2022 m. gruodžio 4 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vytautas Misevičius: žurnalistinio kelio pradžia Biržuose

2022-10-01
 
Vytautas Misevičius

Vytautas Misevičius

Algirdas Butkevičius
Biržai 
Ne vienas lietuvių rašytojas savo kūrybinį kelią pradėjo dirbdamas žurnalistu. Tokia buvo ir žurnalisto bei rašytojo Vytauto Misevičiaus kelio pradžia 1945 metais Biržuose pradėtame leisti apskrities laikraštyje „Biržiečių tarybinis žodis."
Gimė Albertas Vytautas Misevičius Biržų apskričiai priklausiusiame Joniškėlio miestelyje (dabar Pasvalio rajonas) 1924 metų vasario 12 dieną. Knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai" išspausdintoje savo autobiografijoje rašo, kad jo pirmas pasaulio supratimas, geografiniai atradimai buvo Mažupės ir Mūšos upės, netolimas lapuotas, tankus, vasarą lepšėmis, avietėmis, mėlynėmis kvepiantis Lepšynės miškas, pilnas paslapčių senas Joniškėlio dvaro parkas, kuriame jis, būdamas gal penkerių metų, pirmą kartą pamatė gyvą rašytoją - žmonių „kuprotąja panele Petkevičaite" vadinamą rašytoją Gabrielę Petkevičaitę - Bitę. Pirmą nedidelę knygą plonais viršeliais apie kareivį Petrą ir gražiąją Magelioną, dar nelankydamas mokyklos, bet kažkaip išmokęs skaityti, įsigijo Joniškėlio turguje. Pirmą ir paskutinę žiaurią meilės poemą parašė būdamas keturiolikmetis paauglys, o po metų - ir pirmąjį prozos kūrinį, trijų mokyklinių sąsiuvinių apimties detektyvą „Suklastoti banknotai." Mokantis Šiaulių gimnazijoje jo eiliuotos satyros ir kupletai buvo skaitomi moksleivių vakaruose.
1944 metų rudenį Vytautas Misevičius kartu su kitais entuziastais Vaškų miestelyje (Pasvalio raj.) išleido didžiulį sienlaikraštį. Tai buvo pirmas toks laikraštis visoje Biržų apskrityje. Matyt, Biržų apskrities valdžia pastebėjo ir įsidėmėjo sielaikraščio redaktoriaus Vytauto Misevičiaus pavardę. Jo laukė staigi karjera: sienlaikraščio redaktorius buvo pakviestas dirbti apskrities laikraščio atsakinguoju sekretoriumi.
Pirmas „Biržiečių tarybinio žodžio" numeris pasirodė 1945 metų vasario 12 dieną. Tą dieną jaunam žurnalistui, atsakingajam sekretoriui Vytautui Misevičiui sukako 21 - eri.
Savo prisiminimuose apie tuos metus (jie buvo spausdinti 1984 metų „Biržiečių žodyje") V. Misevičius pateikia ryškų, įsimenantį autoportretą: „Vienplaukis vaikinas, ilgas kaip apinio kartis, liesas kaip devyni pasninkai, didžiulė plaukų kupeta, senas kledaras - dviratis, per pečius - jauno aktyvisto svajonė ir puošmena, dabitiškas krepšys: pilnas bloknotų ir pieštukų... Tai ašen, šaunus laikraščio darbuotojas, grįžtu iš komandiruotės."
Tik ne viskas taip paprasta ką tik iškeptam žurnalistui. Nebuvo tais metais žurnalistikos pamokų, žurnalistikos katedros universitete, elementaraus patyrimo. Reikėjo pačiam susivokti kas ir kaip. Pirmasis jo žurnalistikos paslapčių mokytojas buvo laikraščio redaktorius Stasys Kaziūnas, rašęs vedamuosius ir beveik kiekviename laikraščio numeryje spausdinęs savo eilėraščius. Naudingi buvo ir gimnazijos mokytojo, po pietų redakcijoje dirbusio stilistu, bet nevengusio peržvelgti ir korektūrą, poeto ir vertėjo Kosto Snarskio patarimai. Jo dėka pagerėjo laikraščio kalba, išleidimo kultūra, atsirado daugiau prenumeratorių.
Gegužės 5 dieną V. Misevičius buvo komandiruotas į Vilnių. Apsistojo „Valstiečių laikraščio" redakcijoje. Įsigyti naujų profesinių žinių. O ir kitų reikalų apsčiai. Reikėjo „Biržiečių tarybinio žodžio" redakcijai apvalaus antspaudo, išgauti laikraštinio popieriaus limitą, parvežti pieštukų, trintukų, kalkių neseniai įsigytai rašomajai mašinėlei, segtuvų, bloknotų ir t.t.
