Žurnalistų kūryba

Juozas Stasinas

MITINGAS

Pasibaigus Maironio spektakliui „Jūratė ir Kastytis", į sceną pakilo direktoriaus pavaduotojas politiniam-auklėjamajam darbui ir kreipėsi į mokyklos kolektyvą dėl dalyvavimo miesto mitinge, skirtame Spalio revoliucijai paminėti.

- Rytoj visi kaip vienas renkamės mokyklos teritorijoje, rikiuojamės ir lozungais, vadų portretais, vėliavomis papuošta kolona trauksime į mitingą, kuris vyks turgaus aikštėje. Mokyklos koloną lydės ir šventišką nuotaiką palaikys dūdų orkestras. Priminsiu visiems, kad šilčiau apsirengtumėte, mitinguoti žadama ilgokai, o už lango, kaip žinote, jau rudeniškas oras, be to nepamirškite su savimi pasiimti gerą nuotaiką, palinksminimų vien tik iš dūdorių nereikėtų laukti, - juokaudamas baigė žodį direktoriaus pavaduotojas.

Išaušo žvarbokas lapkričio rytas. Dar gerai neišsimiegoję,o kai kurie ir neišsipagirioję po vakarykščio iškilmingo minėjimo surengtos vakarienės, dėstytojai ir administracijos darbuotojai renkasi mokyklos kieme, rikiuojasi po keturis kolonoje, už jos nusitiesia ilga, juodais mechanizatorių rūbais apsirengusi, moksleivių virtinė. Eitynių organizatoriai vieniems moksleiviams į rankas įbruka kelis Markso, Engelso, Lenino, Stalino portretus su pagražintais jų veidais, pritvirtintais prie dvimetrinių lazdų, kitiems liepia nešti raudono audeklo transparantus su lozungais „Visa valdžia taryboms", „Pirmyn į komunizmą", „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis", „Šlovė komunistų partijai ir tarybinei vyriausybei", „Šaltajam karui - ne".

Kai visi išsirikiavome po keturis eilėje, kaip buvo nurodyta, trinktelėjo dūdų orkestras, ir visa ilga kolona su direktoriumi bei jo pavaduotojais visokiems reikalams priešakyje patraukėme Partizanų gatve per visą Šilutės miestą į turgaus aikštę.

Tą spalinių švenčių rytą iš visų miesto pusių į turgaus aikštę traukė ir traukė kolonos, palydimos dūdų orkestrų, armonikų ar dainų. Į mitingą aikštėje rinkosi rajono įstaigų, mokyklų, įmonių kolektyvai, kolūkių, kitų žemės ūkio organizacijų atstovai su savimi tempdami raudono audeklo transparantus, vadų portretus ir virš galvų plazdančias raudonas vėliavas, žygiavo kariškiai, ėjo pavienių žmonių būreliai.

Dūdų orkestrai pasikeisdami trenkė maršą po maršo, grojo įvairias šventiškai nuotaikai palaikyti melodijas, dūdorius pakeisdavo demonstrantų dainos „Ant kalno mūrai", ar švilpesiais palydima karo metų populiari dainuška „Katiuša". Daininkams išsikvėpus, vėl pasigirsdavo dūdos.

Kai turgaus aikštė prisipildė žmonėmis, į ąžuolo vainiku apjuostą ir aukštai pakeltą tribūną ėmė kopti tie, kurie dar vakar buvo gavę pakvietimus su žyma „tribūna". Tribūnos priekyje vietas užima komunistų partijos ir vykdomosios valdžios vadovai, rajono svečiai, kariškiai su ordinuotomis krūtinėmis, antroje eilėje rikiuojasi įvairių organizacijų vadovai, darbo pirmūnai, vienas kitas mokytojas ar moksleivis. Tarp jų matome ir savo mokyklos direktorių.

- Gerai, kad ir jis gavo kvietimą su žyma „tribūna", vadinasi mūsų direktorius irgi gerbiamas žmogus, o jeigu ir jis tarp garbiųjų, tai ir mūsų visas kolektyvas vertinamas," -džiaugiamės žiūrėdami į besipuikuojantį tribūnoje mechanizatorių kalvės vadovą.

Mitingą, kaip ir dera tokio lygio renginiui, pradeda partijos rajoninio komiteto 1-asis sekretorius. Jis rankos pakėlimu nuramina ūžaujančią žmonių minią ir sodriu, truputį pakeltu balsu, kaip ir dera rajono galvai, sveikina susirinkusius į mitingą paminėti Spalio revoliuciją ir kviečia visus sugiedoti Tarybų Sąjungos bei Tarybų Lietuvos himnus.

Lyg dirigento lazdelei mostelėjus iš visų turgaus aikštės pusių pasigirdo vieno, paskui kito himno melodijos, metaliniu garsu sklindančios virš demonstrantų galvų ir skriejančios toli už turgaus aikštės ribų per visą Šilutės miestą.

