Žurnalistų kūryba

Tamsesniąją metų dalį Romas Sadauskas gyvena mieste - jei ne koks labai įmirkęs rūkas, pilis ir Trys kryžiai geriausiai matyti pro medžių neužstotą virtuvės langą. Visai netoliese išsišovęs mėlynas sinagogos kupolas atrodo kone ranka pasiekiamas. Vaizdą darko tiktai tiesiai po akimis Plačiosios gatvės link nusidriekusi sovietų stiliaus galerija - žigulių garažai ir apšiurę sandėliukai virš jų. Akys nuo to nesmagaus vaizdo greitai grįžta vidun - ką spoksoti į išvaduotojų palikimą, daug maloniau pasižvalgyti Irenos ir Romo Sadauskų būste. Per paveikslus, nuotraukas, medalius, nedideles daugybės renginių afišas, nors nemažai pastarųjų dengia durų stiklus, beveik neįžiūrėsi, kokios spalvos sienos. Yra tarp tos gausybės ir Romui ypač brangių Stasio ir Algimanto Jusionių, Antano Martinaičio, Algimanto Švažo, Mikalojaus Vilučio, Gražinos Didelytės, Vidmanto Marcinkevičiaus tapybos bei grafikos darbų. Kitame kambaryje, kur sienos daugiausiai nuklotos knygomis, akys kliūva už komiško paveikslo - iš jūros su undine po pažastimi brendantis Romas, įvilktas į kažkada labai prabangius, dublionka vadintus kailinius. Mat savo penkiasdešimtmetį 1988-aisiais jis pasitiko laikinai gyvendamas uostamiestyje, į kurį buvo deleguotas vadovauti Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui. Pasirodo, piešinys - tai kolektyvinė klaipėdiečių dailininkų dovana, turėjusi aiškią potekstę, kurią šiek tiek atskleisti padės paskutinio Lietuvos kompartijos CK (Centro komitetas) antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino rezoliucija ant undinės, pretendavusios į Romo nekilnojamąjį turtą, taigi būstą, skundo: 1. Zaščititj russkuju ženščinu (Apginti rusę moterį). 2. Obuzdatj pazbuševavšegosia pisatelia (Sutramdyti įsisiautėjusį rašytoją). 3. Navesti poriadok v kulturnoj žizni goroda Klaipeda (Įvesti tvarką Klaipėdos miesto kultūriniame gyvenime).

N. Mitkinas, kaip prisimename, Sąjūdžio padrąsintas išsidangino ten, iš kur buvo atsibeldęs, o mes kol kas sugrįžkime į didįjį Romo kambarį, kuriame ryškia persvara dominuoja knygos. Romas prisimena, regis, Blokas bus pasakęs, kad kultūringam žmogui užtenka 1000 knygų, tačiau tą tūkstantį jis turi rinkti visą gyvenimą. Tokį pamokymą Romas kažkur perskaitė veikiausiai daug vėliau, negu pradėjo juo vadovautis. Jo lentynose kaip ir nėra atsitiktinių, tik pavartyti tinkamų knygų. Dabar, kai atėjo laikas pagalvoti, kur apskritai jas reikės dėti, jis dažną dieną bent po kelias palieka tam tyčia mieste įtaisytose lesyklėlėse-skaityklėlėse, nors turėtų prisipažinti, kad kiekvienąsyk, pešiojant knygas iš lentynos, apima šioks toks graudumas. Prie Romo sukauptų knygų sugrįšime, kai, ilgėjant dienoms, nukaksime į sodybą Demeniškiuose, kur ir oras, kai įkvėpi, skanesnis, ir dangaus virš galvos - begalybė, ir plunksna, atrodo, pati prašosi prie balto lapo. Apuoke, paukšti, mielas plunksnos broli...

Tačiau kol kas niūrus metas, juodai įmirkęs gatvių asfaltas, slidūs grindinio akmenys ir veik visada pilkai beveidis dangus. Demeniškių kaimelis užima šimtąkart mažiau žemės, negu Vilnius, tačiau turi šimtąkart daugiau dangaus. Didieji miestai apskritai prarado dangų, žmonės nepakelia akių į žvaigždes, nes miesto danguje jų nėra.