Manyčiau, kad ir šiandien žurnalistai savo profesijai skiria ne tik darbo valandas, bet ir laisvalaikį. Tuo labiau tada, 1945 metų pradžioje, darbo laikas buvo neribotas. Redakcijos darbuotojai, kurių buvo vos keletas, iš didelių ir sunkių rulonų lankstė ir pjaustė pagal laikraščio formatą spaustuvei popierių tūkstančiais lapų. Mieste nebuvo elektros, todėl rankomis sukdavo plokščią spausdinimo mašiną. Atspaustus laikraščio pundus nešdavo į paštą. Pėsti arba dviračiu vykdavo rinkti medžiagos į tolimiausius apskrities valsčius. Pats Vytautas dažnai lankydavosi Pasvalio krašte: Vaškuose, Saločiuose, Pasvalyje. Teko dirbti miesto atstatymo talkose, vaidinti, rašyti tekstus... O čia dar tuometinė apskrities valdžia nusprendė, kad Vytautas Misevičius gali dirbti ir Biržų apskrities kultūros - švietimo skyriaus vedėju. Pasirodo, Biržuose jis pagarsėjęs kaip dainininkas. „Mat mes, redakcijos darbuotojai, kiekvieną ankstų rytą spaustuvėje rankomis sukdavome spausdinimo mašinos ratą ir taip spausdinome laikraštį, - rašė V. Misevičius „Biržiečių žodžiui" 1975 metais. - Tai buvo labai nuobodi ir daug jėgų reikalaujanti visuomeninė pareiga. Kad paįvairintume gyvenimą, spausdamas delnuose medinę rankeną, užsimiršęs traukdavai visokias dainas. Nors klausos netuėjau ir dabar neturiu jokios... Rytmetį, eidami darban, žmonės girdėdavo mano melodijas... (...) Taigi, daina man pralaužė sieną į kultūrinius dirvonus."
Suprantama, svarbiausia pradedančiam žurnalistui buvo darbas laikraštyje. 1945 metų vasario mėnesį „Biržiečių tarybiniame žodyje" išspausdintas pirmasis didelis V. Misevičiaus reportažas iš Pasvalio, prasidedantis žodžiais: „Alyvų žiedais ir naminiu alučiu dvelkia..." Jį, kaip ir birželio mėnesį išspausdintą savo pirmąjį apsakymą „Mes dar grįšime" pasirašė slapyvardžiu Vytė M. Tai nebuvo jo vienintelis slapyvardis. Apskrities laikraščiui trūko korespondentų, aktyvo. Būdavo, kad vienas žmogus užpildydavo beveik visą laikraščio plotą. Kad atrodytų, jog yra gausus bendradarbių būrys, tam pačiam autoriui prireikdavo daugybės slapyvardžių. V. Misevičius yra sakęs, kad tais metais įvairius savo tekstus pasirašydavo V. Mačiaus, Alb. Almino, V. Vingrio, V. Šaipoko, V. Ronžės ir kitais slapyvardžiais. Nevengė ir moteriškų psiaudonimų. Sklaidydamas 1945 - 1946 metų „Biržiečių tarybinio žodžio" komplektus, nustačiau kitus V. Misevičiaus slapyvardžius: Vytė Pavasarėlis, V. Pavasarėlis, Pumpurėlis, V.M.V., Korespondentas, Klajūnas. Pastaruoju pasirašydavo satyriniame skyrelyje „Botagas" (jį ir globojo) spausdinamus savo feljetonus.
Biržuose Vytautas Misevičius ilgai neužsibuvo. Po poros metų perspektyvus žurnalistas buvo perkeltas į Kretingą, paskirtas Kretingos rajono laikraščio „Žemaičių tiesa" redaktoriumi. Vėliau dirbo Kaune, o nuo 1953 - ųjų, daugiau kaip trisdešimt metų - Vilniuje leidžiamo populiaraus žurnalo „Švyturys" redakcijoje. Tai buvo brandžiausi jo kūrybos metai. V. Misevičius nepamiršo ir Biržų. 1955 metais išleistoje jo pirmojoje apybraižų knygelėje „Ryškios pėdos" išspausdintos dvi apybraižos („Broliškos širdys" ir „Ataskaita") apie Biržų krašto žemdirbius. Tačiau šis žurnalistinis debiutas nebuvo labai vykęs, nes tuometinėje „Komjaunimo tiesoje" pasirodė Juozo Kirkilos rašyta „Ryškių pėdų" recenzija, pavadinta stambiomis antraštinėmis raidėmis „PĖDOS TURI BŪTI GILESNĖS".
Stodamas į Lietuvos rašytojų sąjungą Vytautas Misevičius rašė, kad paskutinį savo kūrinį baigs 2005 metais, o gal ir vėliau. Tačiau humoro nestokojančio, šviesaus optimisto, rašytojo ir žurnalisto žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. Vytautas Misevičius mirė 1994 metų balandžio 30 dieną, sulaukęs 70 - ties.
 
