Žurnalistikos istorija

Dubysos slėniuose užaugo mūsų tautos poetas, romantikas, klasikas, kunigas, prof. Jonas Mačiulis-Maironis. Jis turėjo tris seseris: Kotryną, Marcelę ir Prancišką.

Amerikos Naujosios Anglijos lietuviai gali didžiuotis, kad savo bendruomenėje tuįėjo jauniausios poeto Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukrą - poetę Danutę Lipčiūtę-Augienę. 1914 m. balandžio 14 d. Bernotuose, Betygalos valsčiuje (Raseinių rajone) gimusi poetė, vaikų rašytoja, dramaturgė, visuomenės ir kultūros veikėja gyveno Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose Putname, Konektikuto valstijoje (JAV).

Maironio namuose Danutė apsigyveno būdama aštuonerių metų. Per susitikimą poetė pasakojo: ,,Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų „naikintoja". Jis [Maironis] mokėjo už mokslą, leido gyventi savo namuose. Iš tikrųjų reikia stebėtis juo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo būrys mokslus beeinančių triukšmadarių. Dėdė, tarsi pasakų senelis, iš paslėptos skrynios dalijo brangenybes, kurios padėjo mums planuoti gyvenimą, kurti ateitį, bręsti tikrais lietuviais. Kiek daug gražių ir prasmingų akimirkų, praleistų dėdės globoje, kiek daug išminties ir meilės iš jo patirta." Dar iš savo jaunystės Danutė pamena: „Būdavo, giedame su seserimis svetainėje kokią nors liaudies dainą arba Maironio eilėraštį... Jis praveria savo darbo kambario duris, klauso. Paskui įėjęs sako: „Giedokite, giedokite... labai gražu!"

Poetė prisimena, kad Maironis buvo reiklus, tikrino dienyną, skatino mokytis. Maironis į jos sąsiuvinį net yra įrašęs palinkėjimą, kuris tapo kelrode žvaigžde: „Vaikeli, mokinkis, / Lietuve vadinkis, / Doros nenustok niekada. / O mokslas daug gali, / Suteiks jis tau dalią, / Jei Dievo garbės / Tau liepimai tuščiai neskambės."

Sesers Kotrynos vaikams paaugus, Maironis nusprendė leisti juos į mokslus. Lenkė prie lietuvybės, skatino gyventi dorai ir mylėti Dievą, stengėsi išmokyti prancūzų ir vokiečių kalbų. Rūpestingas dėdė Danutės širdelėje skiepijo meilę, gėrį ir grožį. Ji Maironį prisimena kaip labai paprastą, uždarą, šalto proto, oficialų, visados išlaikantį distanciją tarp savęs ir kitų žmogų. Gal toks jis pasidarė dėl didelės vidinės disciplinos ir valios, bijodamas ir nenorėdamas susikirsti su pasirinktuoju luomu ir socialine aplinka? Jis droviai nuo svetimo žvilgsnio ir brutalaus prisilietimo slėpė lengvai pažeidžiamą, jautrų poezijos, įkvėpimo pasaulį. Maironis buvo pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai ir punktualiai atlikdavęs visa, kas reikalinga. Mėgo keliauti. Aplankė Vokietiją, Šveicariją, Italiją. Bet Dubysos krantai traukė ir viliojo labiausiai.

D. Augienės atsiminimuose išlikę džiugūs, nuotaikingi prisiminimai iš kelionių su dėde į Palangą, Birštoną, Panemunę, teatrų ir parodų lankymai. Maloniausias metas jam buvo pavasaris, kai žydinčios neužmirštuolės ir žibutės susiliedavo su dangaus mėlyne. Rūtos - poeto mėgstamiausias darželio augalas. Maironis mėgo fizinį darbą. Žmonės dažnai matydavo jį su kastuvu rankoje, sodinantį medelius ir krūmus, besirūpinantį vaismedžiais savo sode, genintį juos, dirbantį kitus darbus. Jis padėjo darbininkams, remontavusiems jo namą Kaune.

Dėdės namuose gautos ir pirmosios bendravimo pamokos: įvairių švenčių metu Danutė buvo sodinama prie stalo su menininkais, valdžios vyrais, vyriausybės nariais, bažnyčios hierarchais. Gražios ir prasmingos akimirkos, patirtos Maironio namuose, suteikė gyvenimui ypatingų spalvų: „Jis buvo kantrus ir atlaidus, mylėjo mane ir mus, vaikus, pratindavo prie tvarkos. Darydavęs pastabą, kai kabindavome sviestą iš sviestinės palikdami sviesto paviršiuje duobutes", - prisimena Danutė.

