Žurnalistų kūryba

MINIATIŪROS IŠ NATŪROS

Povilas Sigitas Krivickas

Dienelė

     Lapkričio pirmoji. Šią dieną giliau ir ryškiau prisimename išėjusius. Sulaukėme 19-to troleibuso, kad važiuotume iki Saltoniškių kapinių aplankyti kelių artimųjų amžinojo poilsio vietas. Troleibusas sustoja, praveria duris, išlipa pora žmonių. Man nusprūsta batas nuo laiptelio ir nudrimbu ant žemės. Netoli - ratas, jeigu pajudėtų... Prišoka jaunyva moteriškė,  padeda atsikelti. Nieko sau pradžia...

     ...Apėję kapus, patraukiame į artimą kinų užeigą. Po pusvalandžio prisijungia ir sūnus, kurio nematėme geras tris savaites, kol keliavo po Indiją. Margi įspūdžiai apie didelę ir netvarkingą šalį. Neskubiai papietavę, traukiame namų linkui. Iš troleibuso mudu su pačia ateiname prie ties Žvėryno žiedu paliktos savo ilgaamžės „bulkutės". Nevažiuojam tiesiai namo, bet mėginame apsukti ratą, kad bent kiek pasikrautų nusilpęs akumuliatorius. Pravažiavus buvusią kino studiją ir čekų ambasadą, iš paskos prisigretina policijos automobilis (matosi veidrodėlyje). Kur mes - ten ir jis.  Kai iš Kęstučio pasukame kairėn į Mickevičiaus gatvę, policijos mašina visai priartėja ir sumirksi žiburiais bei garsiai užkaukia. Tenka sustoti. Priėjęs policininkas pro pravertą langą prisistatęs sako, kad keturis kartus nerodytas kairysis posūkis ir iš tos pusės nedega bortinė šviesa, o ir kodėl važiuota ratu aplink kvartalą. Teko atsakyti, kad gyvename Žvėryne ir važinėjamės, kad bent kiek pakrautume silpną akumuliatorių, o posūkius drausmingai jungėme. Bet, matyt, nepastebėjome, kad kairysis sugedęs, nors prietaisų skyde jis mirksėjo. Esame dėkingi už pastebėtus trūkumus ir pasistengsime juos pašalinti. Jaunas policininkas, duomenų bazėje patikrinęs, jog automobilis apdraustas ir turi galiojantį techninį taloną, mūsų nenubaudė ir palinkėjo susitvarkyti.

    Tai bent dienelė: vos nenusprūsta po troleibusu ir „pasisveikinta" su policija.

Brūkšnelis

     „Nuobliavo jai eglinę lentą,/ Apgaubė mergautine skara./ Tai nejaugi mirė geros rankos/ Tai nejaugi motinos nėra?" - sielvartavo Poetas, anksti netekęs gimdytojos. Klausia savęs ir ne poetai „tai nejaugi jo (ar jos) jau nebėra ir niekada nebus?" Ilgai neįmanoma susitaikyti su skaudžia tiesa artimo žmogaus netekus. Eini per kapines ir matai ant paminklų: gimimo data, brūkšnelis, mirties data. Tas brūkšnelis tarp datų - tai ir yra gyvenimas. Į tą brūkšnelį telpa viskas: kad gimę augo, kad mokėsi, kad dirbo, kad kūrė šeimą arba ne, kad matė pasaulio arba ne, kad... Viskas, o viskas. Ir tik mes, dvikojai padarai be plunksnų, vieninteliai iš visos gyvosios gamtos esame pasmerkti tai suprasti. Tik mes... Negalėjo didesnės bausmės sugalvoti žmonijai tariamas Visagalis. Į tą visą būtį sutalpinantį brūkšnelį tilpo ir Amžinybėn išėjusio Poeto žodžiai: „Numirė ji./ Švintant dienai blausiai,/ Geso kaime ryto žiburiai./Kaip kasdien,/Ji mirdama paklausė: Kaip, sūnau, ar viską... padarei?" Kol esame gyvi, laikas savęs paklausti, ką spėjome ir ką dar turėtume padaryti.

Žodelis

     Labai mėgstu trumpus žodžius - nuo daiktavardžio iki jaustuko. Kartais trumputėje ištarmėje gali tilpti ištisas siužetas. Vienas tokių yra žodelis „jau".

     Prieš trejus metus apturėjau rimtą priepuolį su aštriu skausmu krūtinėje. Pamaniau, kad pagal amžių atėjo eilė infarktui. Bet greitosios pagalbos medikai, padarę kardiogramą, širdies didelių sutrikimų nerado. Nuvežę ligoninėn diagnozavo - tulžies uždegimas. Pasiūlė operuotis. Teko sutikti. O kur dingsi, kai perspektyva - tokie priepuoliai dažnės. Dar po dienos buvau nudardintas į operacinę. 

