėjimo žmogumi, gėriu ir ateitimi pjesę „Atžalynas". 1938 metų pavasarį Kauno teatre įvyko šios pjesės premjera ( režisavo Borisas Dauguvietis). Netrukus „Atžalynas" su pasisekimu rusų, latvių ir žydų kalbomis buvo suvaidintas Rygoje, Estijoje, išėjo atskira knyga. „Tuomet smarkiai pagerėjo, - yra sakiusi Sofija Binkienė, - mūsų šeimos materialinė padėtis, galėjome išsimokėti skolas. Deja, Kazio sveikata vis blogėjo. Tačiau kūrybiškai jis buvo dar pajėgus".
Karo metais su žmona Sofija savo bute slėpė žydus. Po poeto ir jo žmonos mirties jiems bus suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, o Izraelyje, Teisuolių alėjoje, pasodintas Sofijos ir Kazio Binkių atminimui skirtas medis.
Paskutinį savo kūrinį - intelektualinę groteskinę dramą „Generalinė repeticija" poetas žmonai padiktavo jau sunkiai sirgdamas. Tikriausiai tomis dienomis jį aplankiusiam poetui Antanui Miškiniui pasakė: „O gera būtų sulaukti pavasario, pavalgyti kietos papilietiškos duonos ir nueiti basam per šiltą minkštą žemę iš Gudelių į Papilį. Atsigaivinčiau aš nuo tėviškės artumo, rodos, ir pasveikčiau tada".
Mirė poetas 1942 metų balandžio 27 dieną. Paskutiniąją gyvenimo dieną jis dar taisė savo mylimo poeto Edgaro Alano Po vieno eilėraščio vertimą. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. „Išėjo iš gyvenimo, - rašė apie jį biržietis rašytojas Petras Skodžius, - nesulaukęs išsiskleidusio pavasario, bet šimtą pavasarių palikęs žmonėms. (...) Nebenuėjęs basas per šiltą žemę iš Gudelių į Papilį, bet nužingsniavęs su aukštai iškelta kūrybos vėliava per visą Lietuvą ir dar toliau."

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 



 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 17:23
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media