Archyvas :: Juozas Stasinas: Šaknys
2021-02-03
Herbas
Juozas Stasinas
Š A K N Y S
Š A K N Y S
PROLOGAS
Kas ir kokie buvo mano protėviai ? Į tokį klausimą dažnas ieškome atsakymo. Vieni apie tai skuba sužinoti iš dar gyvų liudininkų - senelių, tėvų, giminaičių, - kiti nuo ryto iki vėlyvo vakaro sėdi archyvuose, kapstosi istoriniuose šaltiniuose ir po kruopelę renka žinias apie savo giminės šaknis. Gerai jei giminaičius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, bet jeigu yra tokia giminė, kaip, pavyzdžiui, Bytautai ar Butautai (pavardės kilmė ta pati, tik skirtinga rašyba), tuomet šaknų ieškotojui reikia ilgam pasinerti į istorinių bei biografinių duomenų vandenyną.
Tokioje situacijoje atsidūriau ir aš, šios knygos autorius. Man ir mano šviesios atminties sesei Aldonai, turėjusiai darbo archyvuose patirtį, šis darbas žymiai palengvėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Demokratija atvėrė didesnes galimybes šaknų tyrinėtojams laisvai prieiti prie archyvinių dokumentų.
Ne vienas klausė, o kodėl tau reikia žinoti apie savo kilmę, pažinti giminės šaknis ar tai neišvengiama būtinybė? Atsakymas - vienareikšmis: žmogus, nepažinęs savo ir visos giminės šaknų bei nežinantis gimtinės ar savo valstybės istorijos, visą gyvenimą išlieka vaiku. Kita vertus, giminės genealogijos žinios vaidina svarbų vaidmenį formuojant tvirtas patriotines nuostatas, stiprina bendravimo ryšius tarp artimųjų, žadina pasididžiavimo savo šeima ir protėviais jausmus.
Kartą užsiminiau kolegai apie giminės genealoginį medį, o tas ir sako:
- Suprantu tavo nelengvą darbą knaisiotis archyvuose, vartant apdulkėjusias ir nuo laiko pageltusias bylas, išlikusias bajorų knygas, bet tau tai atsiperka įdomiais atradimais, nes tavo plačioje giminėje būta bajorystės šaknų. O ką man daryti, jeigu tokių mano giminėje nebuvo?
- Be reikalo taip galvoji, mielas kolega, - atsakiau ir patariau pradėti fiksuoti savo šeimos, giminės, aplinkinių žmonių gyvenimo bei veiklos įdomesnius epizodus, rašyti šių dienų istoriją, kuri ateities kartoms bus neįkainojama vertybė.
Prieš mus gyvenusios kartos taip pat aprašė savo gyvenimą, fiksavo svarbesnius įvykius. Šiandien mes jiems dėkingi už archyvuose saugomus metraščius, storas prisiminimų knygas, kartais net sunkiai įskaitomus dienoraščius ar kitokius rašytinius paminklus. Kanados archyvaras Arthuras George‘s Doughty yra taikliai pastebėjęs, kad archyvai yra vienos kartos dovana kitai kartai, ir mūsų rūpestis jais žymi mūsų civilizacijos mastą. Tautos rašytinio paveldo pažinimas nepaprastai svarbus kiekvienai tautai ir valstybei, nes tai stiprina jos piliečių istorinę ir pilietinę savimonę.
Bet ne vien tai įprasmina žmonių kartos gyvenimą. Be rašytinių paminklų mūsų pirmaeiviai apie save paliko ir kitokius prasmingos būties ženklus: garsiąsias girias, apželdintas pakeles, galulaukes, įveistus parkus, išpuoštas sodybas ar apie tolimą praeitį bylojančius ąžuolynus. Tas palikimas mums sako, kad šiame mažame žemės plotelyje, kurį su pasididžiavimu vadiname Lietuva, gyveno darbštūs ir talentingi žmonės.
