2021 m. sausio 25 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Lietuvos fotografijos metraštininkas daktaras Virgilijus Juodakis

2020-12-19
 
 Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

Arūnas Marcinkevičius
Tai jis, Virgilijus Juodakis pirmasis Lietuvoje parašė ir apsigynė disertaciją apie fotografijos istoriją Lietuvoje iki 1940 m. Su pagalbininku Jonu Jakimavičiumi įkūrė mokomąją fotolaboratoriją studentams; ištyręs nemažai Lietuvoje bei Europos šalyse leistų žurnalų ir laikraščių praktiką, sukūrė originalią fotožurnalistikos teoriją, kuri pagrįsta ne fotografijomis, o fotožurnalistikos žanrais. Ir dar...Bet tegul apie visa tai pasakoja pats herojus.
PRADŽIA - DĖDĖS KARLO TROBELĖJE
Dabar man 86 metai. Esu pagarsėjęs kaip šioks toks Lietuvos fotografijos istorikas. Tiksliau - tos istorijos paieškų pradininkas. Neretai dabar tenka girdėti klausimą: o kaipgi prasidėjo mano pažintis su fotografija, kas gi mane atvedė į tas Fotografijos Galeras? 
Fotografija susidomėjau kaip ir daugelis pokario vaikiščių - savaime. Buvo pokaris, berods, 1952 m. Gyvenau Kaune, lankiau Kauno komjaunimo vardo pirmąją berniukų mokyklą. Prieš tai ir po to ji vadinama Kauno „Aušros" gimnazija. Fiziką dėstė įdomus mokytojas Karlonas. Mes jį vadinome dėde Karla. Taigi tas dėdė Karlas kamputyje po laiptais į antrąjį aukštą įrengė nedidukę fotolaboratoriją, kurioje vos galėjo tilpti 1,5 žmogliukų. Vienas ar du bakeliai juostoms ryškinti, keli stiklainiai chemikalams, trys kiuvetės ir primityvus didintuvėlis nuotraukoms spausdinti. Keli receptai ant sienos ir pakuočių pavyzdžiai, kokių chemikalų šiam paslaptingam užsiėmimui reikia iešotis. Dėdė Karlas paaiškino kas ir kaip ir pastūmėjo - pirmyn.
Pirmieji buvome 3 žmogeliukai - Robertas, mano klasiokas Adauktas ir aš.
Robertas Verba (1932 - 1994) po mokyklos baigimo pasuko į kino pasaulį ir tapo „Lietuvių poetinės dokumentikos pradininku" (R.Oginskaitė. „Nuo pradžios pasaulio" - Vilnius: Aidai, 2010.) Patapo ir operatoriumi, ir režisieriumi ir scenaristu. Režisieriaus Arūno Matelio nuomone „Jis vienas gražiausių šalies menininkų, genijus". „Ar Dievas yr? Nėra? Su ja susišnekėt nemažna". Šitą senučių pokalbį, - kai viena aktyviai klausinėja ir komentuoja, o kita flegmatiškai tyli, - cituoja visi, kas tik pažiūri Roberto Verbos filmą „Šimtamečių godos" (1969. Ten pat).
Adauktas Marcinkevičius (1936 - 1960) po baigimo išvyko mokytis į kinematografijos institutą Maskvoje. Bet ten nieko nebaigęs grįžo, dirbo fotografu žurnale „Jaunimo gretos", vėliau Enciklopedijų redakcijoje. Buvo amžinas entuziastas, tiesiog kunkuliavo įvairiausiais naujais sumanymais. 1958 m. prie Lietuvos Žurnalistų sąjungos įkūrė Fotosekciją. Jo pastangomis tais pačiais metais buvo surengta pirmoji pokario metais meninės fotografijos paroda Vilniuje. 1959 m. išleido parodos katalogą ir paroda iškeliavo, berods, į Čekoslovakiją. Tuomet tai mums, to meto pradedantiems (ir jau pradėjusisems fotografams) buvo labai didelės naujienos. Nieko nuostabaus: tokios anuomet buvo realybės, gyvenant už geležinės uždangos.