Anksčiau Romas mėgdavo ir naktimis paklaidžioti po Senamiestį. Turiu keistoką įprotį išeiti ir taip klajoti vienų vienam, sutinkant nebent benamį valkatą ar į save panašų, kurie, ačiū Dievui, irgi nelinkę leistis į kalbas, todėl ir kitų nešnekina. Kiekvienas su savo vienatve. Kaip su laime... Kalbamės su miestu. Gatvių akmenimis po kojų. Namų stogais viršum galvos. Su tiltų turėklais ir nakties tyloje susigūžusiais paminklais. Kas tikintis - su bažnyčiomis, pilimis ir Kryžiais, netgi tamsią naktį boluojančiais ant kalvos.

Vasarą Demeniškiuose Romas miesto pasiilgsta daugiausiai dėl parodų ir gyvos muzikos Filharmonijoje bei gera akustika garsėjančioje Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurią sekmadieniais perpiet iki aukštųjų kupolų užlieja dangiška muzika. Tačiau šie metai tokie, kad ir gražiausi garsai jau sugrūsti į kompiuterius.

Visiems žinoma, kad Romas - dzūkas iki kaulų smegenų, nors gimti jam teko Marijampolėje. Tačiau ir tai ne savo valia, mat tėvas, taigi mokytojas Juozas Sadauskas, buvo gavęs paskyrimą į Marijampolės kalėjimą. Romas ir gimė kalinių padarytoje lovoje, kuri daug metų, kartu su šeimininkais keliaudama iš vietos į vietą, puikiai tarnavo atilsiui, kol subyrėjo Druskininkuose, kai sykį joje prigulė Marcelijus Martinaitis.

Romo tėvai susipažino ganydami karves prie bendro abiejų kaimų - Pazapsių ir Petroškų - miško. Tėvas - našlaitis, nes jo tėtis negrįžo iš pirmojo karo, o motiną irgi apie tą laiką pakirto atsitiktinis šūvis, dėl kurio Juozas Sadauskas nešiojo kryžių visus ilgus metus iki pat savo mirties. Jam tada buvo gal pusketvirtų metukų. Kartą jų namuose apsistojo kareiviai, gal norėdami atsipūsti po stogu ar dėl kokios kitos priežasties. Šautuvus vidury trobos jie buvo surėmę į kūgį, ir vaikas, sukiodamasis aplinkui, jį užkliudė. Ginklams griūnant, vienas iššovė - kulka pataikė mamai į širdį.

Nuo nelemto įvykio praėjo daug metų. Baigęs šviesti kalinius, Juozas Sadauskas mokytojavo Pazapsių pradžios mokykloje, ten pasistatė ir namelius, kuriuos kaimo žmonės vadindavo mokytojo namais. Augino Sadauskai tris sūnus - Romą, Danielių ir Antaną. Tėvas kažkiek padirbėjo ir pasienyje. Taip atsitiko, kad buvo suėmęs vėliau žinomą literatą, poetą Albiną Žukauską - už kontrabandą. Tada tą verslą išmanę žmonės per sieną iš Lenkijos veždavo visokias prekes, o iš Lietuvos - lašinius.

Karo metais vokiečiai jų kalbą mokėjusį Juozą išsivarė surašinėti gyvulių. 1944-ųjų vasarą, vos frontui nusiritus atgal, per negandas išlikę du žydai ir dar vienas kaimynas kam reikia parodė, girdi, Sadauskas vaikščiojo su vokiečiais. Po pusės metų KGB kalėjime, tardytojas lyg gero linkėdamas pasakė: Pasirašyk, Sadauskai. Čia tikrai supūsi, o lageryje gal liksi gyvas. Verdiktas - dešimt metų pagal garsųjį 58-ąjį straipsnį už tėvynės išdavimą.

Juos, apie porą tūkstančių nuteistų lietuvių, latvių bei estų, Šiaurės keliu plukdė kariauti su japonais. Gabeno vyrus negailestingai - susispaudusius, stovinčius vienas prie kito Tačiau gerokai anksčiau, negu jie būtų pasiekę tikslą, amerikiečiai numetė atomą, ir karas pasibaigė. Pusiaukelėje tokių permainų užkluptus nelaimėlius vietiniai NKVD viršininkai sukišo į kažkokias baisias kasyklas Čiukotkoje. Dėl nežmoniškų sąlygų, kurių daugelis neatlaikė, katorgos diena buvo skaičiuojama už tris, ir saujelė išlikusiųjų dar prie Stalino sulaukė laisvės. Tarp laimingųjų buvo ir Romo tėvas, sugrįžęs dargi ne vienas - beveik ant rankų parsivežė irgi paleistą leisgyvį panevėžietį gimnazistą.

