Visi mes turime savo tėviškes. Ir visos jos plačiau ar mažiau gyvuoja giminės atsiminimuose, išlieka protėvių namų pamatų akmenyse, miškais užaugusiose sodybvietėse.

Vilniškė leidybos įmonė "Kriventa" išleido publicisto Kazimiero Šiaulio knygą - esė apie gimtinę "Kulių varpai, skambėkite", nukeliančia mus į autoriaus vaikystės, jaunystės tėviškės metus, supažindina su įdomiomis ir svarbiomis tėvų, senelių, prosenelių gyvenimo detalėmis.

Vaizdingas autoriaus prisiminimų kelias vingiuote vingiuoja per visą giminę, pagyvinamas laiko dulkių neužneštomis asmeninių albumų nuotraukomis. autentiškas tekstas tarsi patvirtina, koks gyvybingas, turtingas tradicijų ir savitas

buvo mūsų kaimas, kokioje dvasinėje ir kultūrinėje aplinkoje formavosi asmenybės.

Tai ketvirtoji publicisto, LŽS nario , muzikos kritiko, estrados ir muzikinių renginių rengėjo Kazimiero Šiaulio knyga.

Kaip rašo knygos pratarmėje muzikologas Viktoras Gerulaitis,"nuo pat pradžių į tave padvelkia ir lyg ir liūdnas tekstas. Bet liūdesys neapglėbia. Klausiu savęs, kodėl? Netrunku suprasti - nes tai tvirto žmogaus sakiniai ir mintys. Brandaus žmogaus. Tai jo prisiminimai ir kelionės į praeitį, bet tai kelionė ne į griuvėsius.

Taip, daug ko nebėra: žmonių, giminių, namų, takų ir medžių. Bet tas "nebėra"- ne griuvėsiai. Priešingai, tai gyva atmintyje, vadinasi, tai yra! Nes "praeitis ir gyvenimas vėl sujuda ir sugrįžta pas gyvuosius". Nes taikliai cituojamoje senojo Testamento Pradžios knygoje pasakyta "savo prakaite tu valgysi duoną iki sugrįši į žemę..."

O argi tam ne argumentas minimas M.K. Čiurlionio "Žemaičių kapinės"? Ir išvada: Susitaikymas su pabaiga ar priminimas, kad jie vis dar yra su mumis mūsų būtyje?" Ir šedevriškas apibendrinimas: Požemio ir dangaus sintezė".

Tai labai stipru. Tai labai vyriška. Pagaliau tai gilu ir filosofiška ir labai talentinga. Toks gali būti ir yra Kazimieras Šiaulys, kai jam, laikui atėjus, įsipyko tokie paviršiai, kaip "estrada, rokas, politika".

Kazimieras Šiaulys viską suvokia ir išreiškia gražia, skambia, prasmių talpia, literatūriška lietuviška (su pažemaičiavimais!) kalba.

Beje, šių eilučių autorių žavi su neperdėta meile po gabalėlį surinktos žinios apie savo tėviškę, net keliuose kaimuose, gyvenvietėse. Labai gražiai ir prasmingai per plačios giminės istoriją įamžintas ir autoriui labai brangių Didžiųjų Mostaičių kaimo atminimas.

Knygoje "Kulių varpai, skambėkite" parinkta pakankamai išraiškingų to meto gyvenimo artimųjų nuotraukų. Vartai puslapius ir taip norėtųsi pabendrauti su linksmais autoriaus Kazimiero žemaičiais tėvukais, seneliais, proseneliais.Taip ir matai pasitempusius Lietuvos kariūnus, sudiržusias darbštuolio ūkininko rankas, girdi skardžias moterų dainas...

Ant melsvo ežero bangų

Laivelis supas be irklų,