Jo kūrybą nagrinėjęs Stanislovas Žvirgždas Visuotinėje lietuvių enciklopedjoje rašė: „Sukūrė visą eilę kultūros veikėjų portretų, fotoetiudų. Svarbesni kūriniai „Moters portretas". „Darbininkas". Aktorius L.Noreika", „Skulptorius Petras Rimša", „Skeptikai", „Prie malūno".Lūrybai būdinga naujų krypčių paieška, eksperomentai, jis siekė atnaujinti fotografijos tradicijas, atsisakė laikotarpiui būdungų propogandinių štampų". 
Trečiasis žmogeliukas „dėdės Karlo trobelėje" buvau aš, vėliau tapęs prakutusiu fotomėgėju. Toks buvo dėdės Karlo fotoderlius. Čia buvo visų mūsų trijų pradžia.
TRUMPI STUDENTŲ DŽIAUGSMAI PER N.CRUŠČIOVO "ATLYDĮ"
Kartu su vidurine baigiau Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Violončelę. Iš muzikos jau ir pinigėlio prasimanydavau. Mat savaitgaliais grojau kavinėse (pvz., „Tulpėje", kuri prieš karą buvo vadinama Konrado kavine) ir du sezonus - Kauno Operetės teatre. „Monmartro žibuoklė", „Erelio plunksnos". „Vestuvės Malinovkoje", „Marica"ir kt. Todėl vienu kartu baigęs abi mokyklas, 1954 m. įstojau į tuometinę Vilniaus konservatoriją. 
Studentiškos dienos buvo įdomios, judrios, pilnos gražių vilčių ateičiai. Mokėmės, sportavom, koncertavom. Ir kitokios veiklos netyčia parasimanydavome. Kažkas iškėlė mintį, kad Vilniuje derėtų pastatyti paminklą Gediminui. Su entuziazmu rinkome parašus po tokiu prašymu. Mat, po Stalino mirties buvo prasidėjęs Nikitos Chruščiovo atolydis. Laisviau kalbėjome, laisviau kvėpavome, laisviau svajojome, lasviau galvojome apie „šviesią ateitį". Bet atsirado vienas veikėjas pūtikas, kuris tuos mūsų sąrašus su parašais nunešė ne ten, kur mes norėjome. Keturiese pirmieji Vilniuje pasisiuvome kostiumus iš languotos medžiagos su praskelta nugara ir vienintele saga švarko priekyje. Ir kelnes siauras pasisiuvome. Jos pakeitė iki tol buvusias plačias jūreiviškas. Vargais negalais siuvėją radome, kuris sugebėjo tokius kostiumus mums suraukti. Ir storapadžius batus ant „platformų" iš kažkur išpešėme. Neilgai trukus mus pavadino „stiliagomis" ir labai smerkė. Kažkas iškėlė mintį, kad vietoje nieko neveikiančio komjaunimo reikia suburti stiprią studentų profsąjungą ir viską susemti į savo rankas. O komjaunimas tegu sau...Tokios profsąjunginės veiklos pirmasis renginys tapo boikotą spektakliui skelbiantis masinis studentų protestas Operos teatre, kai valdžia uždraudė tą vakarą rodyti „Faustą", kuriame buvo numatytas iš lagerių grįžusio Antano Kučingio benefisas. Scenoje gausiai tiško kiaušiniai, taip gindami sugrįžėlį. Ir švilpesiai, ir kojų trepsėjimas. Dar prieškario studentiškas kepuraites sumanėmė atgaivinti. Ir atgaivinome. Konservatorijos studentai pirmieji masiškai tokias pasisiuvome. Juodas, su auksine emblema šone. Po mūsų ir kitų aukštųjų mokyklų studentai tą padarė. Mums buvo gražu - va, studentas eina. Visai kaip prieškaryje, ką to meto spaudoje buvome regėję, nors tokią vartyti ir skaityti buvo draudžiama. O dar kilo mintis studentų jėgomis kaip diplominį spektaklė pastatyti operą „Marta". O kodėl ne - orkestras yra, dirigavimo klasė (nesvarbu, kad chorui) yra, su dailės institiuto studentais santykiai kuo puikiausi (dekoracijos ir kostiumai), vokalistai yra (V.Noreika, E.Kaniava, J.Girijotas, statistai ir kordebaletas iš aktorinio