Žurnalistų kūryba

Visoms vanagaitėms ir šiaip plėšrioms „paukštukėms" reikia skaityti „Amžino įšalo žemėje" ir kitas panašias knygas, kurių išleista daug. Ir Marytės Kontrimaitės eilėraštyje, ir Dalios Grinkevičiūtės apybraižose „Lietuviai prie Laptevų jūros", ir Antaninos Garmutės prisiminimuose „Ešelonai", ir Napalio Kitkausko, Vytauto Jakilaičio, Antano Abromaičio, Paulinos Motiečienės, Simono Norbuto, latvio Ojaro Mednio tekstuose yra parašyta, kas vyko Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje 1941 metais sovietų valdžiai atėjus...

Daugelis autorių jau mirę, bet tekstais pasinaudosime... Dalia Grinkevičiūtė, nelegaliai parvežusi sergančią motiną į Lietuvą, o paskui mirusią, laidoja savo bute. Autorė mąsto: „Tai ką daryti? Nejaugi iš tikrųjų mano mirusiai Motinai Tėvynės žemėje nėra vietos? Rūsyje yra maža patalpėlė, kuri buvo numatyta karo atveju slėptuvei. Laidosiu čia... Rytoj pirmasis gegužės sekmadienis - Motinos diena. Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama... Su teta perpjaunam spintą, darom karstą. Durelės bus karsto dangtis. Švintant karstą nunešam ir nuleidžiam į duobę. Išklojam jį. Paskui reikia nunešti Ją ten. Keletą kartų prieinu prie Jos, bet man pakerta kojas, darosi silpna. To aš niekaip nepadarysiu. Tada ateina patikimas žmogus, žymaus kunigo misionieriaus Paukščio brolis. Jis paima Ją ant rankų ir išneša... Nežinomi kapai... Kiek jų buvo ir kiek jų dar tebėra Lietuvoj..."

Įsimena ir Antaninos Garmutės prisiminimai „Ešelonai" tuo, kaip išvežta viena, mergina nepražuvo Sibiro šaltyje ir bade... Apybraiža patraukia ir savo pabaiga „Vizitas" (1988), kurioje autorė aprašo atėjusius „svečius", panorusius išsiginti savosios kaltės. Manau, kad vanagaitėms verta įsiminti A. Garmutės žodžius: „Praėjo mėnuo. Tebesu gyva. Galvoju šaltai... Argi jūs visi, buvę egzekutoriai, sieksite atgauti prarastą šlovę... savo aukų rankomis? Mes, buvę tremtiniai, nejaučiame jums keršto ir neapykantos - nematuokite kitų savo matu. Jūs išrovėte mus iš gimtinės, pakirtote mūsų šaknis (tremtinių kaulais nusėtas Sibiras!). Kaip piktžolės suvešėjote jūs krauju ir ašaromis aplaistytoje gimtojoje žemėje. Todėl nors ATMINTĮ nenorėkite iš mūsų atimti!

Turėtumėte pagaliau suprasti, kad Jūsų vienintelis kelias į Atgimimą - atgaila! Tie, kurie žengia juo - dori, buvę suklaidinti - niekada nebus vadinami sibirvežiais ir liaudies krikštijami „paklodžių meistrais"!

O kai kurie tremtiniai išvežti būdami paaugliais. Tarp tokių buvo ir Dalia Grinkevičiūtė, Antanina Garmutė, Simonas Norbutas, Napalys Kitkauskas. 1954 metų birželio pradžioje - naujiena! Atvyko speciali Mordovijos ATSR komisija ir paskelbė, kad iškvietė tuos, kuriems suėmimo metu nebuvo suėję aštuoniolikos metų.

Dar pacituosiu iš N. Kitkausko apybraižos „Mes - politiniai": „Dalis suimtųjų moksleivių po sunkių kankinimų nebeišlaikė - prisipažino dalyvavę slaptoje organizacijoje, prisiėmė jiems metamus įkalčius. Iškankinti moksleiviai įrodinėjo, kad, girdi, buvome susitikę Vyžuonų gatvėje, ar traukėme burtus, kam teks nušauti direktorių, tvirtino, kad su jais buvęs ir aš".

Visokios vanagaitės patiki sovietų kagėbistų dokumentais apie partizanų bylų medžiagas. Ar jos neskaitė A. Garmutės, N. Kitkausko ir kitų ištremtųjų atsiminimų?

„XXI amžius"