Išeis į nebūtį ir mūsų karta, bet parašytos knygos, išsaugota kalba, raštas, pasodintas medis, padaryti geri darbai šeimos, giminės bei valstybės labui išliks šimtmečiais, kaip ir tie, kadaise protėvių sodinti ąžuolai, liudijantys žmogaus gyvenimo žemėje prasmę.
ŠAKNŲ BEIEŠKANT
Sėdžiu palinkęs prie stalo ir per padidinamąjį stiklą bandau perskaityti prieš kelis šimtmečius pareigingo raštvedžio sudėliotą tekstą. Iš jo sprendžiu, kad raštvedys anuomet rašė gražiai ir atsakingai, suprasdamas atliekamo darbo svarbą ne tik šiai dienai, bet ir ateinančioms kartoms.
Vartau senovinį raštijos paminklą ir matau jį, raštvedį, įgudusia ranka bevedžiojantį plunksną popieriaus lakšte. Jis sulaikęs kvėpavimą rašo kaligrafiškai, didžiąsias raides papuošdamas įspūdingais ornamentais, o mažosioms raidėms, tartum baleto šokėjoms, suteikdamas ypatingo grakštumo.
Iki mūsų dienų išlikę šimtmetiniai raštai yra neįkainojami rašytiniai paminklai, kurie daro gilų įspūdį ir, prisilietus prie jų, sukelia nepaprastą jaudulį.
Be galo įdomu šiuos tekstus skaityti, nors kartais sunku juos suprasti ar pažinti. Dar daugiau, mes, matyt, esame jau pernelyg nutolę, kad lengvai suvoktume prieš šimtus metų gyvenusių žmonių mąstyseną, jų tarpusavio santykius, gyvenimo būdą ar paprotinę teisę.
Šiandien, norint apčiuopti kuo gilesnes giminės raidos šaknis, būtina išsiaiškinti vardų, pavardžių kilmę ar bendrumą, gimimo bei mirties datas ir kitas, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas, biografijos smulkmenas, be kurių giminės šaknų ieškotojas negali judėti į priekį. Tam reikia sugaišti nepaprastai daug brangaus laiko. Ir tik tyrėjo užsispyrimo bei kantrybės dėka galima užauginti įspūdingą giminės medį, kuris duotų gražius vaisius...
Už lango gili tamsa. Žvelgiu į laikrodį. Jau trečia valanda nakties, miegantiems - pats įmigis. Bet manyje suvešėjęs ieškojimų ir atradimų smalsumas nugali vidurnakčio miegą. Galvoju: dar padirbėsiu minutę kitą ir eisiu sumerkti akių. Jos priekaištingai man sako, kad rytas ne be už kalnų ir nori pailsėti. O aš vis dar nenoriu skirtis su krūva kopijų archyvinių dokumentų, laiškų ir kitokių svarbių raštų, gulinčių prieš mane ant rašomojo stalo.
Kaip archeologui, taip ir man, šie istorinės praeities liudininkai reikalingi ieškant giminės šaknų. Jos driekiasi po storais amžių klodais ir neša svarbią informaciją mūsų kartai. Mes siekiame pažinti save per juos, atversdami buvusių kartų gyvenimo knygas, kuriose atsispindi žmogaus būties dviprasmybė, kilnios meilės jausmai, tragizmas, protėvių vargai, rūpesčiai bei džiaugsmai. Tokiu būdu pažinti jų pasaulį, suprasti tą aplinką, kurioje jie gyveno, prisiliesti prie jų puoselėtų vertybių, šaknų ieškotojui yra didelis džiaugsmas, ir dar didesnė emocinė kančia.
Darbas, apie kurį kalbu, reikalauja ne tik daug laiko, bet ir užsispyrimo, jėgų, pagaliau ir lėšų. Nepakanka pasėdėti archyvuose, kitaip tariant, pasikapstyti valdiškuose popieriuose, bet reikia ir išsamaus bendravimo su gyvaisiais istorijos liudininkais, žmonėmis, kurie išgyveno iki mūsų dienų ir su savimi atsinešė iš lūpų į lūpas perduotus pasakojimus. Tuos žmones būtina surasti, aplankyti ir juos išklausyti. Kartais solidaus amžiaus pasakorių mintys nuveda ne ta linkme, kuria norėtųsi eiti, vis tik, iš jų, tartum iš gilaus upelio, neretai galima pasisemti nors mažą giminės istorijos lašelį.