IŠ SPAUDAI RENGIAMOS "LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ENCIKLOPEDIJOS"
Misevičius Vytautas Albertas *1924 02 12 Joniškėlis- 1994 04 28 Vilnius, žurnalistas, rašytojas. 1944 baigė Šiaulių gimnaziją. 1945-48 dirbo Biržų apskrities laikraštyje „Biržiečių tarybinis žodis". 1948-50 Kretingos rajono laikraščio „Žemaičių tiesa" redaktorius. 1953-69 ir 1976-83 žurnalo „Švyturys" literatūrinis darbuotojas. 1991-92 žurnalo „Švyturys" priedo vaikams „Švyturiukas" vyriausiasis redaktorius. Išleido apybraižų ir dokumentinių apysakų knygas Ryškios pėdos (1955), Vienuolyno požemio vaiduokliai (1959, 1961), Nuodėmingi angelai (1962), Vėjas nuo marių, Vampyrų maištas (abi 1963), Žmonės praranda rojų (1964), Gyvosios legendos (1965), Žvaigždės gęsta auštant (Vaga), Slaptas girios takas (1983), Teisybė ir lemtis (1995), apsakymų, apysakų, pasakų: Margirio pasakos (1962), Granatos sprogsta vidurnaktį (1964), Kryžiuočio kapas (1966, 1978), Nepaprasti Koko nuotykiai (1968), Čičinskas (1968, 1978), Dviese ant šiaudinio stogo (1980), Karalienės Barboros juokdarys (1980), romanus Vaikelio Kukoriaus nutikimai (1976), Jaunasis Pagonis (1983), Tėviškėlė dega (1985), Paskendęs uostas (1988), Šūvis (1992), humoro ir satyros knygas Makaronda anikonda (1969), Geltonas gaidys (1974), Linksmieji Pamažupiai (1982, 1990), Margos istorijos (1984). Parašė knygų vaikams Danukas Dunduliukas (1972), Šviesos miestas (1973), Laiko televizorius (1973), Šešėlių karalystėje (1974), Naktis tamsi buvo (1975), Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo (1976), Danuko Dunduliuko nuotykiai (1979,1989, 2008), Juodojo džentelmeno galas (1981), Karaliūnas Gargaliūnas (1987), Jūrų princas Do Finas (1997), Traukinys (2005). Populiarios nedidelių pažintinio pobūdžio vaikų knygelių „Smalsučio" serijos pradininkas. Išgarsėjo istoriniais faktais paremtais kūriniais jaunimui, kėlusiais patriotinius jausmus. Sukūrė scenarijų filmui ir libretą operetei Kriminalinė novelė (1967).
Vytautas Žeimantas

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-10-06 10:49
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Algis

2022-10-06 15:10

Nisius buvo šaunuolis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Bronius

2022-09-20 13:03

Pamokė punktualumo!
Sėdim kartą su Vytautu "Švyturio" redakcijoje. Kelios minutės po 13 val. Jis ima telefono ragelį ir skambina:
-Vakarinės? Misevičius. Norėjau įdėti užuojautą.
-O kas mirė? - klausia kitame laido gale.
-Vaintraubas...
-Bet mes jį neseniai matėme redakcijoje?
-Mirė. Jis man buvo pasakęs: jeigu neatneš straipsnio šiandien iki 13 val., reiškia numirė...
Žinoma, užuojauta nepasirodė. Bet Vaintraubas neužilgo atbėgo, dar nuo durų šaukdamas: "Nu, tavo ir bajeriai..."

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media