Žurnalistikos istorija

Žinomos Lietuvos didikų giminės Tiškevičių epocha Palangoje prasidėjo XIX a. 3-iajame dešimtmetyje, kai valdą šiame žvejų kaimelyje įsigijo Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761-1839). O Palangos rūmų statytojo ir parko įkūrėjo grafo Felikso Tiškevičiaus (1872-1933) vienas iš vyresnių brolių Vladislovas (1865-1936) su kurortu susijęs labiau epizodiškai, tačiau taip pat čia paliko minėtiną pėdsaką, susijusį su Lietuvos periodikos istorija.

Grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių šeimoje Kretingos dvare prieš 160 metų - 1865 m. birželio 26 d. - gimęs Vladislovas iš tėvo paveldėjo Lelivos (lenk. Leliwa) giminės herbą, grafo titulą, kurį grafų Tiškevičių pradininkui dar 1569 m. suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, Lentvario dvarvietę ir polinkį kolekcionuoti. Šiame straipsnyje apžvelgsime tik trumpą, tačiau reikšmingą Palangai grafo V. Tiškevičiaus gyvenimo tarpsnį, jo veiklą spaudos draudimo laikotarpiu, konkrečiau - satyros apraiškas Lietuvos periodikoje.

KILNIAŠIRDIS KOLEKCININKAS

Grafaitė Elena Klotilda atsiminimuose „Palanga ir Kretinga mano tėvo laikais" (Połąga i Kretynga za życie mojego ojca) savo brolį Vladislovą apibūdina kaip draugišką, tačiau tuo pat ir labai lengvabūdiško charakterio. Lengvabūdiškiausiai esą jis elgdavosi su pinigais. Pirmam pasitaikiusiam elgetai į kepurę galėjo suberti visus turimus pinigus. Todėl nieko nuostabaus, kad, kiek prisimena, brolis turėjęs skolų: visada išdalindavo daugiau nei turėjo. Ši Vladislovo savybė erzino reiklų, griežtą ir verslų tėvą grafą Juozapą Tiškevičių, tačiau širdingumu jaunasis grafas pelnė didelį motinos palankumą. Ypatingą ryšį su ja puoselėjo visą gyvenimą. Sofija neretai jį išsukdavo iš bėdų, skolų, nuslėpdavo problemas nuo tėvo. Sūnus jai iš visur ir visada rašydavęs laiškus, dovanojo išskirtinius rūpestingai atrinktus brangius daiktus, puoselėjo tėvų dvarvietę Kretingoje. Finansinį Vladislovo neatsakingumą grafienė pateisindavo geraširdiškumu, tauriu kilnumu. Motina žavėjosi sūnaus džiaugsmingumu, nuolat jai rodomu dėmesiu bei grožio pajauta.

Išskirtinį Vladislovo nusimanymą apie meną, ilgainiui tapusį gyvenimo aistra, mini ir grafaitė Elena Klotilda. V. Tiškevičius norėjo, kad su jo sukaupta meno kolekcija susipažintų Lietuvos visuomenė, tad 1907 m. Biržų grafienės Klementinos Tiškevičienės rūmuose Vilniuje, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos mokslų akademijos Vrubleskių biblioteka, buvo įrengta platesnei visuomenės daliai prieinama ekspozicija. Taip buvo įkurtas Vilniaus mokslo ir meno muziejus. Geraširdis grafas padovanojo Lietuvai įspūdingą XVI-XVII a. Vakarų Europos meistrų tapybos darbų kraitį. Remiantis išlavintu skoniu kauptas rinkinys tapo reikšminga Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus dalimi, o aristokrato asmenybė - tema disertacijai. 2019 m. dailėtyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė apgynė disertaciją „Vakarų Europos dailė Lietuvos kolekcijose XIX amžiuje ir grafas Vladislovas Tiškevičius". Apžvelgdama grafo sukauptus dailės kūrinius, kolekcionavimo reiškinį, kolekcininko asmenybę, priežastis, lėmusias rinkinio formavimą, mokslininkė apžvelgė ir dvarų kultūros įtaką Lietuvos kultūrai.

ŠEIMA UGDĖ LAISVAS ASMENYBES

Vladislovo asmenybę formavo žmonės ir aplinka, kurioje jis brendo: vaikystė Kretingos dvarvietėje, tėvo, vieno iš turtingiausių XIX a. žemvaldžių, pramonės įmonių steigėjo, technikos naujovių diegėjo (vien ko verta pirmoji elektrinė Lietuvoje ir telefono ryšio linija) autoritetas, vasaros tėvų dvarvietėje - augančiame Palangos kurorte. Jauniausia sesuo grafaitė Elena Klotilda atsiminimuose rašo, kad tėvai, stiprios asmenybės, brolius ir seseris auklėjo laisvai - nevaržė individualumo. Parodytos jaunųjų grafų Tiškevičių iniciatyvos sulaukdavo tėvų palaikymo. Tos laisvės esą pavydėjo visos jų pusseserės, visad jautusios griežtą vyresniųjų kontrolę.

