Žurnalistikos istorija

Mano pirmieji žingsniai į žurnalistikos pasaulį padaryti man dar mokantis Kuršėnų darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Faktiškai tai buvo vakarinė mokykla. Tuo metu teko dirbti ir vakarais mokytis. Pradėjau rašinėti žinutes į tuometinio Kuršėnų rajono (vėliau jis panaikintas) laikraštį. Netrukus redaktorius Juozas Baldauskas (būtent tas pats Baldauskas, kuris iki pat savo mirties išsaugojo vienintelį tarybinių laikų žurnalą „Mokslas ir gyvenimas") pakvietė mane tapti neetatiniu korespondentu. Sutikau ir mano bendravimas laikraštyje tapo kur kas dažnesnis. Vėliau jis mane pasiuntė į jaunųjų korespondentų sąskrydį Vilniuje. Nuvažiavau ir kitą dieną parašęs apie tai informaciją, nunešiau į „Komjaunimo tiesos" redakciją. 

Koks buvo mano nustebimas ir pasididžiavimas, kai sąskrydžio organizatoriai mane viešai pagyrė - sako, taip ir reikia... Tuomet dar nežinojau, jog likimas mane ilgam suves su „Komjaunimo tiesos" laikraščiu. O buvo taip.

Dar dirbant man Kuršėnų tarybiniame ūkyje, buvo atvažiavęs „Komjaunimo tiesos" korespondentas Michailas Mirskis. Jis savo korespondencijoje teigiamai parašė apie mane ir tarybinį ūkį. Vėliau, man jau studijuojant Vilniaus universitete, jis rengė plačią diskusiją apie jaunimą ir dar kartą bendravome su šiuo talentingu žurnalistu. Vėliau jis pakvietė mane į to laikraščio redakciją. Taip 1962 metų liepą pradėjau dirbti šiame jaunimo leidinyje. Čia teko darbuotis penkerius metus. Išmokau daug žurnalistinio meno paslapčių. Džiaugiuosi, kad man teko dirbti su tokiais tuo metu jau žinomais žurnalistais, kaip Justas Vincas Paleckis, Algimantas Semaška, Zeferinas Jonutis. Ypač daug žurnalistikos ir gyvenimo paslapčių išmokau iš tuomečio vyriausiosios redaktorės Joanos Civilkaitės pavaduotojo Viktoro Liubomiro Žeimanto. Laikraštis tuo metu buvo leidžiamas dviem kalbomis. Todėl V. Žeimanto jau vizuotą medžiagą dar skaitydavo redaktorės pavaduotojas Leonidas Vaisbergas. Ir koks būdavo mano nusivylimas, kai tas Vaisbergas negailestingai išbraukydavo mano korespondenciją ir pažerdavo krūvą priekaištų. Pamenu, ne kartą mane, jaunutį žurnalistėlį, ramindavo ir guosdavo būtent Viktoras Žeimantas. Nuo to karto tapome neblogi bičiuliai su Viktoru Žeimantu. Vėliau teko ne kartą su juo bendrauti. Prieš keletą metų su liūdesiu nunešiau puokštę gėlių prie jo karsto Olandų gedulo namuose.

Mano atėjimas į „Komjaunimo tiesą" buvo laimingai išskirtinis ir dėl to, jog tuo metu ypač pasunkėjo mano materialinė padėtis - brolis išvyko į armiją, o nedirbanti motina neturėjo jokių galimybių išlaikyti studentą... Tad man universitete teko rinktis neakivaizdinius mokslus ir lituanistikos studijas iškeisti į žurnalistiką. 1967 metais baigiau Vilniaus universitetą ir įgijau žurnalisto profesiją. Džiaugiuosi, kad universitete pažinau daugybę žurnalistikos profesionalų, o diplominį darbą gyniau žinomo kūrėjo Jono Bulotos atidžiai prižiūrimas. Su juo teko artimai bendrauti.

1967 metų pabaigoje „Literatūros ir meno" puslapiuose vyko didelė diskusija apie lietuvių romaną. Parašiau ir aš atsiliepimą - gana kritišką, jaunatviškai netgi įžūlų... Jis sukėlė tikrą audrą literatūros sluoksniuose. O po kurio laiko tuometinis laikraščio redaktorius ir, beje, mano kraštietis Vacys Reimeris pakviečia mane į šio laikraščio redakciją,- mat tuo metu dvigubai storėjo „Literatūros ir meno" savaitraštis. Čia dirbant formavosi mano literatūriniai įgūdžiai, išleidau pirmąją knygą, aktyviai bendravau spaudoje. Todėl 1972 metais buvau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kiek anksčiau, 1969 metais buvau tapęs Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu.

Vėliau likimo keliai mane nubloškė į kino sferą, keletą metų teko dirbti Kultūros ministerijoje. Tačiau ne kartą teko vėl grįžti į žurnalistikos erdves. Daug gražių pamokų patyriau darbuojantis „Nemuno" žurnale, vėliau vadovaujant „Knygnešio" redakcijai. Čia dirbant vėl teko susipažinti su įdomiais žmonėmis, išmokti vertingų gyvenimo aksiomų. Kiekvienas susitikimas su meno ir kultūros žmonėmis neabejotinai plėtė akiratį, turtino pasaulėjautą. 

Džiaugiuosi, kad ir dabar, lankydamasis žurnalistų senjorų klubo renginiuose, patiriu daugybę gražiausių akimirkų. Juk be galo įdomu bent retkarčiais susitikti su buvusiais kolegomis, pasikeisti įspūdžiais apie praėjusius metus ar kartu padūmoti apie šiandienos realijas...

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.