Žurnalistikos istorija

Sausio 24 d. Bažnyčia mini šventąjį Pranciškų Salezą. Popiežius Pijus XI 1923 m. sausio 26 d. paskelbė jį „visų katalikų, kurie leisdami laikraščius ar kitus raštus iliustruoja, propaguoja ir gina krikščioniškąją doktriną", globėju. O po Vatikano II Susirinkimo Paulius VI apaštališkajame laiške Sabaudiae gemma (Savojos perlas) nurodė Ženevos vyskupą, esant pavyzdžiu visiems katalikų žurnalistams ir rašytojams. Ir ne tik katalikų, bet ir visiems sąžiningiems žiniasklaidos darbuotojams.

Šventieji gimsta ir auga toje pačioje žemėje, tačiau jie sugeba pakilti į tokias dvasines aukštumas, kad žmones apšviestų Dangaus palaima.

Pirmagimis sūnus (iš dvylikos) Pranciškus gimė 1567 m. rugpjūčio 21 d. Savojoje, Saleso pilyje netoli Torenso, priklaususio senovinei didikų šeimai. Jis gavo kruopštų išsilavinimą La Roche ir Annesi kolegijose. 1580-1588 m. filosofijos studijas tęsė Paryžiuje, Sorbonos universitete (naujoje jėzuitų kolegijoje), o vėliau Paduvoje, kur 1592 m. baigė mokslus, įsigydamas civilinės ir bažnytinės teisės daktaratą. Pranciškus grįžęs į tėvynę, buvo paskirtas Šamberi Senato advokatu.

Sėkminga teisininko veikla neužgožė jame bręstančio kunigystės pašaukimo, kuris, deja, nuvylė tėvo lūkesčius. 1593 m. Pranciškus buvo įšventintas kunigu ir gruodžio 21 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias. Jis pasižymėjo kaip uolus, išradingas dvasininkas ir nenuilstantis darbininkas, o Europą tuo metu krėtė protestantizmas.

Vedamas didelio noro apsaugoti katalikų tikėjimą, Pranciškus paprašė Ženevos vyskupo paskirti jį į tą miestą, kur labiausiai buvo paplitęs kalvinizmas. Jis norėjo atlikti sunkią katalikų misionieriaus misiją.

Į pietus nuo Ženevos ežero randasi Šablė, Prancūzijos ir Šveicarijos kalnų vietovė, esanti Savojos šiaurėje. Šablė parapijoje nuo 1526 m. vyravo protestantizmas, remiamas Kalvino diktatūros. 1591 m. Šablė katalikams atrodė, kad jie bus praradę savo tradicinį katalikų paveldą, nes Ženevos kalvinistai vėl užvaldė šį regioną, priversdami pasitraukti apie penkiasdešimt katalikų kunigų. Šešiasdešimt tūkstančių gyventojų buvo susipriešinę:vieni politiškai rėmė katalikišką Savoją, o kiti pritarė kalvinizmui, kuris plito iš Ženevos.

1594 m. čia atvyko apaštalauti jaunasis Pranciškus. Jis mielai dalyvaudavo teologijos diskusijose su protestantais, degdamas noru sugrąžinti kuo daugiau tikinčiųjų katalikų Bažnyčiai. Jo nuolatinis mąstymas apie pasauliečių, panirusių į kasdienio gyvenimo sunkumus, padarė šventojo kalbas ir raštus artimus ir suprantamus liaudžiai.

1594 m. rugsėjį kunigas Pranciškus pamokslavo bažnyčioje, kurioje susirenkdavo iki dešimties klausytojų. O išėjęs iš bažnyčios, po šv. Mišių, jis rasdavo daug daugiau žmonių, pasitinkančių jį su gilia priešprieša. Pranciškus nepasiduoda ir toliau apaštalauja sekmadieniais, tačiau rezultatas toks pats. Tuo tarpu valdžia uždraudė gyventojams lankyti katalikų bažnyčias, grasino ir šantažavo visus, kurie laikėsi katalikiškų pažiūrų. Todėl reikėjo rasti kitą būdą kalbėti tiems, kurie neišsižadėjo katalikų tikėjimo ir tiems, kurie ieško Dievo. 1595 m. sausio mėn. Pranciškus pradėjo rašyti savo pamokslus ant laisvų popieriaus lapų, kad kuo daugiau išplatintų gyventojams skrajučių. Ant popieriaus išspausdinti žodžiai, kalbantys apie Bažnyčią, Dievą ir jo Evangeliją, buvo lakštais priklijuoti ant sienų, dalinti gatvėse, perduoti iš rankų į rankas. Šventojo mokymų frazės tapo patarlėmis, persmelktomis supratimo ir tvirto įsitikinimo, kad visada dieviškoji Apvaizda veikia, palaikydama žmones, tautas ir Bažnyčią. Daugelis jo mokymų, iš tikrųjų, yra persmelkti mistikos ir kilnaus dvasinio pakilimo.

