Juozas Stasinas
KARIŠKI ŽAIDIMAI
Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Pamario krašte, manyčiau, kad ne mažiau ir kitose Šalies vietovėse, paauglių tarpe buvo madinga žaisti kariškus žaidimus.
Ši mada atėjo kartu su karo veiksmais, kuriems pasibaigus laukuose, gyvenvietėse, miestuose ir miesteliuose liko daug išmėtytos karinės amunicijos: ginklų, durtuvų, šalmų, šovinių, granatų bei kitokios kovinės ginkluotės.
Ypač daug karinės amunicijos buvo primėtę besitraukiantys vokiečių kareiviai, ne mažiau jos paliko ir puolančiosios sovietinės armijos daliniai. Todėl apsiginkluoti galėjo kiekvienas, kas tik panorėjo. Daugiausia trofėjinės amunicijos pateko į miško brolių, pasiryžusių priešintis okupacinei valdžiai, rankas. Šio turto pakako ir paaugliams, kurie tuoj po karo metėsi rengti kariškus žaidimus. Labai panorėjęs ir kruopščiau pasižvalgęs po įvairius pašalius, kiekvienas paauglys galėjo rasti sau kokį nors trofėjinį šaudmenį.
Kariškų žaidimų psichozė buvo užvaldžiusi beveik visus paauglius, todėl ir karinės trofėjinės ginkluotės paieška juos labai viliojo. Juolab, kad trofėjinės amunicijos turėtojams kariniuose žaidimuose būdavo suteikiami kariniai laipsniai: generolo, feldmaršalo, pulkininko, feldfebelio ar seržanto. Laipsniuoti kovotojai žaidėjų gretose turėjo didelį autoritetą. Eiliniai kariai besąlygiškai privalėjo vykdyti jų nurodymus ar įsakymus, todėl kiekvienas paauglys stengėsi apsiginkluoti kokiu nors trofėjiniu šaudmeniu. Tik ne visiems tokia „laimė" nusišypsodavo.
Kai tik atitrūkdavome nuo darbų, ar pasibaigus pamokoms, rinkdavomės kuo toliau nuo namiškių akių, kur nors miškuose ar pamiškėse, ir imdavome kariauti.
Iš anksto numatytame kovų lauke, pasidalindavome į dvi „armijas" - rusų ir vokiečių - ir, užėmę kovines pozicijas, laukdavome mūšio pradžios. Vos tik išgirdę signalą, skelbiantį karo pradžią, mesdavomės į tokias mūšių batalijas, kurių galėjo pavydėti net tikrieji kariai.
Kaip taisyklė, šiuose mūšiuose laimėdavo rusų kareiviai ir pralaimėdavo vokiečiai, taip vadinami „fricai". Tai, matyt, atspindėjo pokario psichologinę-politinę aplinką, kuri daugiau ar mažiau veikė visus gyventojus, juolab, paauglius.
Pralaimėjusių pusėje niekas nenorėjo kariauti, todėl sutardavome keistis pozicijomis. Tokį sprendimą pripažino visi kariškų žaidimų dalyviai ir jis buvo teisingiausias.
Daugelis paauglių ginklavosi pačių susimeistruotais įmantriais mediniais ginklais. Vyresnio amžiaus „kareiviai" susirasdavo trofėjinių šautuvų ar kitokių šaudmenų. Tai priklausė nuo kiekvieno fantazijos, sugebėjimo ir „laimės."
Nemuno užliejamose pievose granatą pavyko rasti ir šių eilučių autoriui. Tai buvo vokiška kiaušininė ovalios formos granata, per kurios vidurį ėjo iškili stačiakampių skeveldrų juosta.
Pagal karinių žaidimų nerašytas taisykles ginklai turėjo būti pilnos komplektacijos, kitaip tariant, veikiantys. Mano rasta granata buvo be detonatoriaus, todėl jokių privilegijų aš nesusilaukiau. Į priešakines mūšio linijas man teko eiti eiliniu kareiviu.
