2020 m. spalio 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Apolinaras Juodpusis: Miniatiūros iš natūros

2020-10-09
 
Apolinaro Juodpusio nuotrauka

Apolinaro Juodpusio nuotrauka

Apolinaras Juodpusis
 
Miniatiūros iš natūros

AR KAS PASAKYS?..
Kai neskaitau ir atidedu į šalį fotokadrų perkėlinėjimą į kompiuterį, pagaliau. kad ritualas rytą ir vakare pasivaikščioti ir nužingsniuoti įprastą poros kilometrų nuotolį (man to pakanka) baigtas, taigi kai visa tai lieka nuošaly, o laisvo laiko pakanka, „jutube" dažniausia klausausi klasikos kūrinių - Frederiko Šopeno fortepijoninių šedevrų, simfoninės muzikos įrašų ir kita.
Štai kątik nuskambėjo F. Šopeno etiudas „Svajonė", o ekrane muziką iliustravo nuostabūs dviejų jaunų žmonių mielo bendravimo vaizdai, kai meilė, dėmesys, pagarba - tokie brangūs žmonių jausmai, - kaip sakoma, liejas per kraštus. Bet tą pačią minutę pagavau save begalvojantį, kaip, kodėl, kur ilgainiui prapuola tie jausmai, kaip jie nudyla? Ar kasdienybė, rutina, šeimyninio gyvenimo našta taip spaudžia pečius, kad tie šviesūs, kilnūs jausmai lieka kažkur toli arba visai prapuola. O gal tiesiog ilgainiui nebelieka vidinio poreikio vertinti tai, kas kadaise buvo žavu, brangu.
Pavartykime populiariausius iliustruotus žurnalus, pasekime teleportaluose gyvenimo būdo laidas. Kiek visur spalvingų vestuvių net su pažadais prieš Dievą: kol mirtis mus išskirs... Ir, žiūrėk, netrukus visas pluoštas pranešimų - nesutapo charakteriai, atsirado savotiškas naujos meilės trikampis, batalijos teismuose dėl šeimyninio turto dalybų ir t.t.
Kaip išsaugoti iki senatvės visa, kas gražu jaunystėje? Deja, atsako į tą klausimą sunku surasti. Ir apie tai imame galvoti tik tada, kai suskamba lemtingi varpai...

RUGSĖJO DVELKSMAS

 

Kokie mes, visi Lietuvos žmonės, esame laimingi gyvendami būtent šioje apvalaus pasaulio platumoje, kai metų laikai, vienas už kitą gražesni, įdomesni, nepakartojami, keičia vienas kitą ir prie tos kaitos esame pripratę kaip prie kvėpavimo, normalaus širdies plakimo, dienų-vakarų atsikartojimo.
Rugsėjis. Jis jau baigiasi, ir nenoromis susimąstome, kad netrukus bus dažnesnių lietų, dar labiau sutrumpės dienos, praras vasaros spalvas lapuočiai medžiai, užsimerks gėlių žiedai. Bet mes pripratę prie tokių pokyčių, jie mums mieli, brangūs, nors ir skirtingai laukiami.
O kol kas kiekvieną rytą išeinu pasivaikščioti ir akimis, kartais ir fotoaparatu gaudau įdomesnius saulės blyksnius ant gelsvėjančių klevo šakų. Beržų viršūnes pajudina nedidukas vėjo šuoras, o saulės apšviestame tako ruože tie beržo lapeliai žėri, plevendami krenta tarsi auksinės monetos. Gražu. Įdėmiau pasidairau į medžius, tarsi į įvairaus amžiaus žmonių veidus.
Štai vieno mūsų kaimyno sodybą tarsi sargybiniai saugo du šimtamečiai ąžuolai. Vienam jų kadaise piktas žaibas taip stipriai buvo kirtęs, kad net po daugelio metų žaizda, rodos, turėjo užgyti, užsitraukti, bet ne - dar vis akivaizdi.
Įsistebeiliju į medžius, pirmiausia į ąžuolus. Rodos, tie ilgaamžiai auga palengva, nepastebimai. Nieko panašaus! Kai prieš septyniolika metų apsigyvenome toje jaukioje, ramioje nuo Vilniaus kiek nutolusioje priemiesčio vietovėje, prie kelio, kuriuo dažnai praeidavome (dabar praeinu), vieno ąžuoliuko kamieną tada lengvai buvo galima apimti abiem delnais, šiandien jis oho! kiek šoktelėjęs aukštyn, o kamieną gal tik keturiomis plaštakomis apimtum. Ir tai kažin.
Taigi rugsėjis, dar spalvingas rudenėlis. Jį tokį pamačiau aną ketvirtadienio-šeštadienio rytą, kai saulė ant vis dar žalio mūsų kiemelio kilimo metė ilgus, vis ilgėjančius šešėlius.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-10-09 12:05
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media