Žurnalistikos istorija

Juozas Brazauskas,

istorikas

Gyvenime visuomet yra žmonių, nesugebančių išbristi arba negalinčių sau duonos užsidirbti, paliegusių, vienišų senelių ar per anksti savo maitintojų netekusių vaikų. Dažniausiai taip atsitikdavo  atėjus ūkio suirutei, prasidėjus karui.

Jautrūs žmonės steigdavo šalpos-globos susibūrimus, parapinius elgetynus, pamestinukų vaikų lopšelius, vaikų prieglaudas, senelių namus. Senieji žmonės dar mena dienas, kai stipresni pavargėliai, seneliai eidavo per kaimus giedodami ar poteriaudami. Negalinčius eiti veždavo iš kiemo į kiemą, palaikydavo kurį laiką pas save.

Nuslopinus Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjus sovietų okupacijai, ypač prasidėjus Sovietų Sąjungos karui su Vokietija, tūkstančiai šeimų pasijuto be paramos negalintys išsilaikyti. Raudonasis Kryžius, neturėdamas valstybės paramos, nebegalėjo vienas visų tų problemų išspręsti.  Skyriai Lietuvoje neturėjo lėšų. Okupacinė vokiečių valdžia neleido rengti loterijų, paliko tik lošiamųjų kortų gamybą ir jų platinimą. Raudonojo Kryžiaus organizacija Lietuvoje išsilaikė iki 1941 m. vėlyvo rudens.

Sustojus Raudonojo Kryžiaus organizacijai, neteko lėšų greitoji pagalba, ligoninės Kaune, Vilniuje, džiovininkų sanatorija Aukštojoje Panemunėje, Varėnoje, mineralinio vandens ir purvo gydykla Birštone, medicinos seserų ir mokyklos seserų kursai, nuo karo bei okupacijos nukentėjusiems šelpti skyrius. Okupacinė valdžia uždarė visas labdaringas organizacijas, prieglaudas vaikams, seneliams. Daugėjo vargstančių žmonių. Kuriama Darbo ir socialinių reikalų organizacija  pasirodė neturinti visuomenės pasitikėjimo. Tuomet nutarta steigti Savitarpinę pagalbą - grynai visuomeninę organizaciją su savo statutu, nepriklausoma nuo Darbo ir socialinių reikalų tarnybos. Organizacija pati rinko lėšas, pati jas skirstė. Bet jos darbą prižiūrėjo vokiečių valdžios Generalinio komisaro Volkswohlfart skyrius.

Iš devynių narių sudarytas  Vyriausias komitetas, vadovaujamas profesoriaus Igno Končiaus. Generalinis komisaras leido organizacijai veikti pagal  laikinuosius įstatus.  Įstatų vėliau niekas ir nepatvirtino ir veikla tęsėsi. Iš įstatų buvo išbraukta tik kultūrinė veikla.

Savitarpinės pagalbos organizacija greitai sulaukė visuomenės palaikymo. Per savo 27 apskričių komitetus, per 335 valsčių komitetus Savitarpinė pagalba per metus turėjo surinkusi 4 milijonus markių   aukų pagrindu. Iš kitur jokios pagalbos negauta.  Gavus leidimą veikti,  iš surengtos loterijos gauta per metus maždaug milijonas markių pelno.

Įvedus valdžiai rinkliavą  po 10 pfeningų už kino bilietus, įplaukė apie du milijonus markių per metus.