Giminės medžio šaknų paieškas verta pradėti nuo tėvų, senelių ar giminėje esančių senolių. Betarpiškai jų lūpomis dar vaikystėje papasakotos istorijos užsifiksuoja ir didesniu ar mažesniu ryškumu išlieka visą gyvenimą. Belieka tik susikaupti ir prisiminti. Netiesa, kurie teigia, kad vaikystėje tėvų pasakymai, pamokymai ar patarimai „pro vieną ausį įeina - pro kitą išeina". Nežinau, kaip kitiems, bet man artimų žmonių mintys, pasakojimai, išlikę atskirais fragmentais, vėliau papildė mano giminės istorijos knygą.
Šiandien tėvų, senelių, prosenelių bei giminaičių pasakojimai, archyvų dokumentai, nuotraukos ir kita surinkta istorinė medžiaga, susijusi su mūsų protėviais, man tapo didele vertybe, kurią norėčiau perduoti ateities kartoms kaip paminklą, kaip tikėjimą giminės ateitimi.
Man asmeniškai, nuolat besidominčiam genetinio paveldo stebuklais, giminės genealogino medžio paieškos nutiesė platų kelią į geresnį, sakyčiau, gilesnį savęs ir kitų giminaičių pažinimo pasaulį. Susipažinęs su genetiniu paveldu gali labiau save identifikuoti, giliau apčiuopti savo ego.
ATSPINDŽIAI
Gausios Žemaitijos bajorų Butautų - Bytautų giminės, iš kurios kilusi ir mano mama Marijona Bytautaitė - Stasinienė, ištakos siekia XIV amžių. Tais laikais Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis su broliu Algirdu. Pastarasis labiau rūpinosi rytinės šalies reikalais, santykiais su rytų slavų kunigaikščiais bei totoriais, o Kęstutis buvo atsakingas už vakarinės dalies reikalus.
Kęstutis du kartus vedė ir abi jo žmonos jam padovanojo šešetą sūnų: Patriką Vaidotą, Butautą Henriką, Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą Aleksandrą, Tautvilą Konradą ir Žygimantą Kęstutaitį.
Lietuvos Butautų - Bytautų genealoginės šaknys siejamos su Kęstučio sūnumi Butautu. Genealogija besidomintis vilnietis Rimvydas Kazimieras Butautas plačiai aprašo Butautų -Bytautų giminės kilmę. Pagal jį visų Butautų - Bytautų šaknys yra Žemaitijoje.
„Butautų pavardė būdavo rašoma įvairiai, pavyzdžiui, Butovt, Buttowtt, Butovd... Manoma, kad ir Bytautų pavardė atsirado panašiai, nes slaviškai pavardė buvo rašoma ir taip: Бytaytac", - teigia R.K. Butautas.
Kęstutis buvo ištikimas pagonybės garbintojas ir gynėjas, ne mažiau pagonybę palaikė ir kunigaikščio žmona Birutė, kilusi iš krikščionybės nepaliestų Žemaitijos kraštų.
Tačiau Kęstučio sūnus Butautas prieš tėvo valią iškilmingai Karaliaučiuje apsikrikštijo, tarnavo Ordinui ir apsigyveno Karolio IV dvare.
„Jis (Butautas, aut.) buvo vienas pirmųjų lietuvių, kurie visai persiėmė vakarų kultūros dvasia ir rodė tą kryptį, kurią galėjo pasirinkti lietuvių tautos išsirutuliojimas",- teigia vokiečių istorikas Jozefas Pficneris knygoje „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas".
Lietuvos valdovui Vytautui Didžiajam vykstant į Horodlę 1413 m. susitikti su Jogaila, Butautas - Bytautas buvo bajorų palydos sudėtyje. Šiame susitikime 47 Lietuvos bajorai herbais buvo sugiminiuoti su Lenkijos bajorais. Nuo to laiko Butautų - Bytautų bajorystės herbas yra „Gryf".
