Žurnalistų kūryba

Geri žmonės, pastebėję mano pareigingumą, darbštumą ir didelį norą mokytis, pasiūlė darbą Šilutės žemės ūkio mechanizacijos mokyklos bibliotekoje.

- Dirbdamas žinybinėje bibliotekoje turėsi daugiau laiko pasimokyti ir knygos visuomet bus po ranka, - nepašykštėjo jie geranoriškų patarimų mano jaunam protui.

Šiai profesinio mokymo įstaigai vadovavo Antrojo pasaulinio karo dalyvis Arkušinas, žydų kilmės žmogus, gerai kalbėjęs lietuviškai ir kare su vokiškuoju fašizmu netekęs kairės rankos plaštakos.

Šilutės mechanizatorių kalvė buvo įsikūrusi kalėjimo ir teismo rūmų pastate, pastatytame miesto centre dar 1848 metais. 1954 metais šis istorinis represinės paskirties pastatas buvo perduotas Lietuvos respublikos darbo rezervų valdybai ir jame įkurdinta Šilutės žemės ūkio mechanizacijos mokykla, kuri kolūkiams, tarybiniams ūkiams ruošė traktorininkus, mechanizatorius, kombainininkus ir kitokio profilio specialistus žemės ūkiui.

Tuometinės valdžios sumanymu buvo kuriamos mašinų-traktorių stotys (sutrumpintai MTS), kurios privalėjo kolūkiams ir tarybiniams ūkiams tiekti arba nuomoti traktorius, kombainus ir kitą žemės ūkio techniką. Be to, šios valstybinės organizacijos mechanizatoriai atlikdavo žemės ūkio technikos remonto ir kitus aptarnavimo darbus. Tokiai žemės ūkio mechanizacijos politikai įgyvendinti reikėjo daug kvalifikuotų mechanizatorių, traktorininkų, kombainininkų ir kitokių žemės ūkio specialistų.

Šilutės žemės ūkio mechanizacijos mokykloje mokėsi šimtai jaunuolių, jų gretose nemažai buvo ir merginų, panorėjusių sėsti už traktoriaus ar kombaino vairo.

Mokykloje be specalybės pamokų, programinių užsėmimų vyko ir jaunimo politinis-auklėjamasis darbas, už kurį buvo atsakingas direktoriaus pavaduotojas (pavardės nebeprisimenu). Jis buvo ir mano tiesioginis viršininkas.

Perėmiau mokyklos biblioteką, kurios pagrindinis uždavinys - rūpintis specialiąja ir grožine literatūra lietuvių bei rusų kalbomis, leisti sienlaikraščius, rengti stendus, aprūpinti skaityklą laikraščiais ir žurnalais, kartu su kitais organizuoti šventinius renginius, susitikimus su karo veteranais, gamybos pirmūnais bei rašytojais.

Susipažinęs su bibliotekos uždaviniais, apsipratęs bibliotekos vedėjo pareigose (oficialiai jos taip vadinosi), ėmiausi darbo. Nors mano pareigos skambėjo reikšmingai, turėjo vedėjo statusą, bet pavaldinių nebuvo nė vieno, taigi man nereikėjo nei ką nors „vesti", nei kur „nuvesti". Todėl ir tarybinių laikų lozungu - „vienas už visus, visi už vieną" - dirbdamas bibliotekoje negalėjau pasinaudoti.

Apsidairiau bibliotekos ir skaityklos patalpose, atsiraičiau rankoves ir nutariau pirmiausia pagal savo išgalvotą sistemą sudėlioti knygas lentynose taip, kad būtų lengviau tą ar kitą leidinį surasti. Specialiąją ir marksistinę literatūrą atskyriau nuo grožinės, užvedžiau bibliotekos turto inventorizacijos knygą, ėmiausi kartotekos sudarymo darbų. Be šluotos taip pat neapsiėjau: išvaliau patalpose dulkes, iškopiau po remonto paliktą purvą, atlikau kitus bibliotekos funkcionavimui būtiniausius darbus.

Po keleto dienų į biblioteką atėjo direktoriaus pavaduotojas, kontroliniu žvilgsniu nuo grindų iki lubų nužvelgė patalpas, pavartė vieną kitą po ranka pasitaikiusią knygą ir, pažiūrėjęs į mane, tarė:

- Neblogai padirbėjai, neblogai... Artėja Spalio revoliucijos šventė, šia proga reikia įrengti keletą stendų apie Vladimiro Lenino revoliucinį kelią, - pagyręs mane už atliktą darbą, jis išėmė iš valdiškos odinės papkės keletą spalvotų atvirukų komplektų apie Lenino gyvenimą ir revoliucinę veiklą, padėjo ant stalo ir pratęsė savo nurodymus, -stendus sukals moksleiviai dirbtuvėse ir atneš į biblioteką, tau bereikės juos gražiai apipavidalinti. Dar vienas svarbus dalykas, - pridūrė jis, - skaitykloje nematau Lenino ir Stalino portretų, tuoj pat nueik į miesto knygyną ir, nupirkęs paveikslus, pakabink ant sienų, kvitą pristatyk buhalterijai, - užbaigė nurodymus mano viršininkas.

Vos tik spėjau įvykdyti duotus viršininko nurodymus, peržvelgti bibliotekos inventorių, į biblioteką užsuko dėstytoja ir paklausė, ar bibliotekoje yra Maironio kūrinių, mat, jai reikalinga poema „Jūratė ir Kastytis". Dėstytoja prasitarė, kad jai pavesta artėjančios Spalio revoliucijos šventės minėjimui paruošti meninę dalį. Jos nuomone šventiniam renginiui tiktų literatūrinė kompozicija pagal Maironio poemą „Jūratė ir Kastytis".