Grafų Tiškevičių šeimos genealogijos žinovas, muziejininkas, istorikas Julius Kanarskas rašo, kad grafai Sofija ir Juozapas Tiškevičiai sūnų leido į uždarą gimnaziją Petrapilyje, kuris nuo XVIII a. garsėjo kaip Rusijos švietimo, mokslo ir meno centras. Toje mokykloje mokėsi tik karininkų ir dvarininkų vaikai. Vėliau Vladislovas krimto teisės mokslus, 1886 m. stažavosi Rusijos imperijos teisingumo ministerijoje, dirbo taikos teisėju Rygoje.

Dailėtyrininkė dr. Jolanta Širkaitė, remdamasi lenkiškais V. Tiškevičiaus dukros Sofijos Tiškevičiūtės atsiminimais, pamini, kad XIX a. pabaigoje grafas mėgdavo viešėti Romoje pas garsų archeologą, kolekcininką dėdę Mykolą Tiškevičių (1828-1897). Nors grafas Juozapas Tiškevičius irgi buvo aistringas kolekcininkas (numizmatas), neabejotiną įtaką Vladislovui darė Mykolas. Viešėdamas pas dėdę Romoje, jis susipažino su garsiu antikvaru, kurio tarpininkaujamas vėliau Italijoje (ši šalis, tiksliau Milanas 1907-1912 m. buvo tapę ir laikinu caro valdžios ištremto grafo Vladislovo prieglobsčiu) pirkdavo meno kūrinius, daugiausia - tapybos darbus.

ROMANTIZMAS IR IRONIJA

Grafo V. Tiškevičiaus asmenybės formavimąsi vienaip ar kitaip veikė ir politinė aplinka: Lietuvos pajūrio visuomeninės, administracinės raidos aspektai 1819-1918 m. laikotarpiu Kuršo gubernijoje, 1863-1864 m. sukilimo padariniai, tarp kurių - spaudos draudimas, kultūros varžymas.

XIX a. Europą ir Lietuvą sūpavusi romantizmo mene banga neretai tapdavo ir gyvensenos filosofiniu pagrindu. Intelektualai žavėjosi V. Shakespeare'u, I. Kantu, V. Hugo, Lietuvoje - I. Kraševskiu, H. Senkevičiumi, A. Mickevičiumi ir kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinę atmintį puoselėjusiais literatais. Beje, Palangoje pastarųjų autorių kūrinių herojų vardais pavadintos beveik visos grafų Tiškevičių vilos.

Visus romantikus vienijo prieštaringas, konfliktiškas herojaus charakteris, linkęs į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Romantizme visa jėga atgimė ir suklestėjo dramatiškai stipri ironija, itin mėgta antikinėje, tiksliau - graikų literatūroje. Ironišku pasakojimu neretai atskleidžiamas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės. Ironijos reiškėjas apsimeta nežinantis tiesos ir dažnai vaidina naivų asmenį, o šis naivuolio žavesys tampa satyros pamatu.

Iki 1893 m. tėvų dvarą Palangoje, istorinę dvarvietę, buvusią daugmaž toje vietoje, kur dabar stovi kino teatras „Naglis", Vladislovas dažniausiai aplankydavo vasaromis. Jaunasis grafas Palangos kurorte buvo nepranokstamas kultūrinių renginių, vaidinimų organizatorius. Įdomu, kad V. Tiškevičius buvo ir Lietuvoje pirmojo humoristinio leidinio „La Limande" („Plekšnė") redaktorius. Dauginimo priemonėmis gaminamas laikraštis nuo 1886 m. vasaromis Palangoje ėjo prancūzų kalba, redaktorius pasirašinėjo prancūzišku slapyvardžiu p. Monstre (Pabaisa, Baidyklė).

Tuomet prancūzų buvo Europos aristokratų kalba, beje, spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijoje nedraudžiama. Pasak prancūzų kultūros pėdsakus Palangoje tyrinėjusios Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejaus gidės Julijos Paškevičiūtės, frankofoniška grafų Tiškevičių laikysena atsispindėjo kalbėjimo įgūdžiais, kultūros pritaikymu kasdienybėje. Žurnale „Lituanistica" 2021 m. paskelbtame jos straipsnyje skiriamas dėmesys ir leidiniui „La Limande", pabrėžiant jo žanrą, tekstų stilistiką: „Dera išskirti literatūrinius, su prancūzų kultūra susijusius, šios šeimos gebėjimus <...> tai galima vertinti kaip pastangą įdiegti vakarietišką, ypač Prancūzijoje gajų, kritinį, saviironišką mąstymą, kiek pašaipų įvykių vertinimo būdą intelektualams skirtoje kurorto aplinkoje."