Maironis nesiskųsdavo sveikata, nesilankydavo pas daktarus. saikingai valgė, mažai gėrė, nerūkė, mėgdavo žaisti šachmatais. Rengėsi kukliai ir paprastai. Iš valgių mėgo prėskučius, rūgusį pieną su bulvėmis, juodą duoną su sviestu, sūriu ir medumi, nemėgo kopūstų. Namuose jis virėjos nelaikė. Pietus ir vakarienę jam atnešdavo iš seminarijos virtuvės, o sesuo Marcelė tik pašildydavo. Maironis bute palaikė pedantišką švarą ir tvarką.

D. Augienei teko matyti ir skausmingas Maironio valandas, kai prolenkiško nusistatymo Katalikų bažnyčios hierarchijos viršūnės jam nesuteikė vyskupo titulo, o jaunieji poetai, nuvertindami jo kūrybą, atvirai šaipėsi iš kūrėjo. Maironis, nors nelengvai, gavo titulus: 1903 m. tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1907 m. - Žemaičių kapitulos kanauninku, 1911 m. - prelatu, 1914 m. - Žemaičių konsistorijos oficiolu. Bet vyskupo mitros jam taip ir nebuvo lemta pasiekti, nors pagrįstai jautėsi jos nusipelnęs - viliojo Motiejaus Valančiaus ir Antano Baranausko pavyzdžiai.

Sielvartą jam kėlė sukerojusios Lietuvos blogybės, kiekviename žingsnyje matoma visuomeninio idealizmo stoka, spekuliacija patriotizmu. Liudo Giros žodžiais tariant, Maironis buvo „Lietuvos poetų didžiuoju kunigaikščiu". Tuo metu, kai poetas duste duso carizmo varžtuose, sunkiai galėdamas reikšti draudžiamą savo kūrybą, caro valdininkai net neįtarė, kad kanauninkas Jonas Maciulevičius ir poetas Maironis yra tas pats asmuo. 1884 m. Kijeve rašė pseudonimu Narodnyj Učitel. 1888 m. pseudonimu Zval spaudoje spausdino dar nepaskelbtus „Apsakymus apie Lietuvos praeigą". Užklausus poetės D. Augienės, kodėl dėdė Mačiulis pasivadino Mai-ronio slapyvardžiu, ši atsakė, kad netoliese buvo vietovė Maironiai - tai ir nulėmė pasirinkimą.

D. Lipčiūtė lankė „Aušros" mergaičių gimnaziją ir bebaigdama ją kreipėsi į dėdę patarimo, ką studijuoti. Į Maironio klausimą: „Kur linksta širdelė?" atsakė, kad į literatūrą. Bet prisimena keistą Maironio šypseną ir trumpus žodžius: „Ir tau ji svilėsiais pakvips." Jau gimnazijoje parašė apie Vytautą vaidinimą, kuris buvo pastatytas ir sėkmingai suvaidintas. Paklausiusi savo širdies įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą. Universitete išminties sėmėsi iš profesorių Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės, Prano Skardžiaus ir kt. Čia ji įstojo į „Šatrijos" draugiją, dainavo chore, rašė eilėraščius. Nuo 1932 m. bendradarbiavo žurnale „Naujoji Vaidilutė".

Maironio mirtis (1932) D. Augienę labai sukrėtė. Kertiniais akmenimis jai liko meilė Tėvynei Lietuvai, lietuviškam žodžiui, tiesai, dorai. Tai tapo gyvenimo pamatu. 1936 m. dalyvavo Maironio muziejaus atidarymo šventėje Kaune.

Gavusi valstybės stipendiją, tobulinosi Sorbonos fonetikos institute. Likimo buvo lemta, kad jaunutė, juodakasė žemaitė susipažino su Paryžiuje dailę studijavusiu, vėliau išeivijoje išgarsėjusiu dailininku, daugelio knygų iliustratoriumi Pauliumi Augustinavičiumi-Augiu. Ji tapo jo mūza, tapybos įkvėpėja, vaikų motina.

Ramų šeimos gyvenimą sujaukė rusų okupacija. Neaplenkė ir Danutės artimųjų ,,plėšrioji raudonoji paukštė": 1940 m. buvo suimtas ir į Sibirą ištremtas vyriausias brolis Mikalojus, ten jis ir mirė. 1941 m. suimta ir jos sesers Elenos Babonienės šeima, o kartu ir Maironio sesuo Pranciška, kuri mirė tremtyje Ust-Kulome. Juodi debesys tvenkėsi ir virš Augių šeimos. Pasirinkimo nebuvo: arba patiems trauktis į nežinią, arba per prievartą būti išvežtiems gyvuliniuose vagonuose Sibiran. D. Augienės, motinos ir moters, vidinis balsas pakuždėjo, kad reikia gelbėti vaikus ir gelbėtis patiems. 1944 m. visa šeima išvyko į Austriją, vėliau į Vokietiją. Net ir čia abu menininkai liko darbštūs: kūrė, rašė, tapė, piešė. Pabėgėliai iš Lietuvos puoselėjo viltį kurį laiką praleisti svetur ir vėl grįžti tėvynėn, deja, svajonėms buvo nelemta išsipildyti, teko ieškoti savosios žemės svetur.