- Pagal mano sumanymą Kastyčio vaidmeniui numačiau tave, o Jūratę tau į porą parinksiu pačią gražiausią merginą iš būsimų traktorisčių tarpo. Laiko liko nedaug, todėl nedelsiant pradėsime repetuoti, - su šypsenėle lūpose baigė išguldyti savo sumanymą dėstytoja.

Aš stovėjau prieš ją išpūtęs akis iš nuostabos, bandžiau protestuoti, aiškinti, kad aš netinku tokiam vaidmeniui, bet ji mano protesto ir girdėti nepanorėjo.

Po keleto dienų mokyklos salės scenoje pradėjome repetuoti literatūrinę kompoziciją „Jūratė ir Kąstytis". Dėstytoja, kurią nuo šiol pradėjome vadinti „režisiere", į mano rankas įbruko žvejybos tinklo gabalą ir paklausė, ar aš esu kada nors matęs, kaip žvejai mariose traukia tinklą? Paskui ji parodė pati, ką aš su tuo tinklu turiu daryti, kai ji skaitys Maironį. Mano partnerė - „balerina" Jūratės vaidmenyje taip pat gavo atitinkamus choreografinius pamokymus ir nurodymus.

Na ir prasidėjo nepatirto aktorinio meno kančios. Režisierė scenoje skaito Maironio lyrinę poemą „Jūratė ir Kastytis", o mes du jauni „aktoriai", režisierei sufleruojant ką ir kaip reikia daryti, bandome įsijausti į kiekvieną poeto lyrinę mintį ir ją išreikšti judesiais. Eilinį kartą režisierė skaito Maironį:

Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti.

Matutė laukus nekantruos:

Jai nusibodo besižvalgyti

Į besiūbuojančias marias

Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastytį

Kaip matyti,

Marių dovanos vilioja;

Vakarėlio jis nelaukia,

Tik žuvytėms tinklą traukia,

O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamažu;

Aukštai žvaigždutės pasimatė;

Ir štai iš vandenų graži

Išplaukia dieviška Jūratė,

Balta kaip vandenų puta,

Žaliai lig pusės pridengta

Mes tuo metu du jauni nepatyrę „aktoriai" suprakaitavę stengiamės kuo įtaigesniais judesiais išreikšti marių vilnis, vaizduoti besileidžiančią saulę ir tinklu traukiamas žuvis. Režisierė mūsų vaidinimą sustabdo, parodo ką negerai darome, pamoko kaip kūno judesiais reikėtų perteikti autoriaus lyrines mintis, kai kuriuos mūsų veiksmus pagiria, pati pabūna Jūratės ar Kastyčio vaidmenyje, ir mes kartojame ir kartojame, kol išgirstame jos žodžius:

- Jau neblogai, jau neblogai, bet dar kartelį iš naujo pabandom...

Ir štai po keleto dienų varginančių repeticijų mūsų mini teatro trupės „aktoriai", Spalio minėjimo oficialiajai daliai pasibaigus, virpančiom širdim pakyla į prožektoriais apšviestą sceną ir, stebint gausiam mokyklos darbuotojų, dėstytojų, mokinių kolektyvui bei vakaro garbingiems svečiams iš oficialių partinių ir tarybinių įstaigų, pradeda vaidinimą.

Nuoširdžiai įsijautęs į Kastyčio vaidmenį prožektorių nutviekstoje scenoje, aš nebematau nei salėje sėdinčių žiūrovų veidų, nei begirdžiu jų kosėjimų ar šnabždesio. Visas pasineriu į Kastyčio vaidmenį, ir mano ausys girdi tik režisierės balsą. Ji raiškia balso intonacija skaito Maironio poemą, pabrėždama kiekvieną žodį, kiekvieną eilutę. Aš plastiškais judesiais traukiu tinklą, juo vis mosuoju ir mosuoju bei laukiu, kada iš vandenų išnirs grakščioji Jūratė - „Balta kaip vandenų puta, Žaliai lig pusės pridengta".

Taip man giliai įsijautus į Kastyčio vaidmenį, vis mosuojant žvejų tinklu, o Jūratei besistengiant išnirti iš mėlynųjų marių gelmių, net nepajutome, kaip scenoje nutilo režisierės balsas, vaidinimą lydėjusi lyrinė melodija, prigeso prožektorių šviesa ir, lyg iš miego pabudę, išgirstame per salę nuvilnijusius nuoširdžius žiūrovų plojimus, pritariančius literatūrinės kompozicijos sėkmei, atsidusome ir pasijutome, lyg atlikę sunkiausią darbą.

Į sceną pakyla pats direktorus, lydimas keleto mokinių su gėlių puokštėmis rankose, ir visų žiūrovų akivaizdoje dėkoja už spektaklį. Mes išraudusiais, nugrimuotais veidais stovime scenoje ir džiaugiamės, kad mums pavyko įgyvendinti literatūrinę kompoziciją pagal mylimo poeto Maironio lyrinės poemos „Jūratė ir Kastytis" žodžius.

Šiandien po daugelio metų prisiminus tą ypač ideologizuotą pokarį, negaliu suvokti, kodėl tuomet nebuvo sulaukta prieštaravimų ar pastabų iš atitinkamų sovietinių struktūrų dėl pasirinkto poeto ir jo poemos šventinei Spalio scenai. Gal būt jie nežinojo Maironio kūrybos, o gal, paprasčiausiai, apsimetė nesuvokę, kodėl toks autorius buvo pasirinktas būtent tokia proga.

Bus daugiau