Žurnalistų kūryba

PASAULIO GARSAI 

Iš visų žvaigždynų, planetų, galaktikų, iš dangaus tolių ir žemės gelmių aidi, sklinda matomo ir nematomo pasaulio garsai.

Jais tarpusavyje susikalba planetos, žvaigždės, galaktikos.

Žemė klausosi tos Pasaulio kalbos ir nesupranta, kodėl žmonės jos negirdi.

Tuomet, kas svarbiausia, ji perduoda jau žmonėms girdima lietaus, miško, jūros ošimo kalba, aiškina jiems dangaus, šviesos ir tamsos ženklais.

Bet žmonės nuo lietaus slepiasi po skėčiais, miške temato medžius, juos verčia lentomis, pripuolę prie jūros joje teskandina savo kasdienybes, o dangus su savo pranašiškais ženklais tampa vis labiau nepasiekiamas žmonių žvilgsniams.

Pasaulio garsai pasiekia visus, išskyrus tuos, kuriems jie labiausiai skirti - žmones.

Tačiau ir pasaulio garsų, ir žmonių viltys tos pačios - išgirsti ir įsiklausyti.

DIDYBĖS AKIMIRKA

Ar Tu matei kaip paukštis ruošiasi skrydžiui?

Kaip viskas jame pasikeičia.

Koks jis tampa išdidus, kad gali pakilti virš žemės, kad gali skristi, skristi, skristi...

Žvelgdamas iš dangaus aukščio jis ima suvokti, kad tie, neturintys sparnų, kažkada tai savo laiku nepabandė pakilti virš žemės, todėl ir liko be sparnų...

Žmogus neturi sparnų, bet jo mintys gali juos išsiauginti.

Joms jokio laiko bausmės įstatymai negalioja.

Tavo mintims tereikia padaryti tai, ko kažkada nepadarė anie pirmieji žmonės - pabandyti skristi.

Suteik mintims tą skrydžio galią. Leisk joms pakilti.

Dabar pažvelk į save iš naujo - pajusk, koks išdidumas apima Tavo mintis, kai jos ruošiasi skrydžiui...

GYVENIMAS BE FONTANŲ

Buldozerininkas nuo ryto iki vakaro regėjo vien raistus, kelmus, šiukšlynus.

Kas dieną galingu buldozeriu jis visa tai stumdė į šiukšlių kalnus, kuriuos vėliau kiti išveždavo į sąvartynus.

Diena iš dienos matant tokią betvarkę, jam rodėsi, kad ir visas pasaulis yra tarsi vienas didelis raistas.

Ir tik paskutinę dieną, prieš išeidamas į pensiją, jis išjungė buldozerio motorą ir pirmą kartą atsigrįžo.

Negalėjo patikėti savo akimis. Iki pat horizonto matėsi vien žalios pievos, žydintys gėlynai, trykštantys fontanai.

Jis norėjo visa tai pajausti į širdimi, bet siela, taip ilgai nemačiusi fontanų, jų įjungti jau nebepajėgė...

Tau gal dar ne vėlu.

AKIMIRKOS JAUNYSTĖS DOVANOS

Praeitis su dabartimi susitinka tik vieną akimirką.

Akimirka, tik akimirką pabuvusi dabartimi, jau dingsta praeityje.

Tačiau tas akimirkos gyvenimas turi išlikimo prasmę ne tik jai, bet ir žmogui.

Akimirkos gyvenime, ypač jos jaunystėje, dažniausiai yra tai, ką ji norėtų perduoti į žmogaus atminties ir jo gyvenimo prasmės sandėlius.

Žmogus, stropiai kaupdamas tas akimirkų jaunystės dovanas, ilgam išlieka jaunatviškai įsimylėjęs, energingas ir laimingas.

PRABUDIMAS

Kai jį aplankė nerimas, jis prabudo.

Apsidairė.

Pamatė, kur esąs, ką turįs, ką galįs.

Tada suprato, ką galima ir ko negalima pakeisti.

Dabar savo gyvenimo laiką skyrė tik tam, ką jis galėtų padaryti, kad viskas kas įmanoma pasikeistų į gera.

To pakako, kad kasdien padėkotų nerimui, kuris tąkart jį pažadino gyvenimui.