Protingai tvarkantis, buvo daug kas pasiekta. Vilniuje statoma ligoninė, Varėnoje plečiama džiovininkų sanatorija, tvarkomas Birštono kurortas, Kaune ir kitose vietose buvo steigiami medicinos seselių kursai. Iš surinktų lėšų vargstantiems buvo steigiamos valgyklos, globojamos motinos ir  vaikai, seneliai ir visi kiti, kurie negalėjo patys pasirūpinti savimi. Buvo perkami vaistai, mokami atlyginimai medicinos įstaigų tarnautojams.  Karo metu pradėtos steigti  greitosios pagalbos įstaigos apskričių miestuose.  Organizacija per tėvų komitetus teikė maisto produktus mokykloms. Leistas laikraštis „Savitarpinės pagalbos žinios", žurnalas vaikams „Žiburėlis". Sveikatos pagalbos skyriams išlaikyti buvo paliktos lėšos iš... lošimo kortomis gamybos ir iš Birštono gydomųjų vandenų. Kortų visą laiką stigo, jų nespėta spausdinti, nes trūko popieriaus, dažų, darbininkų. O paklausa buvo didžiulė.

Organizacijos dėka tauta parodė didelį sąmoningumą.  Ūkininkai miltus, lašinius, bulves vežė į miestuose esančius sandėlius, suvokdami, kad reikia padėti miesto inteligentijai- mokytojams, gydytojams, studentams. Išsiplėtė lietuviškų mokyklų tinklas. Tiesa buvo apmirusi kultūrinė veikla.

Labiausiai pasižymėję aukotojai buvo apdovanojami specialiais  ženkleliais - pasidabruotais ir gryno sidabro, priklausomai nuo aukojamo indėlio. Dalyvavimas Savitarpinės pagalbos organizacijoje turėjo ir slaptus politinius tikslus.  Apie tai viešai nebuvo skelbiama. Organizacijos skyriai veikė visose apskrityse. Skyriuose dirbo nesavanaudžiai žmonės, įgiję visuomenės pasitikėjimą. Savitarpės pagalbos organizacija buvo vienintelė lietuvių organizacija, kuri vokiečių okupacijos sąlygomis veikė oficialiai. Supranta, kad ne rūpindamiesi palaikyti lietuvybę ar telkti tautą vokiečiai leido veikti šiai organizacijai.  Jie pirmiausia siekė patys sau palengvinti veiklą okupuotoje šalyje.

Žinoma, kad organizacija skyrė lėšų ir sovietų karo belaisvių padėčiai palengvinti. Sunku pasakyti, kiek maišų maisto produktais buvo pernešta į belaisvių stovyklą dažnai paperkant sargybą ar prižiūrėtojus.  Kai pusbadžiu stovykloje laikomus karo belaisvius varydavo Vilniaus gatvėmis,  slapta vilniečiai stengėsi įduoti į rankas bent duonos gabalėlį. Viskas galėjo baigti liūdnai. Matyt šelpimas buvo nuo seno lietuvių kraujuje. Parama žmogui nepriklausomai nuo tautybės, politinių ar religinių įsitikinimų.

Organizacija surinko 1941 m. birželio mėn. ištremtų žmonių sąrašus. Buvo sudaryti keli stori albumai su išvežtųjų sąrašais. Uždarius Raudonojo Kryžiaus veiklą, Savitarpinės pagalbos organizacija tęsė jos funkcijas. Šios organizacijos veikla nenutrūko, kai frontas artėjo prie Lietuvos, o žmonės traukėsi į Vakarus. Vokietijoje ši organizacija buvo  uždaryta. Komiteto pirmininkas Ignas Končius atsiskaitė centas į centą, visi dokumentai apie finansinę būklę buvo paskelbti viešai.  Organizacijos funkcijas perėmė kitos organizacijos.

Gyvendamas JAV, prof. Ignas Končius visą laką tvirtino, kad iš to, ką savo gyvenime nuveikė, didžiausia ir reikšmingiausia buvo  jo veikla Savitarpinės pagalbos organizacijoje. Veikla, paremta kilniu lietuviškumu, tautiniu susipratimu, atjauta žmogui, patekusiam į  sunkią padėtį karo metais. Užjausti alkaną, vargstantį yra kiekvieno doro  žmogaus pareiga.

Bet apie tai istorijos veikaluose rašoma nedaug.

Laikraštis „Savitarpinės pagalbos žinios"

Vytautas Žeimantas