Žurnalistų kūryba

LŽS narys 

Ruduo, jau ruduo... Gamtoje, jos pajautoje, mintyse, čia pat plevenančiose ar atskrendančiose iš kažkur. Ką man sako ruduo, į kur jis nuveja mano mintis? Štai žiūriu prieš daugelį metų darytą nuotrauką didžiojoje Nidos kopoje. Smėlyje vėjų vėjai, lietų lietūs tą kopą visaip mylavo, kalbino: pustė, drėkino, plovė, džiovino, vėl... Šiandien man kopos rievės, tos bangelės - tarsi tūkstančiai penklinių, kuriose, jei gerai įsiklausai, galbūt skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio poemos „Jūra" akordai, primenantys mums didžiojo genijaus 150-ąsias gimimo metines. O gal tose saulės įkaitintose kopų vingrybėse tyliai ilsisi Rimanto Dichavičiaus gražuolė iš jo, garsaus dailininko ir fotografo, albumo „Žiedai tarp žiedų"?

Ramiai pažiūrėkime į tą mano darytą seną, bet, rodos, nesenstančią fotografiją, kaip kad sena, bet vis dominanti, viliojanti didžioji Nidos kopa, pabandykime įsiklausyti į Baltijos bangų ošimą kažur ten ar į Kuršių marių bangelių pliuškenimą čia, žemai, visai netoli... Skamba? Pasiklausei ir tarsi pasimiršo, lyg kažkur minutei kitai nuskriejo minorinės mintys apie rudenį, apie mus laukiantį darbą, apie mokyklinį suolą, apie universiteto auditoriją. Stebuklingoji gamta - tarsi vaistas!..