Butautų - Bytautų šeimos buvo labai skaitlingos, išplito ne tik po visą Žemaitiją, bet toli už jos ribų, todėl galima teigti, jog ir dėl rašybos nevienodumų, ir dėl giminės plėtros ypatumų atsirado dvi identiškos giminės - Butautai ir Bytautai. Pastarąją pavardę labiausiai minėsime šioje knygoje.
PROPROSENELIS SU GRIFO ŽENKLU
Bytautų giminės bajorystė buvo nustatyta Vilniaus ir Kauno gubernijų dvarininkų deputatų susirinkimuose: Vilniaus - 1799 ir 1835 metais, Kauno - 1845 metais, ir patvirtinta 1858 m. spalio 10 d. Valdančiojo Senato įsaku.
Geraldikos departamento 1859 m. nutarimu Nr. 7981 Bytautų giminė įrašyta į Genealogijos knygos I-ąjį skyrių. (Lietuvos valstybės istorijos archyvas F.391 AP.8 B.2565 67- 68 paragrafai.
Mano mamos Marijonos Bytautaitės šakos Bytautai valdė dvarus Eidžiotų, Laukuvos, Laukdvarių, Gorainių, Visdžiaugų, Žygaičių, Žvingių, Bikavėnų ir kitose Žemaitijos vietovėse.
Apie proprosenelį Joną Bytautą daug žinių nėra išlikę. Žinoma tik, kad jis valdė Bikavėnų bei Visdžiaugų dvarus Žvingių ir Pajūrio katalikų parapijose. Iš vyresnio amžiaus Bytautų giminaičių ir iš bažnytinių knygų bei kitų archyvuose išlikusių dokumentų, istorinių šaltinių žinoma, kad jis - Žemaitijos bajoras ir jam buvo suteiktas Bytautų giminės herbas Grifas.
BYTAUTŲ GIMINĖS HERBAS
Ant skydo, raudonos spalvos fone (raudona spalva yra vitališka spalva, teikianti jėgą ir gimininga ugniai, reiškiančiai tiek meilę, tiek žūtbūtinę kovą) vaizduojamas grifonas - mitologinė simbolinė būtybė, dviejų pasaulių, t.y. žemės (su liūto kūnu) ir dausų (su erelio galva bei sparnais), valdovas.
Bytautų herbe grifono priekinė dalis - erelis - yra baltos spalvos, simbolizuojančios tobulumą, draugiškumą, ir su pakeltais sparnais, užpakalinė - liūto dalis vaizduojama su pakelta uodega, pakeltomis priekinėmis kojomis, aukso spalvos, simbolizuojančios žemės galias, išminties troškimą, autoritetą.
Bockler‘is (1688 m.) aiškina: „Grifonai vaizduojami su liūto kūnu, erelio galva, ilgomis ausimis ir erelio nagais, kad sujungtų gudrumą ir stiprybę."
Bytautų giminės herbe ant skydo matome pavaizduotą melsvos spalvos šalmą su aukso karūna, simbolizuojančiais karo žygdarbius, tiesą, žmogaus nemirtingumą, sąsajas su aukštesniu pasauliu, priklausomybę bajorų luomui (karūna). Ant šalmo su karūna yra pavaizduota tokia pati grifono pusė kaip ir skyde - su erelio galva, pakeltais sparnais ir ilgomis ausimis. Šio grifono priekyje yra geltonos spalvos su aukso atspalviu trimitas, pranešantis apie vienybę ir susivienijimą.
MEILĖ PRIE JŪROS
Jonas Bytautas su Pranciška Lindziova (Pranciška Lindzevičiūtė) sukūrė šeimą, kurioje - 1832 m. vasario 10 d. gimė mano prosenelis Jonas.
Apie prosenelį Joną Bytautą yra daugiau žinių. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo informacijos žinome, jog Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Žvingių katalikų bažnyčios krikšto aktų įrašų knygoje įrašyta, kad 1832 m. vasario 11 d. pakrikštytas bajoro Jono ir Pranciškos, iki santuokos Lindzevičiūtės, Bytautų sūnus vardu Jonas, gimęs 1832 m. vasario 10 d. Bikavėnų kaime.
