2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: „Valstiečių laikraštis“: Prisiminimai žvelgiant į nuotrauką

2021-11-23
 
„Valstiečių laikraščio“ redakcija 1965 metais

„Valstiečių laikraščio“ redakcija 1965 metais

Antanas ANSKAITIS

Ši nuotrauka daryta 1965 m. rugsėjo 4 d. Jai sukako daugiau negu pusė šimtmečio. Nusifotografavome minėdami „Valstiečių laikraščio" 25- ąsias metines. Dabar, praslinkus tiek metų, daugelis mūsų, tądien stovėjusių prieš objektyvą, jau yra iškeliavę Amžinybėn. O tada buvome jauni, veržlūs, gražūs.

 Kaip rodo išlikęs to laikotarpio redakcijos darbuotojų sąrašas, iš viso 41 etatas, 12 žurnalistų buvo jaunesni negu 30 metų, 10 darbuotojų amžius svyravo tarp 30 ir 35 metų. Ir tik vienam, amžiumi vyriausiam žurnalistui - korespondentui Alfonsui MILTAKIUI (nuotraukoje paskutinėje eilėje penktas iš kairės) buvo sukakę 52 metai. Pats mūsų šefas Jurgis KAROSAS buvo pačiame amžiaus brandume - 43 metai.