Jo užrašyti tekstai buvo tikras spausdintų žodžių potvynis: upė, kuri norėjo paliesti visų širdis. Taip Pranciškus Salezietis atskleidė spaudos idėją to meto visuomenei. Bendravimui jis patikėjo svarbią ir esminę misiją: rašyti Tiesą paprastai ir sklandžia kalba. Jo „Ginčai" (kontroversijos) buvo logiškai pagrįstos Šventuoju Raštu. Po metų (1596 m.) naktį, švenčiant Šv. Kalėdas Thonone, didžiausiame rajone pirmą kartą susirinko tikinčiųjų gausybė.

Jo didžiulės pastoracinės pastangos ir ypatinga sėkmė atkreipė Bažnyčios vadovybės dėmesį. Turėdamas 32 metus, 1599 m. tik po šešerių kunigystės metų, tapo Ženevos vyskupo Claude'o de Granier augziliaru ir padėjėju. O po trejų metų buvo paskirtas tituliniu Nikopolio vyskupu. 1602 rugsėjo 17 d., mirus Ženevos vyskupui, Pranciškus buvo pašauktas užimti Ženevos vyskupo sostą.

Būdamas vyskupu Pranciškus atsidėjo Tridento susirinkimo reformų įvedimui savo vyskupijoje. Tačiau Ženeva liko reformatų įtakoje, tad naujasis vyskupas turėjo perkelti savo katedrą į Savojos miestelį Anesį, esantį ant to paties pavadinimo ežero kranto. Lankė savo vyskupijos parapijas, kurių buvo virš 450, steigė katechetų kursus, ypatingai rūpinosi vaikų religiniu auklėjimu. Jis buvo Švento Vincento Pauliečio dvasinis vadovas.

Savojos kunigaikštis tvirtai rėmė negirdėto apaštalo veiklą, kurioje Pranciškus ir toliau skleidė toleranciją ir mokė, kad geriau atsakyti priešininkams švelniai negu grumojant. Pranciškus kovą už katalikybę tęsė meilės metodu, savo raštais pažadindamas jų sąžinę. Dievo meilė buvo argumentas, kuriuo jis įtikino daugelį hugenotų sugrįžti į katalikų Bažnyčios prieglobstį.

Vykdydamas pamokslininko misiją, 1604 m., Dižone jis susipažino su bajore Joana Pranciška Šantaliete (1572-1641), su kuria pradėjo susirašinėti. Tarp būsimos šventosios ir Pranciškaus užsimezgė nuoširdi, dvasinė draugystė. Jie abu įsteigė Švč. Marijos Apsilankymo seserų (vizitiečių) vienuoliją. Pranciškus apaštališkąją veiklą vykdė visais įmanomais būdais: žodžiu, raštu, klausydamas išpažintis, patardamas dvasiniais klausimais, bendravimu su mieso valdžios atstovais. Jo patarimų klausdavo net popiežiai. Pranciškus įkūrė Florimontaniškąją akademiją, kuri tapo pavyzdžiu kardinolui Rišeljė (1585-1642) įsteigti Prancūzijos Akademiją (1635 m.).

Jis sakė: esu įsitikinęs, kad „šventumas" yra visų krikščionių, o ne tik pašvęstųjų, įsipareigojimas. Šventumas suvokiamas kaip pilnutinis humanizmas. Kiekvienas Pranciškaus raštas ar žodis dvelkia vidinio gyvenimo pajauta. Jo pagrindiniai laiškai ir įvairūs raštai surinkti knygose „Įvadas į pamaldų gyvenimą" (Filotėja) ir „Traktatas apie meilę Dievui" - šios knygos tapo religinio gyvenimo šedevrais. Visi jo raštai apima 26 tomus. Jis pastebėjo kiekvieną žmogų, jis atsakydavo visiems, kurie jo klausė, todėl laiškų, parašytų pasauliečiams, susikaupė 22 tūkst. Jo stilius nuostabus. Todėl Prancūzijos vidurinėse mokyklose Pranciškaus raštai studijuojami kaip klasikinė kalba.

1622 m. gruodžio mėn. Šv. Pranciškus grįžo iš Paryžiaus. Kelionėje lydėjo Savojos hercogą pas karalių Liudviką XIII (1601 - 1643). Išvargęs nuo įtempto darbo, ypač pastoracinių rūpesčių, jis gavo insultą ir gruodžio 28 d mirė.

Šventieji nemiršta. Jie pasilieka aktualūs mums, nes sugebėjo atsakyti į visuomenės iššūkius savo laikmetyje. Liko didelis Pranciškaus kultūros paveldas Europai. Keliolika vienuolynų ir įvairių kongregacijų, kurios turi Pranciškaus vardą. Šventasis Pranciškus Salezas, laikomas šiuolaikinio dvasingumo tėvu, padariusiu įtaką ne tik Prancūzijos visuomenėje, bet ir visos XVII a. Europos veikėjams, intelektualams ir liaudžiai. Vatikane vyksta žurnalistų konferencijos, kad išsaugojus Pranciškaus dvasią.

1661 m. Popiežius Aleksandras VII (1599-1667) kanonizavo Pranciškų Salezą šventuoju. 1877 m. Pijus IX (valdė 1846-1878) pripažino jį Bažnyčios mokytoju.