Prieš šimtmetį susikūrus nepriklausomai Lietuvai, iškilo būtinybė reformuoti švietimo sistemą. 1918 m. lapkričio 11 d. buvo įsteigta Lietuvos švietimo ministerija, kuri rūpinosi mokyklų reorganizavimu. 1919 m. spalio mėnesį pasirodė mėnesinis Švietimo ministerijos lėšomis leidžiamas pedagoginės tematikos mėnesinis žurnalas "Švietimo darbas". Jis ėjo nuo 1919 iki 1930 m., buvo išleisti 135 numeriai.

"Švietimo darbą" nuo 1919 m. Nr. 1 iki 1920 m. Nr. 10 redagavo redakcinė komisija, kurią sudarė Antanas Busilas, Pranas Mašiotas ir Antanas Vireliūnas. Vėliau, nuo 1920 m. Nr. 11 iki 1922, Nr. 3/6, leidinį redagavo Vincas Krėvė-Mickevičius; nuo 1922 m. Nr. 7 iki 1924 m. Nr. 10 - Antanas Vireliūnas, o nuo 1924 m. Nr. 11 iki 1930 m. Nr. 12 - Antanas Kasakaitis.

Leidinyje bendradarbiavo įvairių sričių specialistai: pedagogas Vytautas Augustaitis, inžinierius Jonas Avižonis, matematikas, visuomenės ir politikos veikėjas Viktoras Biržiška, kalbininkas Kazimieras Būga, gamtininkas, rašytojas Tadas Ivanauskas, kalbininkas Jonas Jablonskis, teisėjas, publicistas, politikas Augustinas Janulaitis, psichologas, psichiatras, filosofijos mokslų daktaras Vladimiras Lazersonas, politikas Antanas Smetona, žurnalistas, visuomenės veikėjas Jonas Strimaitis, žurnalistas, rašytojas, keliautojas, visuomenės veikėjas Matas Šalčius, politikas Juozas Tūbelis, biologas Vincas Vilkaitis, kompozitorius, muzikologas Juozas Žilevičius ir kiti.

Žurnalą "Švietimo darbas" sudarė du skyriai: oficialusis ir neoficialusis. Oficialiojoje dalyje buvo publikuojami ministerijos potvarkiai, įsakymai, mokyklų programos, darbo tvarkos taisyklės, pamokų lentelės, pranešimai apie mokytojų paskyrimus ir panašiai. Neoficialiojoje dalyje buvo skelbiami straipsniai kultūros, meno, politikos klausimais, aptariamos įvairių dalykų dėstymo metodikos, supažindinama su Lietuvos ir užsienio pedagoginio gyvenimo naujienomis, pateikiamos literatūros apžvalgos, vadovėlių ir kitų leidinių recenzijos. Drauge su "Švietimo darbu" buvo leidžiami įvairūs priedai: Švietimo ministerijos programos, Švietimo ministerijos aplinkraščiai, įsakymai ir kiti.

Pirmajame numeryje "Švietimo darbo" redakcija suformulavo tikslus sutelkti bendram darbui Lietuvos mokytojus ir siekti, pirmiausia, kuo didesnės naudos auklėtiniams bei, antra, kelti mokytojų profesionalumą, gerinti jų materialinę bei moralinę būklę.

Žurnale nemaža dėmesio buvo skiriama naujam požiūriui į mokinį diegti, teigiama, kad ideali mokykla turinti „išplėtoti, išmiklinti vaiko įgimtuosius palinkimus ir gabumus. Iš mokyklos vaikas turi išeiti ne tiek mokytas, kiek sveikas, doras, veiklus ir išmintingas." Todėl mokykla turėtų remtis šiais principais: pažinti mokinio psichinius ir fizinius polinkius, prigimtį bei juos plėtoti, ruošti mokinį aktyviam, atsakingam gyvenimui, keisti mokomųjų dalykų dėstymo metodiką - mažinti mokymą vien žodiniais metodais, susieti žinias su darbu, savarankiška veikla. Auklėjimo tikslas turėtų būti „prakilnaus proto, gilių jausmų ir stiprios valios asmuo", o ne automatas, tegalįs aklai vykdyti valdančiųjų sluoksnių valią, atpratintas laisvai mąstyti, savo iniciatyva veikti. Šie principai formuluojami remiantis žymių pedagogų Marijos Montesori (Montessori), Johano Heinricho Pestaločio (Johann Heinrich Pestalozzi) ir kitų darbais.

Teorinių ir praktinių klausimų, kylančių kuriant švietimo ir ugdymo principus, tuomet nestigo. Pavyzdžiui, buvo kilusios diskusijos netgi dėl to, ar verta mokykloje mokyti bendrinės kalbos rašybos taisyklių. Adomas Jakštas ir Matas Grigonis kėlė mintį, jog geresnė esanti rašyba be ilgųjų y, ū ir nosinių balsių, neva mokiniai sunkiai išmoksta jablonskinę rašybą, o ją mokančių Lietuvoje tesą tik apie 200 asmenų. Šios minties oponentas Juozas Burba pasisakė už vieningą bendrinę rašybą, argumentuodamas, jog „jei 200 žmonių tos rašybos be universitetų ir gimnazijų galėjo išmokti, tai gali jos išmokti kiekvienas, kas turi noro. [...] Kas nepasisekė, dedant nepaprastas pastangas, p. Grigoniui, gali kitiems pasisekti be ypatingų pastangų." Be to, nesivarginant rašyti skyrybos ženklų ar nosinių raidžių sunku esą suprasti teksto mintį, pvz.: „Duok jam lazda". Pats A. Jakštas raginamas pasiūlyti tobulesnę rašybos sistemą, tuomet jablonskininkai mielai ją priimsią.

"Švietimo darbas" teikdavo mokymo medžiagos, platesnės informacijos įvairių dalykų mokytojams. Nemaža straipsnių skirdavo dėstymo metodikai, konkrečių matematikos uždavinių sprendimui, įvairių istorijos, geografijos temų dėstymui.

"Švietimo darbą" 1931-1933 m. pratęsė žurnalas "Švietimo ministerijos žinios". Be šių, tarpukariu Lietuvoje ėjo nemažai pedagogams skirtų įvairių pakraipų lietuviškų leidinių: "Lietuvos mokykla" (1918-1940), "Švietimo reikalai" (1919), "Mokykla ir gyvenimas" (1920-1941), "Mokykla ir visuomenė" (1933-1936), "Tautos mokykla" (1933-1940), lietuvių kalbos mokymui bei kultūrai skirtas ėjo "Gimtoji kalba" (1933-1940) ir kiti.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1919-1930 m. išėję "Švietimo darbo" numeriai.

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.