skyriaus). Mums patikdavo tokie pasvajojimai. Betgi ne nuo mūsų priklausė... Politinę ekonomiją mano kursui dėstė jauna dėstytoja Sara Ginaitė (vėliau Rubinsonienė, dirbdana VU, įgijo profesorės vardą, dar vėliau emigravo į tolimas šalias). O aš dar vidurunėje mokykloje buvau gerokai pastudijavęs V.Lenino raštus. Ir iš tremties metų šį bei tą galvoje laikiau. Taigi man nebuvo paslaptis, kad kaip diena nuo nakties skiriasi postulatai teorijoj ir kasdienėje gyvenimo praktikoje. Suformuluoti „linksmą" klausimą politekonomijos paskaitose man buvo vieni juokai. Ir klausdavau. Ir ne kartą. O draugai vis ragindavo - dar paklausk. Dar. Aš ir klausdavau - kodėl? Kodėl vitrinose kumpiai ir dešros iš molio nulipdyti muliažai? Kodėl karvės kolūkiuose ant kojų nepastovi? Kodėl Lenino ir Maltuso teorijos - skirtingos? Kodėl?.. Dėstytoja Sara Ginaitė atsakyti buvo nepajėgi. Bandė, bet visai susipainiodavo. Tad išeitį rasdavo išbėgdama iš paskaitos. Ne vieną kartą. Neapsikentusi galų gale ėmė ir parašė violetiniu rašalu rusų kalba skundą į KGB komitetą - darykite ką nors su tuo Juodakiu, nes jis man trukdo dėstyti, griauna teorinius postulatus. Jai į pagalbą atėjo dar pora studenčių. Tad mano argumentuoti klausimai apie marksizmo teorijos ir realybės skirtumus baigėsi visai logiškai: teismu ir lageriu Mordovijos miškuose.
GYVENIMO UNIVERSITETAI GRĮŽUS IŠ TREMTIES
Atsėdėjęs grįžau Lietuvon, bet neturėjau teisės nei gyventi, nei dirbti arčiau nei 100 km nuo Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos. Mane priglaudė dėdės Karlo trejetuko narys Adauktas Marcinkevičius. Jo laboratorija buvo „Jaunimo gretų" patalpose, rūsyje. Čia slapta kurį laiką ir gyvenau. Kadangi Adauktas nuolat skendo savo kūrybiniuose sumanymuose ir pažaduose nufotografuoti vieną ar kitą dalyką, neretai aš pavaduodavau, padarydavau reikiamas nuotraukas už jį. Mano pavardės po jomis nebūdavo. Čia slapstytis buvo netgi smagu - „nelegalas", o gyvenu po VLKJS CK stogu. Dabar į tą pastatą tiesiu taikymu žiūri V.Kudirkos paminklas. 
Taip nutiko, kad Vilniaus filharmonijos simfoninis orkestras paskelbė konkursą violončelininko vietai užimti. Sąlygose buvo pasakyta - kas laimės, bus priimtas į darbą ir gaus registraciją Vilniaus mieste, nesvarbu iš kur būtų atvykęs. Išskubėjau Kaunan pas mamą, čiupau savo violončelę ir visą mėnesį miklinau nuo grojimo atpratusius pirštus. Konkursą aš laimėjau ir gavau darbą bei registraciją Vilniaus mieste. Konkursą laimėjau ne todėl, kad geriausiai kažką sugrojau ir išlaikiau skaitymo iš lapo egzaminą, o todėl, kad konkursui vadovavo orkestro vyriausias dirigentas kompozitorius Balys Dvarionas. Mat, jis žinojo mane „iš konservatorijos laikų" ir jam nebuvo paslaptis, kad konservatorija nelinkusi manęs priimti atgal studijuoti. Ačiū Jam. Nors po kurio laiko su filharmonija vis tik teko atsisveikinti. Bet likau su registracija Vilniaus mieste.