Romo mama Ona Sadauskienė, gindamasi nuo bado, jau seniai su vaikais buvo atsikrausčiusi į gimtus Petroškus. Namus laisvos Lietuvos metais čia pastatė jos tėvas Petras Radzevičius, caro kariuomenėje tarnavęs orkestrantu. Atėjus Lietuvos laikams, jis Alytuje įkūrė ulonų orkestrą ir, už tuos nuopelnus gavęs žemės, apsigyveno tolimiausiame pakraštyje, prie miško. Galėjo likti kaimo vidury, bet norėjo turėti laisvas rankas ir kurti ūkį nors nederlingoje, bet plynoje, niekieno nemindytoje žemėje. Kūrėsi, augino aštuonetą vaikų, sulaukė pripažinimo - pelnė tablyčią, kaip jis pats vadindavo Pavyzdinės sodybos ženklą. (Po daugelio metų per melioracijos vajų iš gražiosios sodybos liks tik slenksčio akmuo).

Nors to kiemo net ir vėliau nepasiekė elektra, šviesą į tuos namus nešė vienas Petro sūnų klierikas Juozas, atostogų grįždavęs nuo knygų lyg kuprotas. Etažerėje kaupėsi Kudirkos, Maironio, Vaižganto veikalai. Skaityti Romas išmoko anksti, iki šiol atsimena, kaip žliumbė ant pečiaus skaitydamas Janonį: Paskutiniam smuiko garsui sudejavus ausyse, man širdy lyg kas nutrūko... Arba: Kiek sykių negaudams primerkti akių, aš stengiausi naktį pakilt lig žvaigždžių. Vaikui nė motais, kad tas romantikas, tragiško likimo jaunuolis bus priskirtas kažkokiems proletariniams poetams...

