Archyvas :: Aida Vėželienė KASA
2024-04-30
Aida Vėželienė
Aida Vėželienė
KASA
Prieš didelį veidrodį ant kėdės sėdėjo maža mergaitė
Išleistus iki juosmens plaukus braukė dantytos šukos
Sklaidomi pavėjui jie nuolat veldavosi
Kantrybės užtekdavo tik tėčiui
Skaidrios lyg krištolas ašaros sūriai riedėjo vaiko skruostais
Pešė
Skaudėjo
- Paleisk ją, - tyloje pasigirdo senyvos moters balsas, - eikš, vaikeli, išmokysiu siūti
- Siūle siūle, susiūlėk mano dvisiūlę, - lyg mantrą kartojo brandžios moters lūpos
Ji nemokėjo siūti
Ji niekada tuo nesivertė
Ji dygsnis po dygsnio siūlėjo savo gyvenimą
Ji nėrė vis giliau ir giliau į pradžią, į motinos įsčias, į regimybę
Ar tai aš?
Klausausi tylos
Širdies plakimo
Minties virpėjimo
Įkvėpimas
Iškvėpimas
Įkvėpimas
Iškvėpimas
- Mama, mama!, - šaukė maža mergaitė pro dardančio autobuso langą
- Mama, mama, šis namas buvo medinis, - rodydama į Vilniaus Katedrą, - nenustygo vaikas, dar ilgai žvilgsniu lydėdama tolstančią Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką
Iš kur vaikas galėjo tai žinoti?
Girgžt girgžt girgžt girgžt
Tamsybėje trinktelėjo durys
Girgžt girgžt girgžt girgžt
Gležnais žingsneliais lunatikė nupėdino danginio link
Girgžt girgžt girgžt girgžt
Dūsavo ilgas senamiesčio balkonas, juosęs uždarą kiemą
Girgžt girgžt girgžt girgžt
Erzino tylmetį
Išgąsčio klyksmas, galėjęs tapti pražūtingu, sustingo
Kurtinys apgaubė kiemą
Užliūliuotas tylos sugrįžo laikas
Àš, tù
Tà, anà,
Ąsà, tąsà,
Tiesà, netiesà
Àš, tù
Tà, anà,
Ąsà, tąsà,
Tiesà, netiesà
Klajojo skaičiuotėje pasiklydęs aidas
Matricoje keitėsi dėmenys
Pro antro aukšto langą
Iš lėto leidosi ryšulys su vaiku
Sprogo bombos
Degė pastatai
Dardėjo vežimai
- Keičiu kryželius į duoną,- atlenkė į kumštį sulenktą delną septynių vaikų motina
Aš dar nebuvau gimusi
Àš, tù
Tà, anà,
Ąsà, tąsà,
Tiesà, netiesà
Àš, tù
Tà, anà,
Ąsà, tąsà,
Tiesà, netiesà
Klegėjo vaikai
Stropios rankos uoliai minkė molį
Lentynoje puikavosi molinių figūrėlių būrys
Švito
Saulės sijose levitavo dvasia
Sąmonės vingiuose vyko kova už gyvenimą
Vaizdiniai lyg kunkuliuojančio ugnikalnio lava veržėsi ryškia žydruma
Leidosi kalno šlaitu ir tirpo visa apimančioje beribėje
Bekraštėje sklandė mėlynas paukštis
Eilėje prie gyvenimo
Stovėjo moteris
Maniau nepakels
Pakėlė
Mačiau kaip nešė
Kaip ėjo
Vija vijo viją
Vija vijo viją
Vija sijomis skleidėsi
Kalnagūbrių virtinėje
Nebalintam delne
Kasa klojosi
2023 m. Tėčiui atminti
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-04-30 11:32
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Jūsų el. paštas
Jūratė Kraikienė
2024-05-05 11:06
Gražūs prisiminimai
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Artūras
2024-05-05 10:57
Jautru.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
.jpg)
Komentarai (2)