Žurnalistų kūryba

Labai sudėtinga vertinti savo eilėraščių ilgaamžiškumą. Kokie jie yra, ar yra bent vienas geras mano eilėraštis - gali nuspręsti tik literatūros specialistai, skaitytojai. O geriausias vertintojas - laikas. Kartais užtenka ir vieno gero eilėraščio, kad nebūtų pamirštas kūrėjas. Kaip apibūdinčiau savo eilėraščius? Galima labai įmantriai - skambiomis mokslinėmis frazėmis, tarptautiniais žodžiais. Tačiau nemėgstu tokių apibrėžimų. Juk turime tokią turtingą lietuvių kalbą. Labai poetinę. Jos žodžiais eilėraštyje galima tiesiog išgauti muziką. Mano eilėraščiuose glūdi paprasta pasaulio erdvė, jausmai, mintys apie gyvenimo prasmę. Ne viename eilėraštyje praeitis gražiai sąveikauja su dabartimi ar net ateitimi, ryški kaimo ir miesto dermė. 

Vieną dieną labiau pajunti, supranti, kad pasaulis beprotiškai keičiasi. Verčia priprasti prie naujų vaizdų, mobilių daiktų. Ir dabar dėl jų iki pamišimo alpstama, tarytum be jų negalėtume gyventi, mylėti. Žiū, ir „Facebook" susispietusios ne tik didesnės valdžios galvos, bet ir gausi menininkų plejada. Nejau, iš pradžių pamaniau, neturi ką veikti ar dėl kokios nors mados klyksmo ten pateko. Gal jiems taip paprasčiau komunikuoti? Gal tik aš beviltiškai pasenau, nepriimu, kaip dabar madinga sakyti, naujų iššūkių. Gal iš tikrųjų daug kas nesugrįžtamai pasikeitė. Juk anksčiau dažno žmogaus rankose matydavau atverstą knygą. Visur - ir traukinyje, ir mašinoje, ir lauke ant suoliuko. Dabar - mobilūs daiktai. Tų daiktų kai kam net pagaliu iš rankų neišmuštum... Taip nūnai, manding, pasakytų iš kapo atsikėlusi literatūros klasikė Žemaitė. Su tais daiktais dažnas net pataluose nesiskiria. Civilizacijos daiktai ir nauji vakarietiški procesai, reiškiniai pasiglemžė kone kiekvieną. Pagaliau - ir mane. „Facebook" dažnai publikuoju publicistinius rašinius, eilėraščius. Jame plati erdvė pasklisti žodžiui. Sulaukiu daug vertinimų - kiekvienas skaitytojas savaip supranta parašytą žodį, eilėraštį. Pagal savo intelekto, išsilavinimo lygį. Puiku! Galbūt, kas perskaitoma greitai, - greitai ir pamirštama. Nieko baisaus. Toks procesas natūralus socialiniame tinkle, modernioje erdvėje. Maloniai komunikacijai užtenka ir kelių minučių ar sekundžių. 

Bet kuri komunikavimo priemonė naudinga rašančiajam. Kiekvienas ir socialinių tinklų vartotojo žodis yra malonus. Bet ar skaitytojų komentarai įkvepia dažnai skleisti savo žodį Facebook" - nepasakyčiau. Sielos namus užauginau kaime - gimtųjų namų palėpėje... 

Ir visgi: kaip išauginus apginti savo sielos namus? 

Yra dviejų rūšių palėpės - ūkinės ir dvasinės. Ši Dzūkijos (kartu ir visos Lietuvos) palėpė pilna knygų ir žurnalų. Į ją ateina pasišnekėti ir kadaise sutikti visiškai nepažįstami žmonės. Tik joje supranti, kad jie - irgi savi. Vakarodamas palėpėje kitaip regiu ant tūkstantmečio pamatų išdygusius ir iki skausmo nepažintus miestus bei kaimus. Gal truputį mistinius, bet realius.

Kažkada esu rašęs, kad kambary niekada neapsilankys tuštuma, kol jame bus nors viena knyga... Bet štai nūnai rašo, kalba - neva popierinės knygos gali išnykti. Jas internetas užkariaus. Nė velnio taip nenutiks! Nebūgštauju - popierinės knygos išliks, nes daugelio autorių kūriniai, perkelti į internetinę erdvę, atrodo nykiai, nepatraukia magiška skaitymo jėga. Visai kitaip pasijunti paėmęs knygą į rankas. Man itin mielas senųjų leidinių skaitymas ir kolekcionavimas. Sukaupiau daug įvairių tarpukario Lietuvos ir ankstesnio laikotarpio laikraščių, žurnalų komplektų, senų knygų.

Būtent ir masinis Vilniaus knygų mugės lankymas patvirtina, kad popierinė knyga brangi lietuviui. Teikia viltį, kad ji išliks. Dalyvavau šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Tačiau nemėgstu tokių šurmulių. Knygą įpratęs rinktis tyliai, be žmonių grūsties. Einu į knygynus, kai ten būna vienas kitas skaitytojas. Kitiems patinka didžiuliai žmonių sambūriai. Tokie renginiai turi daug pliusų: propaguojamas skaitymas, žmonės susitinka su pamėgtų kūrinių autoriais. Tai labai gerai, ypač pastarąjį metą, kai knygų skaitymas nėra masinis reiškinys. Be to, knygos yra brangios, nemažai žmonių jų tiesiog neįperka. Tam tikras išsigelbėjimas - bibliotekos. Bet ir jų kaime nemažai uždarytų. Organizuojamos mobilios. Žinoma, geriau jos negu nieko... 

Būdamas jaunas norėjau tapti geru lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Bet kartais likimas yra paikas išdaigininkas - ima ir numeta į kitą kelią. Taip atsitiko, kad baigiau žurnalistiką Vilniaus universitete. Nesigailiu. Pamatyta daug šalių, sutikta tūkstančiai nuostabių žmonių. Ir dabar kiekvieną dieną kur nors keliauju. Dažniausiai mintimis. Patirta tūkstančiai įvairių kelionių. Ir oficialių, ir ilgai trunkančių po įvairias Europos šalis. Dėl žurnalistikos pamačiau, kaip kitur žmonės gyvena, kuria. Na, ir dirbdamas įvairiose redakcijose įgijau neįkainojamos gyvenimiškos patirties. Ji - labai reikalinga kūrėjui.