Petroškuose baigęs pradžios mokslus, Romas, apautas nuo karo likusiais nušauto vokiečio batais, septynis kilometrus klampodavo į mokyklą Veisiejuose. Juodavo pats sunkmetis. Ne per seniausiai į Radzevičių namus buvo užklydusi giltinė. Kai, sulaukęs pilnų metų, vienas sūnų Stasys gavo šaukimą į sovietų kariuomenę, jis pasisakė eisiąs į mišką. Apylinkėse buvo ir daugiau panašiai nusiteikusių vaikinų, tad garsas paėjo iki valdžios, ir juos susėmė, dar nespėjusius pasitraukti. Matyt, iš keršto už mintį eiti į partizanus enkavedistai Stasį smarkiai pamurkdė šaltame rudens ežere, ir jam prikibo džiova. Mirė ne tik jis - užkratas nusinešė tėvą, gražuolę sesutę ir dar vieną mergaitę pavarde Stabingytė. Laimei, Romo džiova neužkabino, nors su Stasiu, ligai jau smelkiantis į jo plaučius, miegodavo vienoje lovoje.Iki tol laimė Romui jau buvo nušvitusi, tik tąsyk, frontui stumiantis į Vakarus, atsiėjo brangiai ir labai skaudžiai. Artėjant kanonadoms, Sadauskai vyriausiąjį sūnų nuvedė pas Klepočių pusėje gyvenusius gimines - gal bus saugiau. Kai čia pat užvirė mūšis, žmonės slėpėsi nugyvento dvaro rūsyje. Išgirdę gilumoje balsus, rusai nesiaiškino, kas ten nuo ko slapstosi, - pamėtė granatų ir tiek. Močiutei, laikiusiai Romą ant kelių, sprogimai nunešė pusę galvos. Vėliau paaiškėjo, kad rūsyje spietėsi devyniolika žmonių. Per stebuklą išliko du vaikai. Atrodo, kad juos išnešė pačių rusų sanitarai. Lazdijuose daktaras, užmetęs akį į kruviną gniutulą, liepė nešti į lavoninę, bet sugrįžusi slaugė pasakė, girdi, jis lyg sukniaukė, sukrutėjo. Gal ir širdukė plaka. Ligoninėje Romas gulėjo vienuolika mėnesių, liko be rankos, su užkalkėjusia skeveldra plaučiuose, tačiau gyvas, nors ant lovos galo ilgai kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai. Juos vaikas vėliau sunešiojo.
Tėvą išvežė, Romukui dar besivaduojant mirtimi. Po kelerių metų sugrįžęs, pagal tada tik Lietuvoje galiojusį įstatymą jis neturėjo teisės apsigyventi savo namuose ir kažkieno patartas susirado darbą statybose, Druskininkuose. Kurortas kėlėsi po karo, daugelis lenkų jau buvo išvažiavę, jų vieton plūdo rusai, be vargo čia gaudavę butus. Buvusiam katorgininkui valdiško būsto niekas nedavė, bet (ačiū vyriausiam inžinieriui lenkui) skyrė sklypą - Pagankos smėlynėje, netoli Karolio Dineikos parko. Tėvas iš Pazapsių sodybos atsigabeno sienojus ir, iš naujo surentęs namą, apgyvendino Druskininkuose visą šeimyną. Čia, P. Cvirkos gatvėje, tėvai ir nugyveno savo amžių, o Romas po vidurinės iš tėvų pastogės išsiruošė Vilniun - stoti į universitetą.
Buvau užsimanęs studijuoti teisę, atrodė, pasaulyj reikia atkurti teisingumą. Už ką tėvas kentėjo, kokia neteisybė! Toks naivumas jauno. Atvažiavau į universitetą, padaviau dokumentus, vartė, vartė, trūksta rekomendacijos iš teismo, mat stojantiems į teisę saugumas, kad ausų nesimatytų, palaiminimą duodavo per teismą. Apsidairiau, parašyta žurnalistika, padaviau ten, išlaikiau penketais, bet ieškau sąraše kartą, kitą, mano pavardės nėra. Matyt, tėvo kasyklos Sibire užkliuvo. Nuėjau pas katedros vedėją Joną Karosą. Kaip čia yra? Žinau, vaikeli, einam pas rektorių.
Tada dar neišmestas iš partijos ir universiteto rektorius Juozas Bulavas, pakėlęs akis nuo popierių, pavartė Romo pažymas ir liepė važiuoti namo, girdi, gausiąs žinią. Po geros savaitės atėjo: Priimtas, bendrabučiu aprūpintas.
Šviesiausias žmogus, kokį Romui teko sutikti iki universiteto, buvo Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko įkūrėjas Karolis Dineika. Jis parodė, kaip gyventi, įteigė, kad kartu su dvasia turi lavintis ir kūnas, kad fizinis gyvenimas neatskiriamas nuo dvasinio. Daug vėliau, dirbdamas Literatūros ir meno redakcijoje, Romas apie šį savo mokytoją parašė apybraižą Prisiekusieji saulei. Paauglystės metais jam teko parke padavinėti teniso kamuoliukus K. Dineikos svečiams, o kartą buvo pristatytas žaisti pats. Nemoku. Daktaras nuramino, girdi, tas žmogus irgi nemoka. Taip jiedu, regis, ne kartą ir pažaidė. Kai rudenį vyko universiteto studento pažymėjimų įteikimo ceremonija, Romas staiga pamatė savo teniso partnerį, nuo scenos lotyniškai skaičiusį kažkokias eiles. Profesorius Zigmas Žemaitis, įteikdamas studijų knygelę, irgi atpažino buvusį kolegą teniso aikštelėje. Taigi Romas! Gerai, kad atvažiavai, čia neprapulsi.
Sunku pasakyti - labiau K. Dineikos ar atsitiktinumo dėka - gyvenimas suvedė Romą su Josifu Brodskiu, tada dar toli gražu ne Nobelio premijos laureatu, o tik devyniolikmečiu jaunuoliu. Įvyko tai 1959-ųjų vasarą Sadauskų namuose, P. Cvirkos g. 6. J. Brodskis su giminaičiais poilsiavo Druskininkuose, sveikatos jie semdavosi K. Dineikos gydykloje ir kartą daktarui pabėdojo, girdi, nepatinka gyventi daugiaaukščiame mūre, norėtų arčiau gamtos, ant žemės. Kaip tik iš Sadauskų išsikraustė kadenciją baigę kiti poilsiautojai, ir jų vietoje apsigyveno šie inteligentiški žydai iš Leningrado. Vakarais prie stalo po kaštonu jie ilgai diskutuodavo, ir net iš nuotrupų Romui buvo aišku, kad tai - kitokios kalbos, negu jis iki tol girdėdavo. Tuo metu jau studijavęs universitete Romas pasigyrė Josifui, kad vadovauja literatų būreliui, tačiau šis nepasisakė esąs poetas - tik padovanojo dvi knygas. Ant vienos jų - Vsevolodo Garšino prozos rinktinės - užrašė: Litovskomu pisateliu, čtob ne zabyl russkuju literaturu. (Lietuvių rašytojui, kad neužmirštų rusų literatūros). Kita Josifo dovanota knyga - Antuano de Egziuperi Žemė žmonių planeta, tuomet Lietuvoje dar nežinota.

Bus daugiau

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fndo projekto dalis.