Tada vėl pas Adauktą. Čia susipažinau su „Jaunimo gretų" bei "Moksleivio" žurnalų darbuotojais. Ir su žurmalistu Jonu Bulota. Jis kažkodėl panoro mane globoti. Su jo pagalba netrukus gavau darbą naujai įkurtame Gamtos apsaugos komitete. Komitetui vadovavo, anot ilgaamžio gamtosaugininko Juozo Stasino, Lietuvos gamtos riteris Viktoras Bergas. Čia išėjau tikrąją fotografavimo mokyklą. Mat mano darbas čia buvo fotografuoti Lietuvos gamtą, miškus ir vandenis, paukščius ir žvėrelius, įvairiausius gamtos objektus, retas žoles, gėles ir medžius bei akmenis ar geologines atodangas. Juk reikėjo iliustruoti mokslininkų rekomendacijas: kur verta steigti gamtos draustinius, saugomus parkus, rezervatus, skelbti gamtos paminklus esant. Antrasis baras buvo visi rajoniniai laikraščiai - per juos buvo skleidžiama gamtos apsaugos samprata. Ir trečias - kilnojamosios fotoparodos. Vėliau mano tikrąja fotožurnalistikos aukštąja mokykla tapo žurnalai „Švyturys" bei „Jaunimo gretos".
Po kurio laiko V.Bergas pasirūpino, kad man būtų panaikintas teistumas. Ir kad būčiau grąžintas į komjaunimą. O jau tada su Jono Bulotos pagalba ir entuziazmu įstojau į Vilniaus universiteto Neakivaizdinio skyriaus Žurnalistikos katedrą ir po poros metų (1964 m.) ją baigiau. Mano diplominis darbas buvo „Fotomedžioklė". Darbo vadovas - doc. Stasys Makauskas. Natūralu, kad kilo mintis surasti: kas, kada ir kur pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuot paukščius ir žvėris? 
PASKENDĘS MŪSŲ FOTOGRAFIJOS ISTORIJOS TYRINĖJIMUOSE
Toks buvo mano pirmasis žingsnis į Lietuvos fotografijos istoriją. Pamačiau, kad toje „pievoje" yra daug ko įdomaus ir kad dar niekas mūsuose nėra išaręs nė menkiausios vagelės šiame dirvone. Paieškos nuvedė mane į caro laikus, o sustoti nutariau ties 1940 metais, kai Lietuvoje pasikeitė visuomeninė santvarka. Pakeliui šalia fotomedžioklės prisirinko didžiulė krūva įvairiausių žinių, faktų ir duomenų. Iš viso to, jau dirbdamas universitete, parašiau ir apsigyniau disertaciją, o vėliau parašiau ir monografiją „Lietuvos fotografijos istorija. 1854 - 1940." 
Dirbti Universitete ir dėstyti fotožurnalistikos dalykus būsimiems žurnalistams 1970 m. mane pakvietė diplominipo darbo vadovas doc. S.Makauskas, Žurnalistikos katedros vedėjas. Dirbau su legendomis - doc. J.Bulota, doc. B.Raguočiu ir doc. Viktoru Liubomiru Žeimantu. Kai pastarasis buvo Žurnalistikos katedros vedėju, jis geranoriškai, bet ir atkakliai spaudė ir kas mėnesį reikalavo: kur nauji moksliniai straipsniai apie fotožurnalistiką? Ta tematika anuomet buvo nauja ir visiška terra inkognita Lietuvoje. Remdamasis vietine ir užsienio prtaktika išdrįsau suformuluoti ganėtinai naują teoriją apie žotožurnalistikos žanrus, jų struktūrą, pakeliui sukūriau ir daugiaaspektę fotožurnalistikos analizės sistemą (1987 m.). Visa tai sudarė prielaidas Viktorui Liubomirui Žeimantui "pagaminti" iš manęs naują docentą katedrai.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-01 14:33
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Vytautas

2021-01-17 13:35

Virginijau, spaudžiu tau dešinę

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

A.A.

2021-01-03 22:24

Prisimenu Juodakio fotolaboratoriją. Buvo smagu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas Skridla

2020-12-20 10:57

Džiaugiuosi, Virgilijau, kad mūsų šauniame Senjorų klube jus griežiate pirmąją... violončele.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media