Žurnalistikos istorija

Ši archyvinė fotografija primena vieną itin džiugią 1977 m. liepos dieną, kai Vilniaus Universiteto šv. Jonų bažnyčios bokšto varpas mums, įvairiu laiku krimtusiems neakivaizdines žurnalistikos studijas, priminė apie Universiteto baigimo diplomų įteikimą. Vieni juos „laimėjo" be vargo iš kurso į kursą žengdami, kai kurie kiti (kaip šių eilučių autorius) dėl įvairiausių aplinkybių į finalą rėplino sunkiai. Bet toji liepos diena vienodai visiems buvo džiugi.

Tačiau šiandien ne apie tai. Esame lapkričio išvakarėse, ir noriu tarti keletą žodžių apie tuos kurso draugus ir gerbiamus Universiteto dėstytojus, kurių šiandien nebėra, bet prisimename su dėkingumu, pagarba bei šviesiomis mintimis apie Juos.

Su „uodegomis" buvau baigęs tris kursus, įžengiau į ketvirtą ir stop. Darbas Akmenės laikraščio redakcijoje, jo spausdinimas Mažeikiuose, o aš kaip Figaras kas antrą dieną kelyje tarp redakcijos ir spaustuvės (buvau atsakingasis sekretorius, plius korektūra), dar įvairios gyvenimo aplinkybės, tad nežinojau, ar bepajėgsiu, ar bepriims pusiau pasiklydusį neakivaizdininką. Bet kartą Vilniuje mane sustabdė katedros vedėjas Stasys Makauskas. Išklausinėjo, kur dingau, kodėl nebesimokau, pagaliau kiek sugėdinęs patarė surinkti visokiausių atseit pateisinamų dokumentų. Surinkau, priėmė, finišo tiesiojoje mokiausi visai padoriai ir baigiau. Šiandien tariu ačiū šviesiam ir tėviškai studentais besirūpinusiam vyr. dėstytojui Stasiui Makauskui, ačiū ačiū.

Šiandien tariu padėkos žodžius šviesios atminties nusipelniusiai meno teorijos ir istorijos specialistei Janinai Kimbartaitei. Tai ji mums plačiai vėrė duris į meno istoriją, į Vilniaus bažnyčių istoriją, skatino rašyti ne sausai, o bet kokią temą kiek galima rišliau sieti su menu, kultūra.

Teisės pagrindų dėstytoja, teisės mokslų daktarė Anda Leda Dagytė, neseniai buvo baigusi mokslus Maskvoje, ir pirmosiose paskaitose prieš mus, gerokai vyresnius, ji pastebimai jaudinosi. Aš jaudinausi dar ir todėl, kad ji - mano brolio Vaclovo žmona. Iš jaunos gabios mokslininkės gavome gerą teisės pagrindų krūvį. Gaila, jos gyvenimas buvo trumpas, bet šviesus.

Tiek šioje nuotraukoje matau mus jau nebesutiksiančių garbių dėstytojų. Gal jų ir daugiau, - nežinau, o štai išėjusiųjų kurso draugų ratelis irgi graudus: nebėra puikaus dainų atlikėjo Stasio Povilaičio, tauraus žmogaus, erudito ir mėgėjų teatro režisieriaus tauragiškio Antano Naraškevičiaus, gal ir kitų... O kaip šiandien neprisiminus ankstesnių mano kurso draugų a.a. Antano Ambraškos, Petro Rukšėno, Stasio Platušio...

Lai lapkričio pirmosios dienos mums primena visų išėjusiųjų plunksnos brolių ir sesių gyvenimus, tegul jie lieka su mumis mūsų mintyse ilgai ilgai.

Apolinaras JUODPUSIS