LAIKRAŠTIS „PLEKŠNĖ" - APIE KURORTINĘ KULTŪRĄ

Palangos viešojoje bibliotekoje saugomos keturių „La Limande" 1886 m. vasarą birželio 22, 29 ir liepos 6, 13 dienomis išleistų prancūziškų numerių kopijos, perduotos palangiškės kraštotyrininkės Emilijos Adiklienės (1906-1993). Originalūs periodiniai leidiniai, tarp jų ir 1892 m. liepos 21 d. numeris - Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje. Panašu, kad „La Limande" laikraštis ėjo dažnai, buvo paklausus ir reikalingas vasarotojams, nes gebėjo juoktis drauge su jais ir iš jų. „La Limande" senokai yra tyrinėjimo šaltinis ne tik Palangos kraštotyrininkams, istorikams, jis patenka ir į istorijos, kultūrologijos studentų mokslinius darbus, mokslininkų akiratį. Vieni leidinį tyrinėja prancūzų kalba, kiti naudojasi Palangos viešojoje bibliotekoje saugomais vertimais. Šiandien suskaitmenintas „La Limande" yra pasiekiamas Vrubleskių bibliotekos registruotiems vartotojams bibliotekos elektroninėje svetainėje.

Leidinys įdomus daugeliu aspektų, kalbos požiūriu - taip pat. Pabrėžtinai išryškintas stilistinis kodas - ironija signalizuoja bent du teksto vertybinius planus. Kalbos galia įveikia socialinį slenkstį - pirmojo asmens pozicija traktuotina tarsi besismaginančio rašančiojo kaukė, leidžianti netiesiogiai įsitraukti į linksmą Palangos „tuštybės mugę", ją režisuoti. Satyros žanras čia - kaip naujų savivokos pavidalų atsiradimo, savito dialogiško atsako į procesus galimybė. Perdėta vaizdavimo elegancija neretai padvelkia marionečių teatro komizmu.

Laikraščio tekstai ryškiai susieti su Palangos kurorto erdve. Jokio kito to meto žanro, net ir publicistinės prozos tekstai nebuvo taip panirę į kasdienes vietos realijas, topografiją, gyvenseną, kaip tie nedideli satyriniai „La Limande" straipsneliai. Pasivaikščiojimas, atsitiktinis susitikimas gatvėje, nugirstas pokalbis - šie kurortiniai neoficialaus bendravimo, keitimosi išgirsta informacija įpročiai tampa pagrindinėmis satyrinio teksto siužetą atskleidžiančiomis formomis. Jos itin palankios šiam žanrui būtent dėl kurorto erdvės heterogeniškumo: kaip tik čia natūraliai susitinka skirtingi žmonės, sklando įvairios vertybės. Iš tikrovės tirštumo, vertybinio susimaišymo įspūdžio ir gimsta satyra.

Madingoji Palanga, stilingosios ponios ir pokylių kultūra, įvairios kurortinės poilsiautojų skonio apraiškos: visa tai - ne tik žurnalisto subtiliai užfiksuota mados biuletenio satyros išraiška, šie aspektai verti atskiros analizės. Turbūt tai galima vertinti kaip mados žurnalistikos užuomazgas: autorinis žvilgsnis, pastabos, lyginimas, kritiškumas. Bet galima įžvelgti ir kur kas daugiau: autoriaus požiūris į madą, rengimosi stilių, dekoratyvumą svarbus visuose keturiuose 1886 m. vasarą ėjusiuose „La Limande" numeriuose. Ir nieko nuostabaus žinant, kas buvo redaktorius. Viskas dėl grožio, skoningai.

Šmaikštu skaityti, kaip rubrikoje „Finansų biuletenis" juokiamasi iš didikų santykio su pinigais, ypač žinant Vladislovo sesers pastabą apie lengvabūdiškumą. Tokį požiūrį šiandien galima vertinti dvejopai: kas čia dabar pasakys, ar grafas geraširdis lengvabūdis ar riteriškai taurios širdies? Atskiro dėmesio vertas smagus tekstas, „Feljetono" skyrelyje pateikiamas visuose Palangos bibliotekos turimuose keturiuose numeriuose. Jame naudojamos įvairios komizmo priemonės.

1892 m. vasarą išleisto išlikusio numerio vertimo straipsnio autorei neteko skaityti. „La Limande" leidyba veikiausiai sustojo, kai Vladislovas, įsimylėjęs draugo seserį kunigaikštytę Kristiną Mariją Aleksandrą, laimingai ją vedė ir šeimos dvarvietę kūrė Lentvaryje, ten bandydamas atkurti mažąją Palangą. Lentvario rūmų parką, kaip ir brolio Felikso Palangoje statytų rūmų, kūrė žymiausias to meto Europoje landšaftų kūrėjas, prancūzų parkų architektas Édouard'as François André su sūnumi René.

Kad V. Tiškevičius turėjo estetinę pajautą - sunku suabejoti: vien ko verta jo sukaupta vertinga meno kolekcija. Tačiau jo jaunystės išdaiga ir satyros žiupsniai laikraštyje „La Limande" - mano galva, ne tik reiškinys Lietuvos periodikoje, bet ir svarbi detalė Lietuvos kultūros istorijoje. Šmaikštūs, ironiški intarpai, pastebėjimai atskleidžia grafo požiūrį į estetiką, kurortinę kultūrą, to meto dorovės sampratą.

13. ŽEIMANTAS, Vytautas. Palangos atspindžiai periodikoje ir kurorto spauda 1886-1940 m. Palangos langai, 2021, Nr. 2, p. 114-122.