2021 m. spalio 23 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jonas Šliūpas: Biržuose rėmė laikraštį ir spaustuvę

2021-08-29
 
Jonas  Šliūpas

Jonas Šliūpas

Algirdas Butkevičius

 

 

Rakandžiuose (Šiaulių rajonas) gimęs (1861 metų kovo 7 dieną, miręs 1944 metų lapkričio 6 dieną Berlyne, palaidotas Čikagoje) istorikas, literatūros tyrinėtojas, kritikas, publicistas, sociologas, vienas iš pirmojo lietuviško visuomeninio gyvenimo, politikos ir literatūros mėnesinio žurnalo „Aušra" steigėjų ir leidėjų Jonas Šliūpas, parašęs ir išleidęs daugiau kaip dvi dešimtis knygų ir brošiūrų (tarp jų bene vertingiausias istoriografinis veikalas - pirmoji lietuvių literatūros istorija „Lietuviškieji raštai ir raštininkai") vienerius metus yra gyvenęs ir dirbęs Biržuose.
To priežastis - Jono Šliūpo pažintis ir giminystė su iš Biržų krašto kilusiu žymiu politikos ir visuomenės veikėju Martynu Yču. Jų pažintis prasidėjo dar 1913 metais, kuomet Martynas Yčas kartu su Jonu Basanavičiumi lankėsi Amerikoje ir svečiavosi Jono ir Liudmilos (rašiusi liaudiško stiliaus eilėraščius ir apsakymus Liudmila Malinauskaitė - Šliūpienė jaunystėje Biržuose išmoko siuvėjos amato - aut.past.) Šliūpų šeimoje. Basanavičius ėmė piršti Yčui jauniausiąją Šliūpo dukrą Hypatiją. Po daugelio metų Hypatija prisimins, kad vos pamačiusi Martyną Yčą, jį iš karto įsimylėjusi. Tačiau tik po trejų metų Martynas ir Hypatija vėl susitiko Niujorke. Martynas padovanojo Hypatijai baltus topazo karolius, o po pietų restorane jai pasipiršo.
Į atokų provincijos miestelį Biržus Jonas Šliūpas atvyko 1922 metais, pakviestas Martyno Yčo. Įsteigęs Prekybos ir pramonės banką, Martynas Yčas pasiūlė savo uošviui Jonui Šliūpui šio banko Biržų skyriaus vedėjo pareigas. Jonas Šliūpas dirbo ne vien banke, bet ir Biržų gimnazijoje dėstė higieną ir pasaulinę literatūrą. Buvęs jo mokinys Jonas Kutra prisimena: „Iš pirmo žvilgsnio J. Šliūpas krito mums savo senyva ir stambia išvaizda, o kada sužinojome, kad turime tokį garbingą mūsų tautos vyrą savo mokytoju, visi juo didžiavomės. Dr. Šliūpas mokėjo gyvai dėstyti, paįvairinti dalyką kai kuriais atsiminimais iš Lietuvos praeities kovų su vidaus ir išorės priešais; visa tai darė jo pamokas gyvas ir patrauklias."
Tikriausiai nedaug kas šiandien iš biržiečių galėtų prisiminti senąjį aušrininką Joną Šliūpą.(Man apie jį yra pasakojęs šviesios atminties mokytojas Liubomiras Nastopka) Laimė, liko jo veiklos pėdsakų, užfiksuotų to meto spaudoje.1922 metų kovo mėnesio 1 dieną Biržų inteligentijos susirinkime buvo įsteigta draugija „Biržų gimnazijai statydinti." Valdybos pirmininku buvo išrinktas kunigas Povilas Jakubėnas, pavaduotoju - apskrities gydytojas (tada ir „Biržų žinių" redaktorius) Jokūbas Mikelėnas, o kasininku - Jonas Šliūpas. J. Šliūpas rinko Biržų gimnazijai pastatyti aukas. Ne be Šliūpo, Amerikoje leidusio ir redagavusio keletą laikraščių, paramos 1922 metais pradėjo eiti apskrities gydytojo Jokūbo Mikelėno redaguojamas savaitraštis „Biržų žinios." Rūpėjo jam ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1912 metais, Martyno Yčo ir kunigo Povilo Jakubėno įsteigta Biržų spaustuvė, karo metais nuskurdusi ir sunykusi. Susidomėjęs spaustuve, nusipirkęs dalį jos akcijų, surado patyrusį spaustuvės vedėją, kuris ją atnaujino ir Biržų spaustuvė ne vieną dešimtmetį buvo žinoma kaip pažangi provincijos spaustuvė.
