Žurnalistų kūryba

 

Dar net nepadaręs nieko blogo jis visada jau žinojo, kad įvykus nuodėmingam atsitikimui galės apie tai pasidalinti su nuodėmklausiu, išsipasakoti jam visas to nuodėmingo įvykio istorijas.

Kartą pragyvenęs visą dieną ne tik be jokios nuodėmės, bet ir linksmai, džiaugsmingai, jis nesurado tokio, kuris jį išklausytų, kuriam bepasakodamas dar pralinksmintų ne tik jį patį, bet ir visus kitus, kurie tai išgirstų.

Keista, mąstė jis pats sau, kad nuodėmingieji nuo seno turi sau nuodėmklausius, o besilinksminantys gyvenimu jokių linksmaklausių neturi.

Gal dėl to žmonės labiau linkę gyventi nuodėmingai, nei linksmai? Gal atsiradus linksmaklausiams, žmonėse atsirastų ir daugiau linksmumo?

Neradęs kitų, jis pats sutiko pabūti pirmuoju linksmaklausiu ir tokiu būdu įteisinti linksmumo, kaip ir nuodėmės, pripažinimą, teisėtą egzistavimą.

Galite save pasveikinti - jau yra ne tik nuodėmklausiai, bet ir pirmas linksmaklausys, kuris laukia jūsų.

Linksminkitės - ir būsite išklausyti.

Jis rašė ilgus ir dalykiškus laiškus. 

Rašė apie viską, ką matė, ką žinojo, ką suprato, bet adresus ant vokų jam užrašinėjo kiti.

Jūreiviai gaudavo išsamius laiškus apie tai, kaip auginti kopūstus, kada bus geriausias laikas sėti rugius.

Seneliai smarkiai plakančiomis širdimis skaitė laiškus apie meilės apžavas, neištikimybę, kūdikių priežiūrą. 

Atliekančius bausmę nusikaltėlius pasiekdavo linksmi laiškai apie keliautojų nuotykius, su pasiūlymais patiems pasirinkti egzotiškiausius maršrutus, su tų kraštų viešbučių bei gražuolių nuotraukomis.

Mokytojai nerimaudami priverstinai registruodavo gautus laiškus apie naktinių klubų pramogas, lošėjų laimėjimus, gudrių žmonių apgavystes.

Tuos laiškus noriai skaitė ir namų šeimininkės, ir ūkininkai, ir studentai, ir turtuoliai, ir bedarbiai.

Kaip neskaitysi, jei ant vokų adresus užrašinėjo pats Gyvenimas.

Toks Gyvenimas.

Pats gražiausias gamtos kūrinys - Žemė - anuomet nebuvo įsižeidusi, kai žmonės ją laikė nesisukančia apie savo ašį, neskriejančia aplink Saulę, plokščia, kaip blynas.

Žemė skriejo sau, kaip ir dabar, sava orbita, žavėdama kitas planetas, žvaigždes, net pačią Saulę.

Ir Laikas ėjo ramiai, lyg niekur nieko, jis nei pyko, nei keršijo nesusipratėliams, kad jie ilgus amžius nemokėjo skaičiuoti laiko, nebuvo išradę nei laikrodžių, nei kalendorių. Laikas žinojo, kad viskam turi ateiti laikas.

Asilas ir dabar nepyksta vadinamas asilu. Jei jį imtų vadinti kupranugariu, jis priprastų ir prie to vardo, ir vis tiek išliktų savimi.

Atomai nesproginėjo iš pykčio, kai žmonės juos laikė pačioms mažiausiomis dalelėmis, atseit, jų viduje jau niekas sutilpti negalėtų. Patys atomai nuo pat gimimo jau žinojo, kad juose lyg planetos skrieja elektronai, o pačiame atomo branduolyje telpa protonai, neutronai... Žinojo, bet nepyko ant nežinančių, ant mūsų, neišmanėlių. 

Tik žmogus, kažkieno pavadintas mažu, nesusipratėliu ar kvailiu, ne tik įsižeidžia, užpyksta, bet ir negaili savo laiko, šėldamas, keršydamas savo įžeidėjams. Tuo pačiu jis skriaudžia save, lieka nelaimingas, dėl to netampa tuo, kuo galėtų būti.

O Žemė sukasi, laikas eina...