Kartą, pavargęs nuo įtampos, jis pasičiupo vazelę su cukrumi, stovėjusią ant stalo tarp knygų, ir, toliau tęsdamas mintyse savo vargų skaičiuotę, nė nepajuto, kaip rankos pačios prinešė cukrų prie burnos.

Žmogus, vos lyžtelėjęs cukrų, tarsi mostelėjus burtų lazdele, pasijuto sugrįžęs į tolimą vaikystės pasaulį.

Jam atrodė, kad jis vėl, kaip anuomet, pasislėpęs nuo mamos, uosdamas jos kepamų bulvinių blynų kvapą, laižo taip retai toje senoje kaimo pirkioje esamą ir stropiai saugomą cukrų.

Kokia laimė tuomet buvo patirti tą nepakartojamą tirpinantį visas skriaudas, neteisybes, teikiantį karališkos prabangos jausmą.

Cukraus skonio keliamos bangos skisdavo po visą kūną, džiugino vaikišką sielą

Tie vaikystės prisiminimai ir dabar jį užliejo galinga banga, kurios supamas jis dairėsi po netikėtai pasikeitusius namus.

Palyginus su senąja kaimo pirkia, kambariai atrodė šviesūs ir puošnūs - gražūs baldai, aplink knygų lentynos, pilnos rūbų spintos.

Jis pasijuto stiprus ir energingas, pasijuto turtingas tuo, ką turi.

Nuo to laiko visuomet, kai vėl sugrįždavo slogios mintys, jam pakakdavo lyžtelti cukraus, kad vėl taptų laimingas esamoje tikrovėje.

LENKTYNĖS SU LAIME

Kai gėlės suprato, jog nepavyks joms užaugti aukštesnėmis nei medžiai, jos atrado, kad gali būti gražios, kad turi ne tik lapus, bet ir žiedus.

Nustojusios stiebtis į viršų, jos ėmė dar labiau gražėti, skleisti dar nuostabesnius žiedus.

Joms buvo džiugu, kad žmonės, kur bebūtų, vis dažniau dairėsi ne į medžius, o žavėjosi gėlėmis, poetai skyrė joms eiles, įsimylėjėliai dovanodami gėlių puokštes prisipažindavo savo meilę.

Lenktynės baigėsi gėlių pergale.

Medžiai buvo priversti veržtis į viršų, kad gautų kuo daugiau saulės, o gėlėms to visai nereikėjo - saulė pati grožėdamasi į jas žiūrėjo ir prižiūrėjo.

Tačiau labiausiai gėlės džiaugėsi tuo, kad ir žmonės, negalėdami būti laimingais viename lenktynių su laime kelyje, ieškodavo ir atrasdavo savo laimę visai kitur.

GYVENIMO LAIKRODŽIŲ MEISTRAI

Jei Tu, apimtas pažinimo geismo, imsi ir išardysi laikrodį, o supratęs, kaip veikia mechanizmas, vėl surinksi, tai laikrodis neis, jei ant stalo liks bent menkiausia neįmontuota laikrodžio detalė.

Laikrodis sukonstruotas taip, kad jam reikalinga viskas, kas ten buvo sudėta iš pradžių.

Visai kitaip veikia Gyvenimo laikrodžiai.

Kai Tu, ieškodamas Gyvenimo meilės ir prasmingumo, ant minčių stalo išdėliosi visus praėjusio laiko įvykius, o viską, kas buvo klaidinga, netikslinga, kas neverta nei prisiminti, viską, kas nepuošia šiandienos, išmesi į minčių sąvartyną, tai pasijusi tarsi būtum įsigijęs naują Gyvenimo laikrodį.

Dabar jis Tau rodys, kur ieškoti naujų gyvenimo vertybių, gyvenimo grožio, dabar jis skaičiuos tik likimo dovanas, kurių anksčiau būtum nepamatęs, jų negavęs.

Visas Gyvenimas - gyvenimo laikrodžių meistrystės tobulinimosi kursai...

IŠLIKIMAS

Aš žinau, kad žinau daug, ko man visai nereikia.

Aš žinau, kad yra daug norinčių, kad aš žinočiau tik tai, ko man visai nereikia.

Aš žinau, kad dėl to žinau mažai tai, ko man tikrai reikia.

Aš žinau, kad esu Aš tik tiek, kiek žinau tai, ko man reikia.

Aš žinau, kad kažkur yra žmogus, galbūt Dievas, kuris nori, kad aš žinočiau tik tai, ko man reikia.

Aš išliksiu.

Dėl Jo ir dėl Tavęs.

Aš.

P.S. Linkėdamas visiems kūrybinės sėkmės, belaukiant karantino pabaigos kviečiu apsilankyti mūsų leidyklos svetainėje www.tryszvaigzdutes.lt ,

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-01 10:19