Dėl nežinomų priežasčių anksti mirė Jono tėvai. Likusius be globos vaikus priglaudė Bytautų giminė. Iš palikuonių žinoma, kad mano prosenelį Joną Bytautą giminaičiai nutarė išsiųsti į Varšuvą mokytis kulinaro specialybės.
- Toliau nuo namų ir mums bus lengviau. Išmokęs kulinaro amato, galės grįžti atgal, dvaruose su tokia specialybe niekuomet nepražūs. Virtuvėje visada su pilnu šaukštu, visada sotus, ir dar tarp ponų sukinėsis,- apie našlaičio Jono ateitį svarstė giminaičiai.
Kaip tarė, taip ir padarė. Jonas prieštarauti neišdrįso, o be to, valgius gaminti jam patikdavo. Išvirdavo skanią burokėlių sriubą, iškepdavo žąsį, o bulvių košė su spirgučiais burnoje tirpte tirpdavo.
Ilgai nelaukęs būsimasis kulinaras susikrovė lagaminą, pasiėmė pačius būtiniausius gyvenimui daiktus, atsisveikino su dėdėmis ir dėdienėmis ir sėdęs į bričkelę, kuri jau laukė už durų, dulkėtais keliais iškeliavo į didelį nepažįstamą Varšuvos miestą.
- Netruks prabėgti laikas Varšuvoje ir vėl sugrįšiu,- bričkelės kratomas guodė save Jonas.
Visą kelionę iki pat Varšuvos jo širdį graužte graužė neramus jausmas. Tokiame mieste jis dar nėra buvęs, todėl Varšuva Joną ir viliojo, ir baugino. Kaime užaugusiam jaunuoliui šis miestas buvo be galo svetimas ir visiškai nepažįstamas pasaulis.
Varšuvoje Jonas apsigyveno pas malonius namo šeimininkus, Bytautų gimines, pačiame miesto centre. Kulinarijos mokytojai jį sutiko kaip seną pažįstamą, supažindino su užsiėmimų tvarka, mokymosi programa ir palinkėjo uoliai siekti kulinarijos paslapčių.
Taip, arba maždaug šitaip, prasidėjo naujas Jono Bytauto gyvenimo etapas. Jis kruopščiai mokėsi, gaudyte gaudė kiekvieną patyrusio virtuvės šefo žodį, sąžiningai atlikinėjo praktines užduotis ir nepastebėjo, kaip greitai prabėgo mokslo metai. Jonas kulinarijos mokslus baigė pagirtinai, o dabar štai išleistuvių dieną jis jau stovi su diplomu rankose pačiame geriausiame restorane greta kitų bendramokslių ir nekantraudamas laukia atsisveikinimo vakarienės.
Diplomuotą lenkiškos virtuvės kulinarą Joną kvietė likti Varšuvoje, jam siūlė dirbti ne vienas išgarsėjęs restoranas, bet tėviškės ilgesys buvo stipresnis už visus kvietimus, ir jis nutarė grįžti į gimtąjį kraštą, ten, kur laukė artimieji, giminės ir draugai.
Grįžęs į Bikavėnus, Jonas įsidarbino Tūbučių dvare kulinaru. Jį pažinojusieji prisimindavo, kaip Jonas gamino įvairiausius patiekalus - karštus ir šaltus - tiek šventiniam, tiek kasdieniam ponų stalui. Tūbučių dvaro šeimininkai naujuoju kulinaru buvo labai patenkinti.
Po kurio laiko Jonas sutiko gražiai nuaugusią kaimo mergaitę Oną Gečaitę iš Stokaičių kaimo. Sutiko ir, kaip sakoma, pamilo iš pirmo žvilgsnio. Ona taip pat neliko abejinga Jono jausmams. Bet ką daryti, jeigu Onos tėvai Jonas ir Marcijona yra priešingai nusiteikę: jie nenori, kad jų duktė ištekėtų už nusigyvenusių bajorų Bytautų sūnaus, ir dar amžiumi gerokai vyresnio?
