Archyvas :: Ipolitas Skridla: PASIDALINKIME GERUMU...
Ipolitas Skridla su savo gyvenimo drauge Nijole savo sodyboje Antaviliuose
Ipolitas Skridla
PASIDALINKIME GERUMU
SVAJA
Norėčiau, kad mano gimtinėj
Pavasariai laime spindėtų,
Kad posmuos dainų sutartinėj,
Gražiausieji žodžiai skambėtų.
Norėčiau slaptingąjį rūką
Į pasakų skraistę įpinti,
Kad rytas, lyg atvirukas,
Gyvenimo džiaugsmą primintų.
Norėčiau, kad liepa prie kelio
Pavargusį paukštį paguostų,
Ir spalvą, vienintelę žalią,
Pavogt iš vaivorykštės juostos.
Norėčiau aš vyturio trelę
Įausti į rytmečio tylą
Ir mažą vilties kibirkštėlę
Palikti visiems, kuriuos myliu.
IEŠKOJIMAS
Einu. Kažko ieškau,
Stebiuosi, pykstu.
Norėčiau surasti
Turtus Eldorado,
Bet jų, kažkodėl, nerandu.
Kalbinu akmenį,
Glaudžiuosi prie beržo,
Gintarus jūroj renku...
Ir nebereikia man Eldorado,
Lobius aš čia surandu.
Mano gimtinėj
Deimantais lyja,
Auksu suspindi rasa,
Širdį ir protą
Švelniai gaivina
Gintaro jūros banga.
Todėl ir nereikia
Man Eldorado,
Svetimų jūrų,
Šiltų kraštų.
Čia -mano kraštas,
Čia - mano namas,
Aš čia laimingas,
Nes čia gyvenu.
GERUMAS
Nukritusią duoną
Nuo žemės pakelk,
Neleisk trupinėlį
Sutrypti.
Neleisk mažo vaiko
Nuskriausti, -
Leisk jam šį pasaulį
Pažinti.
Narvely paspęstą
Paukštelį išleisk,-
Duok jam laisvės
Jausmą pajusti.
Už pokštą nevykusį
Draugui atleisk,-
Neleisk geriems
Santykiams aušti.
Pavargusiam žmogui
Savo ranką ištiesk,
Ištark paguodžiantį
Žodį.
Gerumo nebūna per daug,
Patikėk.
Jis šildo, gaivina
Ir guodžia.
DIRBK
/Labora/
pagal V. Kudirką
,,Kol jaunas, o broli...,,-
Kadaise taip rašė Kudirka.
Jis ragino tautą pakilti,
O širdį ir ranką
jaunatviškai tvirtą
Kūrybai ir darbui paskirti.
Tos mintys
ir šiandien reikšmingos,
Jos kviečia
kilniems idealams.
Kaip duona, druska reikalingos,
Pasmingiems darbams
rodo kelią.
Kol jaunas reikėtų
,,dirvos neapleisti,
O grūdą pasėjus,
jį nuolat purenti.
Dėl gėrio kitų,
jėgų negailėti.
Kudirka juk rašė
„n e-s u-d ū-l ė-t i".
NUOSKAUDA
Mes patys save sunaikinsim,
Mes patys, o ne svetimi.
Ir žodį, ir raštą brangintą,
Paliksim gilioj užmaršty.
Jau anglišką žodį kaip kąsnį
Lietuviškos duonos, vartojam.
Nebojam kad galim prarasti
Mes savąją kalbą senuolių.
Šou, biznis kultūrą išgujo.
Nusuk mūs tautiečiui nors sprandą,
Ieškodamas širdžiai jaukumo,
Jis tautiškos dvasios neranda.
Sunku jau suprasti lietuviui,
Kam iškabos skirtos, reklamos,
Kodėl ir kalboj , ir raštijoj
Svetimkūniai skinasi kelią.
***
Branginkime gimtąją kalbą,
Kaip savastį savo tautos,
Tegul ilgus amžius ji skamba,
Kaip varpas laisvos Lietuvos.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Vytautas
2020-11-14 12:19
Sėkmės tau, Ipolitai.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Aldona
2020-11-13 10:44
Ačiū, Ipolitai. tavo eilės - sielai atgaiva.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Ap.
2020-11-12 16:17
Gerbiamas kolega, mielas bičiuli, perskaičiau Jūsų eiles ir susijaudinau: kiek Tamstos eilėse kilnios poetinės dvasios ir kartu kiek nerimo, kad mūsų kultūra, mūsų gimtoji lietuvių kalba skurdinama ir skursta. Kas bemoka parašyti komentarą be klaidų, be vulgarybių ir ar daug kūrėjų, kurie - kaip Jūs - poezijos posmais ar pilietiška publicistika akcentuotų šių dienų mūsų kultūros kraujuojančias žaizdas?! Linkiu Jums, gerbiamas Ipolitai, stiprios sveikatos ir tolesnių aukštumų kūryboje.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (3)