Stoviu tarp žmonių petys petin, nutaisęs rimtą veido miną, klausausi trankiai vieną po kito grojamus himnus ir niekaip negaliu suvokti, ar susirinkusi minia pritaria jiems, ar žmonės gieda šias „šventas" melodijas, ar tik vieni garsiakalbiai plyšauja. Stebiu aplink save stovinčiųjų veidus, žiūriu į jų vos krutinamas lūpas ir galvoju, ar žmonės gieda, ar tik iš baimės judina jas? Anuomet žmonės gerai žinojo, kad grojant himnus lūpos privalo krutėti, kad jas judinti būtina, nes, neduokdie, jei tas „kažkas" pastebės suspaustas lūpas, vadinasi, tu nepritari „šventiems" žodžiams ir trankiai tarybinei melodijai, tuomet - vargas tokiam. Todėl lūpas visuomet privalėjai krutinti, nors pro jas dažniausiai neišeidavo joks garsas, tokiu atveju vienintelis išsigelbėjimas tokių renginių organizatoriams buvo -metalinės lėkštės, iš kurių sklisdavo ausį rėžiantys garsai, nustelbiantys net ir tuos giedorius, kurie nuoširdžiai traukė privalomą tarybinių sueigų giesmę...

Nutilus lėkštėms, žodį ima antrasis pagal svarbą rajono žmogus - rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas, paprastai žmonių vadinamas „liaudies valdžia".

„Liaudies valdžia" kreipiasi į minią įkvepiančia kalba ir praneša apie pasiektus laimėjimus žemės ūkyje, pramonėje, kultūros, švietimo, medicinos srityse, apie neišvengiamą komunizmo pergalę, artėjantį šviesų rytojų ir supuvusio kapitalizmo krachą. Kalbėtojo žodžius mitinguotojai palydi „vieningais", „ilgai trunkančiais" plojimais, retsykiais ir paorganizuotais entuziastingais šauksmais „valio, valio..."

Trumpais pasisakymais į susirinkusius prabyla ir kai kurių darbo kolektyvų vadovai bei vienas kitas liaudies sūnus, dukra ar karo veteranas. Jie sunkiai skaito iš anksto paruoštus ir suderintus tekstus, kuriuose atsispindi ne tik jų nuveikti grandioziniai komunizmo statybos darbai, bet ir reiškiama begalinė meilė partijai ir vyriausybei. Kalbėtojai lyg lenktynėse stengiasi išsakyti pačius gražiausius žodžius, išreikšti pačią šilčiausią meilę visų tautų tėvui ir mokytojui Josifui Visarionovičiui Stalinui. Kaip susitarę, visi kalbėtojai dėkoja jam už atneštą saulę, už laimingą gyvenimą ir linki jam ilgai ilgai gyventi.

Po kiekvieno tokio pasisakymo aikštėje ir tribūnoje aidi ilgai trunkantys plojimai. Nuo plojimų jau visiems ir delnai gerokai įkaito, ir gerklės daugeliui pradžiūvo po vakarykščio minėjimo, žmonių minia bestovėdama nuo kojų nusivarė, privalomos ištvermės prisisėmę nekantraudami laukia kada viskas baigsis.

Bet „rajono galva" vis neuždaro mitingo, vis dar neleidžia skirstytis. Jis pasiūlo susirinkusiems visų žmonių vardu pasiųsti į Maskvą sveikinimo bei padėkos laiškus: vieną asmeniškai Josifui Visarionovičiui Stalinui už vykdomą tautų draugystės politiką, už iškovotą laisvę bei demokratiją, ir kitą - tarybinei vyriausybei už „išmintingą" vadovavimą šaliai nuo Baltijos krantų iki Kamčiatkos tolių. Iš anksto paruoštus tekstus iš tribūnos perskaito balsingas liaudies teatro aktorius ir gerai skaityti bemokąs darbininkų klasės atstovas.

Laiškų kūrėjai ir redaktoriai pasistengė, kad greta laimėjimų ir pagiriamųjų žodžių valdžiai laiškuose atsispindėtų pūvančio kapitalizmo idėjos ir šaltojo karo kurstytojų demaskavimo klausimai...

Nors nuo panašių politinių mitingavimų ir paradavimų praėjo ištisi dešimtmečiai, bet asmeniniame albume išlikusi ne viena nuotrauka ar iškarpa iš laikraščių bei žurnalų primena mano jaunystės laikmečio politizuotą aplinką. Visa tai verčia mūsų kartą atsigręžti į praeitį ir iš naujo kritiškai permąstyti bei savikritiškai įvertinti nueitą kelią. Jis mano ir vyresniųjų kartai buvo sunkus, vingiuotas ir duobėtas. Ir vis tik sugebėjome išgyventi, išlikti savimi, neprarandant lietuviškų šaknų, kovojant už Lietuvos valstybę Pasaulio žemėlapyje...