1979 metais Čikagoje išspausdintoje dr. Juozo Jakšto monografijoje „Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla" rašoma, kad J. Šliūpo ir jo vadovaujamo Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus nuopelnas yra ir Biržų miesto sujungimas siauruoju geležinkeliu su Šiauliais. Šio darbo ėmėsi J Šliūpo ir kitų įkurta bendrovė. Taip buvo baigtas dar vokiečių pradėtas tiesti Biržų geležinkelis. „Jei žiemos pūgos neužpustydavo kelio ir garvežiai malkų nepritrūkdavo, - rašoma monografijoje - tai per 6 ar 10 valandų buvo galima pasiekti Šiaulius." J. Šliūpas bandė steigti bendrovę „Sveikatos versmė," kuri turėjo pastatyti gydyklą Likėnuose, bet tam reikėjo didelių pinigų - 200 tūkstančių litų, todėl kurorto reumatizmu sergantiems ligoniams teko atsisakyti.
Daug kas Biržų krašte J. Šliūpą pažinojo kaip Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus vedėją, kreipdavosi į jį paskolos ūkiams pagerinti ar naujoms įmonėms steigti. Reikėjo nuvažiuoti pas paskolos prašančius ūkininkus ar verslininkus, todėl Šliūpas turėjo „Fordą," samdė vairuotoją. Pasakojama, kad jis mėgęs bendrauti su žmonėmis, kantriai išklausydavo jų nusiskundimus, nešykštėdavo patarimų. Švietė žmones ir viešai - paskaitomis. Biržuose skaitydavo paskaitas Vaitiekaus Vasiliausko kino salėje, kurioje tilpdavo daugiau kaip 300 žmonių. Su paskaitomis važinėdavo ir į artimesnius Biržų valsčiaus kaimus, ragindamas kaimiečius steigti žemės ūkio ir kitas draugijas, mažiau pypkiuoti ir daugiau dirbti.
Jonas Šliūpas buvo vienas iš Spaudos bendrovės, pavadintos „Aušra," turėjusios remti laikraštį „Biržų žinios" ir spausdinti neperiodinius raštus, steigimo iniciatorių. 1922 metų rugpjūčio mėnesį Biržų spaustuvė išspausdina pirmąjį šios bendrovės leidinį - Jono Šliūpo parengtą straipsnių rinkinį „Šis - tas iš pasaulinės prekybos historijos."
Ne be J. Šliūpo įtakos provizoriaus Apolinaro Marcinkevičiaus iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos Laisvamanių etinės kultūros draugijos Biržų skyrius. Net ir 1923 metų pabaigoje išvykęs gyventi į Šiaulius, Jonas Šliūpas niekada neatsisakydavo atvažiuoti į Biržus skaityti paskaitų. 1925 metais „Biržų žinios" rašo, kad Vasiliausko salėje, kuri buvo pilna klausytojų, J. Šliūpas skaitė paskaitą apie laisvamanybę. Skaitė kaip visada vaizdžiai nupiešdamas tikybų istoriją, sulyginęs tikybas su pasauliniais mokslais, smarkiai kritikuodamas katalikų dvasininkus, jo žodžiais, siekiančius ne tiek dvasinių idealų, kiek turtų ir valdžios.. Artimesnius ryšius palaikęs su evangelikais reformatais. Dalyvaudavo jų Sinoduose ir net pamaldose. Jokūbas Mikelėnas prisimena vieną Sinodą, kuriame Šliūpas, versdamas svečio amerikiečio profesoriaus Good kalbą, įsikarščiavęs ir susirinkusius parapijiečius pats nuo savęs graudinęs, trypdamas koja ir lazda suduodamas į bažnyčios cementines grindis. Netrukus „Biržų žiniose" buvo išspausdintas J. Šliūpo straipsnis „Plėšikai," kuriame autorius su jam būdingu temperamentu rašė :