- Žemės neturi, tėvų jokio palikimo nebėra, dvaras jau seniai išparceliuotas, kaip gyvens mūsų dukrelė, - svarstė Onos tėvai. - Jeigu Onutė mūsų neklausys ir ženysis su Jonu, tai pasogos negaus, - po ilgų svarstymų sutarė abu Gečai.
Bet meilės, kaip ir upės tekėjimo, nesulaikyti.
Vieną dieną Jonas sėdo ant žirgo ir šuoliais pasileido į Stokaičius. Jis nutarė nekreipti dėmesio į tėvų prieštaravimus ir vesti Oną.
Srauniosios Jūros pakrantėje, prisiglaudusi prie ąžuolo, kur jiedu nuolat susitikinėdavo, Ona nekantraudama laukė atjojančio Jono. Tą dieną, kaip visuomet, jis į susitikimą atjojo sutartu laiku, nušoko nuo žirgo, tvirtomis vyriškomis rankomis priglaudė Oną prie savęs, paėmė jos ranką ir į švelnų delną įspraudė auksinį vestuvinį žiedą:
- Onute, tekėk už manęs, - ir patylėjęs pridūrė, - aš jau su Žvingių kunigu sutariau, jis laukia mūsų, pažadėjo suvenčiavoti, jei sutinki aš ant žirgo nusinešiu tave į bažnyčią.
Ona stovėjo prisiglaudusi prie Jono, kaip prie ąžuolo, nesuprasdama, kodėl jos kūnas taip dreba: ar iš džiaugsmo, ar iš baimės? Jos akys paplūdo ašaromis, kurių ji neįstengė sulaikyti.
- Ko tu, Onut, ašaroji, džiaugtis mums reikia, būsime kartu. Ir apie darbą jau pagalvojau: gyvensime ir dirbsime Tūbučių dvare - aš valgius gaminsiu, o tu kambarius tvarkysi, - Jonas ramino Oną.
Atsipeikėjusi Ona pažvelgė į Joną tokiu žvilgsniu, koks būna, kai mylimoji su viskuo sutinka. Jonas apglėbė Oną, užkėlė ant žirgo, pats užšoko, ir abu ristele nujojo į Žvingius...
Šitaip Jonas Bytautas 1871 m. balandžio 27 d. vedė Oną Gečaitę, mano būsimos senelės mamą. Vedė be tradicinių kaimiškų vestuvių, be papročių, be pasogos, tik su kunigo ir Dievo palaima.
Jonas nemelavo Onutei: jiedu iš tikrųjų apsigyveno Tūbučių dvare ir dirbo kiekvienas tuos darbus, apie kuriuos jis kalbėjo mylimajai prie ąžuolo srauniosios Jūros pakrantėje.
Tūbučių dvaro šeimininkai jaunavedžių pora labai džiaugėsi, apgyvendino juos gražiuose jaukiuose kambariuose. Jonas ir Ona atsidėkodami už tokį ponų palankumą stengėsi jų nenuvilti: patiekalai į stalą būdavo patiekiami laiku ir skanūs pagal ponų papročius ir pageidavimus. Onutė plušėjo kambariuose, rūpinosi jų švara ir tvarka.
Jonas stengėsi iš paskutiniųjų įtikti ponams, nes jis žinojo, kad šeimininkai ne tik nori patys skaniai ir sočiai pavalgyti, bet ir svečius nustebinti vaišių gausa bei pietų prašmatnumu. Kai pokylio svečiai, sočiai prisivalgę šaltų ir karštų patiekalų, prisiragavę visokiausių desertinių skanėstų pereidavo į pagiriamuosius tostus šeimininko garbei, neretas į juos įpindavo ir palankų žodelį kulinarui. Dvaro ponas dešinės rankos pirštais pasukdavo užsirietusių ūsų galiukus ir pasipūtėliškai sakydavo:
- Tai Varšavska mokykla ir, kas be ko, mano kulinaro Jono Bytauto išmonė.