Tuo laiku redakcija gyveno kūrybinio pakilimo laikotarpį. Vadovavomės nuostata: pirmieji du puslapiai - duoklė valdžiai, vedamieji, korespondencijos, patarimai, kaip geriau atlikti žemės ūkio darbus, o trečias ir ketvirtas puslapiai - žmonių gyvenimo, buities, kultūros, laisvalaikio, lavinimosi reikalai. Reguliariai pradėtos spausdinti moralės temos, šeštadienio pokalbiai, skyrelis apie gamtą, medžioklę, žūklę, feljetonai, humoro skyrelis „Spyglys", užsienio gyvenimo apžvalgos, galvosūkiai šachmatų, šaškių mėgėjams.
Skaitytojai ypač vertino humoro skyrelį. Jį rengiant daugiausia pasidarbavo Antanas STIKLAKIS (nuotraukoje paskutinėje eilėje antras iš kairės). Literatūrinis darbuotojas Leonardas GRUDZINSKAS (vidurinėje eilėje antras iš kairės) stengėsi patenkinti gamtos mylėtojų smalsumą. Rašiniai apie gamtą tapo L. Grudzinsko kūrybinio darbo svarbiausia gija. Jau dirbdamas „Švyturio žurnale, parašė keletą populiarių knygų, tarp jų „Laiškai beržo tošyje', „Laiškai iš elnių miško", „Laiškai iš bebrų upelio" ir kt. Sukūrė scenarijus net dešimčiai dokumentinių filmų. O filmas „Juodieji gandrai, elniukas ir meškutė Nida" tarptautiniame festivalyje Niujorke buvo įvertintas sidabro medaliu.
Redakcija gaudavo daug skaitytojų laiškų - vidutiniškai 14 - 16 tūkst. per metus arba po 40 - 50 laiškų kasdien. Laiškų skyriaus vedėjai Julijai STASIŪNIENEI (vidurinėje eilėje antra iš dešinės) , registratorėms ir mašininkėms reikėjo greitai suktis, kad apvaldytų tą srautą. Reguliariai spausdinome įdomesnius skaitytojų laiškus, laiškų apžvalgas, skyrelį „Laiškas pakvietė kelionėn". Juridinio skyriaus vedėjas Henrikas STASIŪNAS (vidurinėje eilėje centre, su kaklaraisčiu) reguliariai parengdavo skyrelį „Atsakome skaitytojams".
Jautrių rašinių iš kaimo gyvenimo parašydavo žemdirbystės skyriaus vedėja agronomė Aldona KUDŽMAITĖ (nuotraukoje vidurinėje eilėje ketvirta iš dešinės). Pasakojo, kalbėjosi kartą su kolūkio pirmininku iš Pasvalio rajono, teiravosi ne tik apie darbus, bet ir apie sveikatą, laisvalaikį, gyvenimo sunkumus. Net nubraukė ašarą pašnekovas, sako, dešimt metų dirbu pirmininku, kolūkio žemė molynė, ilgai užtrunka, kol ji išdžiūsta, vėluojam pasėti, nuimti derlių, tai kritikuoja, kas netingi, vis atsilikėliu vadina, nors prikuliam daugiau už tuos vis giriamus pirmūnus. Nebuvo atvejo, kad kas pasiteirautų apie sveikatą, savijautą.
A. Kudžmaitė sovietmečiu kelis kartus lankėsi poeto Vytauto Mačernio tėviškėje, kiek galėdama padėjo sergančiai ir vargingai gyvenančiai poeto motinai. Mačernių šeima, turėjusi didelį ūkį, pokariu buvo išvežta į Sibirą. Grįžo į apgriautus namus. Iš vietinių valdininkų jokios pagalbos nesulaukė. Apie Mačernių šeimos likimą A. Kudžmaitė parašė pluoštą prisiminimų „Ko nesurašiau į laikraštį". Jie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Redakcijos darbuotojai dažnai važinėdavo į komandiruotes. Atsižvelgus į darbo sąlygas, ilgas keliones į kaimus, redakcijai sąlygiškai buvo skirta daugiau komandiruotpinigių negu kitoms redakcijoms. Turėjome, kol Chruščiovas nesumažino, du automobilius, iš jų vieną visureigį. Dažniausiai į komandiruotes vykdavo fotokorespondentas Šlioma FAINAS (vidurinėje eilėje pirmas iš dešinės), pergyvenęs vokiečių okupacijos metais dramatišką laikotarpį. Kalėjo Šiaulių gete, Dachau koncentracijos stovykloje. Kaip pats pasakojo, išliko gyvas, kad stengėsi būti prižiūrėtojų nepastebėtas.
Žiūrėdami laikraščio nuotraukas, nerasime Faino pavardės, nes pasirašinėdavo S. ALGIO slapyvardžiu. Tas slapyvardis taip prigijo, kad bendradarbiai juo ir vadindavo - Algiu. Į laboratoriją pas Algį eidavo ne tik darbo reikalais, bet ir retsykiais numalšinti alkį. Mat, dauginimo įrangai valyti skirdavo spirito. Algis taip kruopsčiai išvalydavo prietaisus, kad spirito likdavo. Negi be reikalo išmesi gerą daiktą.
Laikraščio išvaizda, rašinių pateikimo patrauklumas daug priklauso nuo redakcijos sekretoriato. 1964 m. vasarą prie Naručio ežero surengėme dviejų dienų kūrybinį susitikimą su giminingo baltarusių laikraščio darbuotojais. Pavartęs atvežtus mūsų laikraščio numerius, kaimynų redaktorius pasakė: „Nemokėdamas kalbos negaliu vertinti jūsų rašinių, bet sekretoriato darbas, matau, „na visokom urovne". Laikraščio maketavimo asas buvo žurnalistas Jonas BLOŽĖ (nuotraukoje paskutinėje eilėje ketvirtas iš dešinės, su kaklaraisčiu). Turėjo, kaip sakoma, menininko gyslelę, baigęs maketuoti, Jonas, žiūrėk, kokį svarbesnį rašinį dar išryškina nupiešdamas antraštę, svarbesnį skyrelį paįvairina pieštine raide. Verta priminti, kad redakcija glaudžiai bendradarbiavo su dailininkais Juozu Kasčiūnu, Juozu Buivydu, Liutauru Grabausku ir kt. Todėl karikatūrų, plakatų, užsklandų būdavo kiekviename numeryje.
Kaimo, miestelių žmonės pamėgo „Valstiečių laikraštį". Tai liudija tiražo augimas. 1955 m. buvo priskaičiuota 47 tūkst. egzempliorių. O 1965 m. tiražas siekė apie 300 tūkst. egz. ir smarkiai lenkė „Tiesos" laikraščio tiražą.
Kartais pajuokaudavome, kad „Valstiečių laikraštis" tapęs savotiška kadrų kalve. Kai kuriuos darbuotojus paviliodavo kiti leidiniai, aukštesnės institucijos. Propagandos skyriaus vedėjas Feliksas PAŽŪSIS (nuotraukoje paskutinėje eilėje pirmas iš kairės) 1978 m. buvo paskirtas ELTOS direktoriumi, 1980 m. tapo LTSR aukščiausios tarybos deputatu. Karjerą nutraukė sunki liga, mirė 1982 m. sulaukęs vos 48 metų amžiaus. Korespondentą Praną KEIBĄ (vidurinėje eilėje aštuntas iš kairės) paskyrė Prienų rajono laikraščio „Naujas gyvenimas" redaktoriumi. Nuo 1967 iki 1992 m. vadovavo „Mūsų sodų" žurnalui. Redakcijos ats. sekretorius Antanas ANSKAITIS (pirmoje eilėje trečias iš dešinės) 1970 m. išėjo darbuotis leidinio „Tarybų darbas" vyriausiuoju redaktoriumi. O literatūrinis darbuotojas Jonas ŠVOBA (vidurinėje eilėje penktas iš dešinės su kaklaraiščiu) 1992 m. buvo paskirtas „Valstiečių laikraščio" redaktoriumi. Šiose pareigose dirbo ištisus 15 metų.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-11-23 14:20
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Julija Kirkilienė

2021-12-06 13:58

Tai bent kolektyvas... o kiek dabar laikraštyje dirba?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danutė Jasinskienė

2021-12-06 13:32

Matau Leonardą Grudzinską, patiko jo rašiniai gamtos temomis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Valerij Koreshkov

2021-12-06 13:28

Iš dešines krašte su jodais akiniais fotografas Šlioma Fainas...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media