„Sulaukę nepriklausomybės, nemokame namie susitvarkyti, ir kažin ar toli ta valanda, kada didžiosios užsienių valstybės tars savo pasmerkimo žodį, ir kaip vėl neliks nė ženklo nepriklausomos Lietuvos. Aš, aušrininkas jau beveik 50 metų, (1875) dirbau ir tebedirbu, kaip įmanydamas, kad tautą apvalius nuo išnaudotojų svetimų ir namiškių, nesigailėjau nei sveikatos, nei darbo, nei pinigo. Prisipažįstu, kad svajoju apie Lietuvą nepriklausomą kaipo šalį, kur žmonės galėtų gyventi laisvi, apsišvietę, laimingi, bet nebuvo man atėję galvon, kad Lietuvos vaikų dalis liks plėšikais ir šalies resursus išnaudos tik savo kiemo gerovei, paversdami kitus gyventojus baudžiauninkais ir vargšais. Apsivyliau. Ir ant galo amžiaus bene vėl reikės emigranto lazdą rankon paėmus keliauti svetur laisvės ir duonos ieškoti?"
Įdomios J. Šliūpo mintys apie vieningą Lietuvos - Latvijos valstybę. Jo straipsnis „Lietuvos ir Latvijos susidėjimo reikalu" buvo išspausdintas 1926 metais sausio 3 dieną 144 -jame „Biržų žinių" numeryje. Šį straipsnį trečiasis laikraščio redaktorius Martynas Mažuika perspausdino iš „Šiaulių naujienų" Nr. 32.
J. Šliūpas siūlo Lietuvai ir Latvijai susijungti „vienam politiškai kūnan," sudarant federacijos pagrindais pagrįstą valstybę su vienu valstybės seimu, kurio nariai būtų renkami demokratišku būdu. Tokioje lietuvių - latvių respublikoje būtų bendras šalies prezidentas (renkamas paeiliui iš lietuvių ir latvių), bendras šalies seimas, bendri įstatymai. Bendri būtų pinigai, bendros atstovybės užsieniuose. Kareiviai lietuviai ir latviai savoje šalyje karinę tarnybą atliktų. Latvių universitete būtų lietuvių kalbos, literatūros, istorijos katedros, tokios pat latvių katedros būtų lietuvių universitete. Latvijos - Lietuvos pasienyje muitininkų nebūtų. Pasai galiotų abiejose federacijos dalyse, piliečių teisės lygios ir Lietuvoje, ir Latvijoje. J. Šliūpas tikisi, kad visuomenė mokės ir lietuvių, ir latvių kalbas. Būtų gerai Lietuvos bedarbiams rasti darbo Latvijoje. „Šalis, - tvirtina J. Šliūpas, - turinti 5 milijonus gyventojų, daug stipresnė politiškai, ir okupacijos pavojus per kaimynų pasikėsinimą labai sumažėtų. Kadangi latviai praktiškesni už svajojančius lietuvius, tai jie įneštų į Lietuvos gyvenimą daugiau materializmo ir sumaningumo (mes gi jiems duotume daugiau idealizmo) ir padidėtų darbingumas bei našumas mūsų šalies."
Politikuoti mėgstantiems skaitytojams vertėtų pasvarstyti, kiek buvo realūs J. Šliūpo siūlymai kurti bendrą Lietuvos - Latvijos respubliką ir ką, šią idėją įgyvendinę, mes šiandien būtume pasiekę.

 

 Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir tlelevizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-09-29 09:24
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media