Žurnalistų kūryba

 

DYKUMŲ ARTOJŲ DERLIUS

Jei tai, ką aš parašysiu jūs perskaitysite iki pat galo, vis tiek nerasite atsakymo, kodėl tie artojai aria ir aria bekraščius dykumų plotus.

Žmonės, keliaujantys per dykumą, kartais iš toliau, kartais iš arčiau matydavo tuos keistuolius, sustabdę kupranugarius stebėdavosi jais, kiekvienas vis kitaip bandydavo spręsti tą sunkiai įmenamą mįslę.

Nejaugi tie artojai nesupranta, kad jų darbas bevaisis, kad kaip bearsi, smėlėta dykuma niekad nesužaliuos?

Kodėl jie neieško derlingų žemių?

Kodėl neseka paskui mūsų kupranugarius, kad pamatytų dykumos kraštą, kur gyvename mes patys - žinantys, kaip reikia gyventi, išmanantys, kur pavasarį reikia leisti į žemę plūgą, kad rudenį turėtume kuo sotintis.

Kodėl galų gale jie neįsigyja žemėlapio, kuriame jau seniai pažymėta kur teka upės, kur tyvuliuoja ežerai, kur žemė žaliuoja net ir be artojų, ir be sėjėjų?

O gal tie dykumų artojai yra kokie ypatingi atsiskyrėliai, nenorintys kaip kiti jų bendrai tik tuščiai sėdėti, o aria dėl to, kad ir beprasmis darbas yra daugiau nei nedarbas?

Visi savaip spėliojo, bet niekas taip ir nesužinojo tikro atsakymo.

Išskyrus tuos, kurie nukeliaus iki post scriptum.

P.S. Dėl savęs, dėl post scriptum atradėjų, aš išsiruošiau į kelionę ir susitikęs su tais dykumų artojais paklausiau:

- Kodėl?..

Nespėjus man užbaigti klausimo jie atsakė:

- Dėl šito jūsų ir visų kitų „kodėl"? Ardami dykumą mes žmonėms užduodame klausimą „kodėl"? Tame žodyje yra visų minčių, dialogų su savimi ir kitais pradžia. Deja, tas žodis jau baigia išnykti. Jei visai jis išnyktų, jo vietą užimtų nežinia kieno minčių pakelyje numestas „todėl". Tuomet žmonės nebeturėtų savų minčių, jie patys išnyktų kaip žmonės, kaip homo sapiens.

Ardami dykumas mes sėjame klausimų-minčių sėklas, jos auga žmonėse, saugo nuo piktžolėto, užgožiančias savas mintis „todėl". Tai ir yra mūsų užaugintas derlius, visų žmonių-homo sapiens derlius.

TAI GALI ĮVYKTI ŠIANDIEN

Jis ilgai negalėjo, o gal nemokėjo prabusti.

Jis neprabudo tuomet, kai jau seniai jame buvo prabudęs pyktis.

Neprabudo net žadinamas geismo būti turtingu.

Neprabudęs jis negalėjo pasisveikinti su dangumi, pamatyti ryto saulės, išgirsti kaip plaka širdis.

Jo nepažadino gyvi pasaulio garsai, jis liko kurčias savo paties sielos balsui.

Pavojai jį tik gąsdino, nerimas tik slėgė, niekas - net gyvenimo troškulys jo neišbudino.

Tačiau kartą tai įvyko - jis prabudo.

Jis prabudo gyventi - matyti, jausti, suprasti, mylėti gyvenimą.

Tai gali įvykti vieną rytą.

Vieną dieną.

Vieną vakarą.

Vieną naktį.

Tai gali niekada nepasikartoti.

ŽODŽIO LEMTIS

- Aš daugiau tokio gyvenimo nenoriu, - pavargusi nuo nesėkmių ir vargų garsiai ištarė ji dangui ir sau.

Nugirdęs tik savo vardą, Daugiau ėmė vykdyti lemties jam paskirtą misiją.

Ją iš karto aplankė daugiau minčių, gimė daugiau svajonių, atsirado daugiau draugų.

Siela pajuto daugiau taip reikalingos jai ramybės.

Akys matė daugiau dangaus.

Dangus siuntė daugiau gyvenimo meilės ir šviesos.

Kiekvienas žodis turi savo likimą.

Kiekvienas žodis gali būti Tavo likimu. 

*

GEGUŽĖ - MĖNUO, KAI ĮSIMYLI NET KAUKĖS.

JEI GEGUŽĮ NEĮSIMYLĖSI - VISUS METUS NIEKO GALVOJ NETURĖSI.

TOKS BARONAS MIUNHAUZENAS NORĖJO, KAD GEGUŽĮ BŪTŲ IR 32 - OJI DIENA. O KOKS TAVO NEĮGYVENDINTAS NORAS?

GEGUŽĖ - NEMOKOMAS GROŽIO SALONAS.

GEGUŽĖ - KAI SAULĖ PATEKA IR ŠIRDYJE.

Visad Jūsų (o ypač gegužį) - JERONIMAS LAUCIUS