Netruko prabėgti jaunavedžių medaus mėnesiai ir metai, kai 1872 m. pasaulį išvydo pirmoji dukrelė Petronėlė, o po trejeto metų pasirodė ir sūnus Jonas. Praėjus dar trejiems metams Bytautų šeima susilaukė trečio vaiko - ir vėl dukrelės, kurią pavadino Barbora. 1979 metais gimė -Domicelė, 1880 m. birželio 29 d. - mano senelė Ona, 1882 m. - Anelė ir 1891m. jiedu susilaukė pagranduko - dukters Konstancijos.
Su tokia gausia šeimyna Jonas ir Ona toliau gyventi Tūbučių dvare nebegalėjo, todėl visa šeima persikėlė į Tenenių dvarą, kuriame šeimininkavo Pilsudskiai.
Jonas ir Ona, daug dirbę Tūbučių dvare, pagimdę ir užauginę vaikų, kaip sakoma, apie pečių tris kartas, pavargo ir pasiligojo. Atsikėlę į Tenenius nebe kažin ką veikė ir ilgai nebegyveno. Susirgęs Jonas ilgokai ant lovos išgulėjo ir pasimirė. Netrukus paskui senąjį Bytautą į amžiną kelionę išsiruošė ir Ona Bytautienė.
Knygos autoriui dar pasisekė pakalbinti iki mūsų dienų išgyvenusią 85-erių metų Bytautų anūkę, gyvenusią Tauragėje, Eleną Šleiterytę-Miklovienę. Ji prisiminė, kad senelis Jonas paskutiniaisiais gyvenimo metais sunkiai sirgo ir be kitų pagalbos net iš lovos išlipti nebegalėjęs.
Taip baigėsi dviejų žmonių meile apvainikuotas gyvenimas. Abu jie ilsisi Žvingių kapinėse prie srauniosios Jūros, kuri beperstojo šniokšdama primena ainiams, kad meilės ir upės tekėjimo niekas negali sulaikyti.
Likę be tėvų vaikai, tiesė savo gyvenimo kelius, vieni lygius, kiti duobėtus, ir ėjo jais kaip kas išmanė, visomis išgalėmis kuo toliau stumdami nuo savęs nepakeliamus vargus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką ieškoti darbo išvyko Anelė, Jonas ir Barbora, kiti - Petronėlė, Konstancija, Domicelė bei Ona - liko Tenenių dvare ir suleido Bytautų giminės šaknis gimtajame krašte.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-27 11:30
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Jūsų el. paštas
R.K.B.
2022-04-23 11:42
SMAGU SKAITYTI - TĘSIAMA PAVARDINĖS GIMINĖS ISTORIJA. LEMTIS IR NORAS LĖMĖ- ĮVEIKIAU 3O KNYGŲ „BARJERĄ„. BEVEIK VISOS -KRAŠTOTYRINĖS, GENEALOGIJŲ PAKRAIPOS.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Jolanta Barbora
2021-04-29 21:55
Puiku,labai nustebino močiutės Aldonos brolio giminės aprašymas ,daug nežinomų faktų.Ačių.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Aleksas
2021-02-26 14:42
Didelės sėkmės autoriui
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Aldona
2021-02-14 18:31
Nežinojau, kad Juozo bajoriškos šaknys, nors matosi
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Kazimieras
2021-02-11 11:21
Gera skaityti apie kolegos Juozo įdomius darbus
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Danutė
2021-02-06 11:12
Puiku
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Nepoetas
2021-02-05 19:09
Aiškus, tikslus bei įkvepiantis žmogaus šaknų prasmės aprašymas bei nuostabi, įtraukianti skaitytoją į praeities aplinką, apybraiža. Vienas įdomiausių Juozo straipsnių.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Romas
2021-02-04 12:55
Žmogus be šaknų, kaip ir medis be jų - negyvas
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Irena
2021-02-03 19:49
Šaunuolis Juozas, garbingas amžius, o kaip dirba...
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
.jpg)
Komentarai (9)