Labai vertinu įspūdžius raštu ir fotografijomis žmonių, kurie, pamilę egzotiškus pasaulio kampelius, keliauja, gėrisi, dalinasi prisiminimais. Man, kaip palikuoniui iš ano tūkstantmečio, nebuvo tokių galimybių, nors vienoje kitoje įsimintinoje kelionėje pabuvau.

Kai dabar paklajoju interneto erdvėse, pirmiausia atkreipiu dėmesį į fotonuotraukas su lietuviško peizažo grožiu: čia nėra aukštų kalnų erdvės, siautulingų upių šniokštimo, beveik nepasitaiko egzotika atsiduodančių veidų (čia mūsų merginų, moterų nuopelnas, kad jos bando pamaišyti lietuvišką kraują)... Užtat ramus lietuviškas peizažas: kaimo tyluma, ežerai ežerėliai, miškai miškeliai, net sengirės, Lietuvos kurortų, poilsiaviečių santūrumas ir žmonės žmonės - dirbantys, poilsiaujantys, besilinksminantys artimųjų rate ar bendruomenių šventėse.

Jau daugelį metų seku lietuvių fotografų sukurtus mūsų krašto vaizdus, gėriuosi jais ir nors kai kurių autorių artimai net nepažįstu, dėkoju jiems, nes jie - tikri Lietuvos gamtos grožio dainiai, poetai. Pastaruoju metu, kai eiliniai žmonės įvaldė mobiliųjų telefonų galimybes, gražių, įsimintinų fotopeizažų internete, feisbuko ir visokiuose TV portaluose taip pat yra daug. Neišvardinsiu, nesuminėsiu daugelio fotoaparatais „ginkluotų" žmonių, bet vieną kitą vis tiek noriu paminėti (teneįsižeidžia kiti). Tai Benas Rupeika, mažeikiškis Jonas Strazdauskas, Jonas Vapsva iš Naujosios Akmenės, taip pat viekšniškiai Sigitas ir Loreta Kazlauskai, Rimantas Petrikas ir dar daug daug kitų. Aš jau nekalbu apie Lietuvos fotografijos meno klasikus.

Kaip vieną iliustracijų, kuri papildo šias mano padrikas mintis, prisegu Jono Vapsvos fotopeizažą.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-08-17 11:29

Atgal