Dabar džiaugiuosi, kad mano granata buvo be detonatoriaus, priešingu atveju nebūčiau rašęs šių paauglystės dienų prisiminimų ir atradęs tikrąją žmogiškąją tiesą, kad gyvenime būti eiliniu yra ne taip jau ir blogai.
Kai kurie paaugliai į kariškus žaidimus įsijausdavo perdėm karštai, net rizikuodami savo gyvybe, ar tapti invalidu visam gyvenimui. Kartais kariški žaidimai baigdavosi tragiškai: sprogus granatai, artilerijos sviediniui ar kokiam nors kitokiam šaudmeniui, jaunieji kovotojai likdavo akli, be kojų ar rankų arba tiesiog žūdavo sprogimo vietoje. Studijuojant žurnalistiką Vilniaus universitete ne vieną tokį kariškų žaidimų nelaimėlį teko sutikti ir šių eilučių autoriui.
Pirmame žurnalistikos studijų kurse susipažinau su Sauliumi, per kariškus žaidimus praradusiu regėjimą. Jis studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Keturi pirmakursiai gyvenome Tauro bendrabutyje viename kambaryje. Buvome visi sveiki, jaunatvišką energiją sunkiai besuvaldantys studentai.
Stengėmės mes ir Sauliaus vieno nepalikti nuošalyje. Gerai suvokėme jo būseną - jaunam būti su savimi amžinoje tamsoje - nepakeliamai sunku. Todėl norėjome visokiais būdais "ištraukti" jį iš amžinosios tamsos. Bet įgyvendinti savo geranoriškus siekius mums ne visuomet pavykdavo. To priežastis, matyt, buvo Sauliaus psichologinė ir fizinė būsena.
Būdavo Saulius apgraibomis prieidavo prie lango ir jį atsidaręs ilgai ten stoviniuodavo. Pro atvirą langą jis sustingusiu veidu žvelgdavo kažkur toli toli, lyg norėdamas išvysti pasaulio kraštą, bet jo negyvų akių duobelės tematė tik amžiną tamsą, už kurios žydėjo pavasaris, čiulbėjo paukščiai ir švietė saulė.
„Saulius niekuomet nebegalės matyti", - kartą pagalvojau, pamatęs jį stovintį prie lango, ir tą pačią minutę mano kūną apėmė šiurpas: sprogus pievoje rastai granatai, ir aš, kaip Saulius, gyvenčiau amžinoje tamsoje...
Tėvai iš paskutiniųjų stengėsi atkalbėti mus nuo kariškų žaidimų. Jie ieškodavo visokiausių būdų, kaip tampriau mus pririšti prie savęs, apkraudavo įvairiausiais ūkio darbais, spausdavo prie pamokų. Bet mūsų norai žaisti karą buvo tokie dideli, kad tėvams sunkiai pavykdavo mus sulaikyti...
Už tai, kad šiandien esu gyvas ir sveikas, galiu dėkoti tik Dievui ir likimui. Žinoma, tėvai irgi stengėsi apsaugoti mus nuo nelaimės, bet kur ten visus paauglius sužiūrėsi.
Prisiminęs tuos mūsų kariškus žaidimus po daugelio metų, niekaip negaliu nuvyti į šalį begalinio susirūpinimo dėl mūsų vaikų ir vaikaičių ateities. Juk ir šiandien pasaulyje tebevyksta ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų žmonių karo „žaidimai".
Bet kokie karai negailestingai nužmogina visuomenę, psichologiškai bei fiziškai luošina vyrus ir moteris, be prasmės pasiglemžia žmonių gyvybes.
Todėl visus kviečiu nustoti žaisti karus, jeigu norime, kad jų nežaistų mūsų vaikai bei vaikaičiai. Geriau kurkime prasmingesnį gyvenimą: auginkime sveiką ateities kartą, gebančią statyti namus, skristi į kosmosą, gimdyti vaikus, mylėti ir džiaugtis gyvenimu.
Pagalvokime apie tai ir veikime.
Komentarai (5)