Po visų švenčių į biblioteką sugrįžo kasdieninio darbo rutina ir mokslai vakarais darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Stengiausi gerai „vedėjauti" bibliotekoje, rūpintis skaityklos reikalais ir ruoštis brandos egzaminams. Man tuomet atrodė, kad bibliotekos veikla buvo patenkinti visi: ir mokyklos vadovai, ir dėstytojai, ir būsimieji mechanizatoriai.

Kasdien draugavau su knygomis, pro bibliotekoje įrengtą langelį išduodavau specialybės knygas-atlasus grupės seniūnams, kurie ateidavo jų pasiimti net su keliais pagalbininkais: knygos-atlasai buvo sunkios ir vienam visai moksleivių grupei parnešti didelį kiekį knygų buvo neįmanoma. Jos buvo spalvotos, brangios ir saugotinos. Tas knygas palyginčiau su medikams išleistais žmogaus anatomijos spalvingais atlasais, kurie skiriasi tik tuo, kad vienų knygose-atlasuose pavaizduota žmogaus kūno sandara, o kitų -traktorių, kombainų bei kitokių žemės ūkio mechanizmų detalės bei jų sąveika. Knygų- atlasų viršeliai buvo stori, aptraukti specialia medžiaga, skirta ilgam, intensyviam naudojimui ir apsaugai nuo tepaluotų moksleivių pirštų.

Moksleiviai laisvalaikiu ateidavo į bibliotekos skaityklą paskaityti knygų, laikraščių, pavartyti žurnalų ar pasivaržyti prie šachmatų bei šaškių lentų. Pageidaujantys knygas galėdavo išsinešti ir į bendrabutį, prieš tai pasirašę skaitytojo kortelėje.

Reikia pasakyti, kad būsimieji mechanizatoriai mėgdavo skaityti knygas, tik gaila, kad anuomet ne tiek daug biblioteka turėjo gerų knygų, o tos, kurias buvome įsigiję, nuo intensyvaus skaitymo ir tepaluotų pirštų buvo gerokai aptrintos. Apgailėtinai atrodė Maironio, Petro Cvirkos, Julijos Žemaitės, Salomėjos Nėries, Ievos Simonaitytės, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitos knygos.

Bibliotekoje nemažai buvo Markso, Engelso, Lenino, Stalino raštų, kitų to meto politinų vaikėjų knygų. Nors jos buvo išrikiuotos bibliotekos matomiausioje vietoje, puikavosi kietais purpuriniais viršeliais, bet moksleiviai šiomis knygomis nesidomėjo, išskyrus vieną kitą dėstytoją. Marksistinę literatūrą biblioteka įsigydavo privaloma tvarka, todėl mažiau pinigų belikdavo knygų fondams papildyti skaitytojų mėgstama grožine literatūra...

POST SCRIPTUM

Tokie buvo, mielas skaitytojau, mano paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metai, prabėgę nuostabiame Pamario krašte. Jie susipynę mano gyvenimo pynėje spalvingais prisiminimais.

Kokie buvo tie mano vaikystės, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metai? Kai viską, ar beveik viską, ką patyriau pokario metais pamary, supyniau į vieną gyvenimo pynę ir suguldžiau į knygą, susimąsčiau - nejaugi daugelis mūsų kartos vaikų, paauglių ir jaunuolių taip augo, šitaip gyveno? Apie viską papasakoti beveik neįmanoma, todėl nutariau nors fragmentiškai praeiti pokario savo ir daugelio mano bendraamžių panašiu gyvenimo keliu.

Kaip bebūtų gaila, bet, kaip sakoma viskas turi pradžią ir viskas turi pabaigą. Atėjo metas ir man užverti bibliotekos duris, atsisveikinti su bibliotekoje pamiltomis knygomis, su skaitytojais, padėkoti mechanizacijos mokyklos vadovams už toleranciją besimokančiam jaunuoliui, ačiū tariu dėstytojams už geranoriškumą ir gražų bendradarbiavimą.

Vakarinėje mokykloje išlaikyti brandos egzaminai - ilgai ir kantriai laukta valanda. Brandos atestatas mano rankose, jis subrandintas darbu ir kantriu mokymusi vakarais. Kokia šventė ir kokia laimė, džiaugsmui nėra ribų, kita vertus, ir liūdna: reikia atsisveikinti su klasės draugais, dramos būrelio „aktoriais" ir palikti mielus mokytojus, kurie kaip patyrę puodžiai lipdė mano asmenį, perdavė man tai, ką patys geriausio buvo sukaupę,jie lygino, šveitė, taisė mano charakterį, siekdami gyvenimui paruošti padorų žmogų, gerą šalies pilietį. Ačiū jiems.

Kokie metai laukia manęs ateityje tuomet dar nežinojau. Žinojau tik viena, kad kiek sugebėsiu, kiek pajėgsiu eisiu šviesos keliu, žengsiu neištirtu laikmečio nutiestu keliu, kad būčiau vertas tėvų, plačios giminės vardo ir naudingas Lietuvai.

Apie šviesos kelią kitoje knygos dalyje.