„PIRMŪNAS"
Virgilijus Juodakis
Kažkur buvau girdėjęs, kad tarpukariu sklandė mintis sostinę Vilnių perkelti į Lietuvos centrą. Kad iš visų pakraščių sostinė būtų visiems vienodai arti ir vienodai toli. Tas centras pasirodė besąs netoli Kėdainių įsikūrusiame Šėtos miestelyje. Kartą sovietmečiu, iš kažkur grįždamas, išlipau čia iš autobuso sumanęs pasidairyti, gal ką įdomaus aptiksiu tada čia buvusiame Šėtos kolūkyje. Pavadinimas iškart suskambo galvoje - „Įdomi naujiena iš Lietuvos centro". Vienur kitur kyštelėjęs nosį, pataikiau ant ūkio veterano Edvardo Kerulio...
Už ką ir kaip pagerbiami ūkio žmonės, kai to nusipelno? Tokia linkme netrukus nuvinguriavo mudviejų pokalbis. Kiek pagalvojęs, E. Kerulis papasakojo tokį nutikimą.
Buvo, girdi, šienapjūtės metas. Diena vangiai slinko vakarop. Tik vidurnaktyje ruošėsi daugiau užtemti. Bet jau temo. Iš už miško artėjo tamsūs lietaus debesys. Toks Gervazas nutarė pasinaudoti gera proga ir pasivogti it prakas išdžiūvusio šieno vežimą savo juodmargei. Taigaties, krauna su dukra šieną į vežimą, skuba, skuba po prakaitu.
Tik staiga iš kažkur dviračiu grįžtantis sustojo šalia kolūkio pirmininkas J. Senovaitis, ūkiškas žmogus, rūpestingas ir tvarkingas gaspadorius. Sustojo prie Gervazo ir klausia:
-Ką darai?
- Taigi, - sako šis, - šienelis sausut sausutėlaitis, o lietus, ana va, ateina, sugadins. Tai ir suskatau nors vieną vežimą išgelbėti.
- Gerai sakai, - tarė pirmininkas. - Turi dar vienas šakes? Duok šen.
Ir čiupęs, padėjo šieną gelbėti. Pakrovęs liepė skubom priveržtą kartį keravoti, kad vežimas neapvirstų, o pats ėmėsi važnyčioti ir su pirmais lietaus lašais įriedėjo į ūkio daržinę.
Rytojaus dieną sienlaikraštyje buvo aprašytas garbingas Gervazo poelgis gelbstint kolūkio turtą. Paskelbta graži padėka ir paskirta premija. Ir raginimas - visi imkim pavyzdį iš pirmūno.
Gervazas tylėjo, niekam nesigyrė savo žygdarbiu. Pirmininkas manė labai pedagogiškai pasielgęs. Aš tylėjau, nes maniau šitaip gelbėju pirmininko gerą vardą. Mat tada dirbau sandėlininku ir priėmiau bei užpajamavau „išgelbėtą" šieną. Tai kuris čia vertas pagarbos iš už ką? - baigė pasakojimą Edvardas Kerulis.
Nenutariau ir aš, todėl niekur nieko neparašiau. Jokia gera naujiena iš Lietuvos centro tada nenuskambėjo.
Komentarai (2)