      Anesteziologė į kairės rankos pirštą suleido kažkokio preparato ir pasakė, jog netrukus turėčiau pajusti šilumą. Po keleto minučių ji paklausė, ar darosi šilta. Atsakiau, jog iš tiesų jaučiu save maloniai šylant. Užsimerkiau, nes didysis operacinės šviestuvas plieskė tiesiog į akis. Netrukus atsimerkęs ir pamatęs, kad sietynas nebešviečia, paklausiau, kada operuos. Išgirdau patį trumpiausią savo gyvenime atsakymą: „Jau." 

     Pasirodo, manasis „netrukus" tęsėsi apie dvi valandas. Per tą laiką laparoskopijos būdu man pašalintas „užsidegusios" tulžies turinys. Paviršiuje liko tik nedidelės keturios skylutės, užklijuotos pleistrais. Po operacijos gavau patarimą privengti aštresnių ir sūresnių valgių.  

     „Ar bus galima po savaitės valgyti štrudelį?" - paklausiau ant lovos krašto prisėdusio jaunyvo mane operavusio chirurgo. „O kas tas štrudelis?" - pasidomėjo daktaras ir dar paklausė, kodėl teiraujuosi būtent dėl šio patiekalo. Paaiškinau, kad dar prieš keletą mėnesių dukra suplanavo kelionę į Vieną, nupirko lėktuvo bilietus tėvams ir sau. Tarp kitų malonumų („Fausto" imperatoriškoje operoje, dailės galerijos „Albertina", Šonbruno rūmų aplankymo, kur imperatorei Marijai Teresei grojo šešiametis Mocartas) ten numatyta paskanauti ir tikro austriško štrudelio - obuolių pyrago - su plakta grietinėle ir kava...

    Tik nebuvo planuotas tas nelemtas tulžies priepuolis, o iki kelionės liko vos savaitė. Daktaras smagiai nusijuokė, kad štrudelis neturėtų pakenkti. Paskambinau mobiliuoju dukrai ir tepasakiau: „Jau!" O ji iškart suprato, kad jau galėsim leistis į kelionę. Koks talpus trumpas žodelis...

Laiškelis

     Stovėjau Orse muziejuje prieš vieno žinomiausių prancūzų dailininko paveikslą „Gražioji Angelė", sukurtą 1892-aisiais. O jo tapyta drobė „Kada tu ištekėsi?", kaip 2015 metais pranešta žiniasklaidoje,  buvo parduota beveik už 300 milijonų dolerių, ir tapo brangiausiu paveikslu, iš parduotų visais laikais. Jo neilgai gyvenęs autrorius ne visada turėjo už ką normaliai pavalgyti.   Trumpa žemiška būtis ir Amžinybė mene. Gogenas ir Taitis - iš kartos į kartą pereinanti liūdesio ir savito grožio tema. Iš meno istorijos žinoma, kad 1891 metų balandžio pirmąją Polis Gogenas paliko Prancūziją ir išvyko į Taičio salą Ramiajame vandenyne. Pirmuoju reikšmingu paveikslu, sukurtu Taityje, buvo „Ia Orana Maria" (Sveika Marija).  Taičio aplinka buvo ne tokia, kokios jis tikėjosi. „Tai buvo Europa. Europa, su kuria tikėjausi baigęs visam laikui - tik dar blogesnė, su kolonijiniu snobizmu ir mūsų drabužių, madų, dorybių ir kvailysčių groteskišku imitavimu, labiau panašiu į karikatūrą," - rašė Polis Gogenas. Dėl prasto maitinimosi pablogėjo sveikata.

    1893 metais dailininkas grįžo į Paryžių. Jo polinezietiška kūryba nesulaukė didelio dėmesio, paroda patyrė nesėkmę. Publika buvo šokiruota neįprastai ryškių spalvų, neįprastų temų, taitietiškų pavadinimų: „Mata Mua" (Senaisiais laikais), „Te Tamari no Atua" (Dievo sūnus), „Parau Api" (Kas naujo?). Gautas mirusio turtingo dėdės palikimas kiek pagerino jo finansinę padėtį. Polis Gogenas nusprendė vėl išvykti į Taitį. 1895 metų liepos trečiają dailininkas visam laikui paliko Prancūziją. 1897 metų balandį jį pasiekė žinia apie dukters, 21 metų Alinos mirtį nuo plaučių uždegimo. Duktė buvo dvasiškai artima dailininkui, per ją Gogenas palaikė vienintelį stiprų ryšį su tolima šeima. „Aš tik ką praradau dukterį, aš nebemyliu Dievo ..." - taip parašė Polis Gogenas laiškelyje, kuris tapo paskutiniuoju paliktai žmonai ir keturiems sūnums. Dailininkas sukūrė savo programinį paveikslą „Iš kur mes atėjome? Kas mes? Kur mes einame?" (galima susirasti internete). Po to bandė nusižudyti.  Kaip turėjo jam skaudėti gavus žinią apie dukters netektį... O skausmas atkeliavo lėtai per jūrą, kai dar nebuvo interneto.