Nuo 1949 m. nuolatine poetės gyvenamąja vieta tapo Jungtinės Amerikos Valstijos. Danutė nuo 1951 m. įsitraukė į vaikų žurnalo „Eglutė" bendradarbių gretas: kūrė eilėraščius, prozos vaizdelius, pasakas. Beveik 50 metų ji darbavosi šiame žurnale. Bet poetė nesureikšmina savo kūrybinio darbo ir nuolat kartoja, jog „rašė tik tam, kad vaikai svetimoje šalyje nesuamerikonėtų". Atskiromis knygelėmis išėjo: „Pupos pasaka" (Čikaga, 1970), „Močiutės dovanėlė" (Čikaga, 1976, antrasis leidimas: Vilnius, „Naujasis lankas", 2004), „Močiutės pasakos" (Čikaga, 1983 ir 1985). Parašė nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams, kurios neišleistos, bet vaidintos lietuvių išeivijoje: „Užburti vaikai", „Velykos", „Kalėdų žvaigždė", „Meškos mokykla", „Ropė" ir kt. D. Augienės kūryba alsuoja giedra ir skaidrumu, meile lietuviškam žodžiui, savai žemei.

1960 m. pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, vos peržengusį penkiasdešimt vienus metus, klastinga liga pakirto Danutės vyrą - dailininką Paulių Augį. D. Augienė svetimoje žemėje liko viena su keturiais vaikais: Rasa, Džiugu, Jurgiu, Rūta (gimusia JAV). Ji kantriai nešė savo dalią, dirbo, rūpinosi vaikais. Ramybės nedavė namuose likę eskizai, neišspausdinti vyro darbai. Todėl visas jėgas skyrė jo atminimo įamžinimui ir 1967 m. išleido monografiją.

D. Augienė bendradarbiavo lietuviškoje išeivijos spaudoje: „Drauge", „Šv. Kalėdų aiduose", „Aiduose" ir „Ateityje", rašė literatūros, meno temomis. Poetė, jau gyvendama Putname, parašė proginių eilėraščių, eiliuotų tekstų, kurie virto dainomis ir giesmėmis.

1976 m. atsiradus vilčiai aplankyti Lietuvą, D. Augienei gyvenimas įgavo naują prasmę. Per dešimt kelionių iš JAV į Lietuvą vežė knygas, žurnalus, šelpė giminaičius, globojo našlaičius. Lankė dėdės Maironio muziejų Kaune. Poetė liūdnai ir su skausmu prisimena, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, net keletą kartų kreipėsi su prašymu grąžinti jai Lietuvos pilietybę, tačiau nesėkmingai. Kaip pati poetė sako: „nesvarbu, turiu aš Lietuvos pasą ar neturiu. Aš esu lietuvė ir kodėl turėčiau nesijausti ja?" Negailėdama jėgų ir savo trapios sveikatos, norėjo būti naudinga Lietuvai, jai padėti. Lankėsi Lietuvos darželiuose, mokyklose, bibliotekose, susitikinėjo su jaunimu, bendravo su mokytojais, visuomenės ir kultūros veikėjais, inteligentais ir paprastais kaimo žmonėmis.

Rūpindamasi kūrybiniu vyro palikimu D. Augienė Lietuvos dailės muziejui padovanojo jo darbų kolekciją. 1992 m. Lietuvoje išspausdinta jos poezijos knygelė vaikams „Eilėraščiai" su Pauliaus iliustracijomis. Po metų išleido devynias jo darbų reprodukcijas. D. Augienės dėka Lietuvos vaikai turi Pauliaus Augio iliustruotas nuotaikingas knygas: „Pupų pasaka", Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė", Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vestuvės".

D. Augienės gyvenimas daugeliui mūsų gali būti meilės artimui, gailesčio vargšui, atjautos nuskriaustam pavyzdys. Poetė buvo labai stiprios dvasios (nors neteko regėjimo), jautrios širdies, tikra lietuvė patriotė, nepaprastai mylinti Lietuvą. „Aš supratau, kad žmogus gali būti žmogumi tik atiduodamas save kitiems. Aš supratau, kad tikroji meilė - tai gyvenimas kitiems", - įsitikinusi kalbėjo Danutė Lipčiūtė-Augienė.