Archyvas :: Antanas Šimkūnas: UŽ TRISPALVĖS IŠKĖLIMĄ – SIBIRAS
2018-05-11
Vytautas Račickas su Antanu Vaišnoru (dešinėje) plaukia Tunguskos upe.
Antanas Šimkūnas
Žiauri statistika
Nepriklausomybės 100 - mečio metais prisimename mūsų kovos už laisvę simbolius - Vytį, Vyčio kryžių, Gediminaičių stulpus, trispalvę vėliavą, jų atsiradimo istoriją ir tuos, kurie sovietmečiu nukentėjo dėl jų prisiminimo.
Kas suskaičiuos, kiek žmonių Lietuvoje sovietų okupacijos metais nukentėjo dėl trispalvės vėliavos iškėlimo Vasario 16 - ąją, kiek buvo užvesta bylų, kiek areštuota, ištremta, priversta bėgti iš Lietuvos?
Atgimimo metais bandžiau tai aiškintis. Juo labiau, kad Sovietų Sąjungos spaudoje pamažėle pasirodė ši žiauri statistika. Savaitraštyje „Argumenty i fakty" buvo paskelbta, kad pagal 58 - ąjį straipsnį „už antitarybinę veiklą" Sovietų Sąjungoje nuo 1921 iki 1954 metų buvo nuteista 3.777.380 žmonių, tarp jų 642.980 - aukščiausia bausme, lageriuose ir kalėjimuose atsidūrė 2.369.220, tremtyje - 765.180 žmonių. Ta statistika buvo surinkta N. Chruščiovo parėdymu. Tačiau ji dar neatspindėjo tikrosios padėties. Juk pagal šį straipsnį žmonės tebebuvo baudžiami dar daugiau kaip 30 metų.
O kiek žmonių Lietuvoje nukentėjo dėl trispalvės iškėlimo Vasario 16 - ąją iki 1988 metų? Atgimimo metais bandžiau tai aiškintis. Kreipiausi į KGB, maniau, kad prasidėjus viešumui tą statistiką gausiu. Deja, man paaiškino, kad nustatyti tokių žmonių skaičių neįmanoma. Pirmiausia, pačios bylos labai netvarkingos, jose mažai dokumentų. Antra vertus, jie ne visada tiksliai parodo, kuo žmogus nusikalto. Gal ir taip. Juk už trispalvės iškėlimą buvo kaltinama antitarybine veikla arba chuliganizmu ir pan.
Trispalvė ant kamino Palangoje
Palangos vidurinės mokyklos vienuoliktokas Antanas Vaišnoras Lietuvos trispalvę ant poilsio namų geležinio kamino iškėlė 1967 metų vasario 16 - osios naktį, slapčia pasiuvęs ją motinos siuvimo mašina. Apie šį savo sumanymą nepasakojo niekam - nei seseriai, nei broliams, nei motinai. Tą naktį į talką „atasu" pasikvietė mokslo draugą devintoką Eugenijų Čilinską.
Išaušus vasario 16 - osios rytui prasidėjo Palangos pareigūnų ir kagėbistų sujudimas. Niekas nedrįso lipti į apledėjusį dūmtraukį. Kol susiorganizavo, praėjo visas pusdienis, tad daugelis palangiškių ilgai žiūrėjo į vėjo plaikstomą Lietuvos trispalvę ir stebėdamiesi svarstė, koks drąsuolis tai padarė.Kagėbistai pirmiausia įtarė vidurinės mokyklos mokinius ir jau tą pačią dieną pradėjo tardyti. Neišvengė to tardymo ir Antanas bei jo artimieji. Tačiau visi gynėsi, sakė nieko nežiną ir jau atrodė, kad debesys nuslinko į šoną.
Baigęs vidurinę mokyklą Antanas įstojo į Vilniaus universitetą, pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip gabus literatas daug rašė, jo apsakymai ir novelės laimėjo ne vieną konkursą, buvo spausdinama jaunimo spaudoje. Gyveno Tauro bendrabutyje.
Nelauktas svečias
Vieną dieną jam prisistatė nepažįstamas vyriškis: „O, klaipėdietis, aš irgi iš Klaipėdos, noriu pasikalbėti, einame į koridorių." Vos tik išėjo, nepažįstamasis pakišo Antanui saugumiečio pažymėjimą ir liepė eiti į gatvę. O ten jau laukė juoda Volga ir dar du kagėbistai. Nuvežė į netoli esančius KGB r0mus. Tardymas buvo trumpas. Buvo pateikti konkretūs faktai, kad vėliavą Palangoje iškėlė būtent Antanas, kad prie kamino atvažiavo dviračiu, kad lipant į kaminą iškrito pirštinės... Iš KGB rūmų paleido, bet ne ilgam. Netrukus buvo iškviestas naujo pokalbio, o po to dar ir dar kartą. Kalbos vis tos pačios: „Tu gražiai rašai, mūsų tikslai vienodi, galėsi toliau studijuoti, niekas nieko tau nedarys, tik pranešinėsi, ką studentai kalba, kokius anekdotus pasakoja..." Antanas visą laiką laviravo, vis sakydavo, kad studentai labai rimti, jokių anekdotų negirdėjo, todėl negalįs niekuo padėti. Kagėbistai pavargo beagituodami, suprato, kad iš to žemaičio nieko nebus.
Porą metų valgo kareivišką košę
1969 metais Antanas Vaišnoras pašalinamas iš universiteto ir bendrabučio. Beveik tuo pat metu iš Palangos vidurinės mokyklos pašalinamas ir Eugenijus Čilinskas. Sekimą pajuto ir Antano artimieji. Jo sesuo Gražina Vaišnoraitė (būsimoji mano žmona) tuomet studijavo Kauno medicinos institute. Jai teko nutraukti mokslus ir įsidarbinti medicinos sesele vienoje Kauno įmonėje. Antanas Vilniuje tapo benamiu. Nakvodavo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus bažnyčioje. Vienoje jų teatras laikė savo dekoracijas, taigi Antanas susipažino su teatro aktoriais, kurie padėjo jam įsidarbinti teatre darbininku. Tačiau tai truko neilgai. Jį prisiminė karinis komisariatas, gavo šaukimą į sovietinę armiją. Komisariate jam pasakė: „Pirmiausia važiuosi į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę, patikrinsime, ar esi normalus, nes tik bepročiai eina prieš sovietų valdžią ir kelia buržuazines vėliavas..."
Švėkšnos ligoninėje Antanas žaidė kvailį, perskaitė visą Dostojevskį, klausinėdavo gydytojų, kodėl jį čia laiko. Šie atsakydavo: taip reikia. Bepročiu Antano nepripažino, todėl jis atsidūrė seržantų mokykloje netoli Maskvos. Po šešių mėnesiu tapo seržantu. Tačiau ir čia jį pasiekė KGB ranka. Karininkai stebėjosi: „Kaip tu patekai į šį karinį dalinį?" Bet kareiviškos košės neatėmė. Valgė ją Antanas daugiau kaip porą metų.
Darbo Lietuvoje negavo
Grįžęs iš kariuomenės manė, kad praeitis jo daugiau nepersekios. Nutarė dirbti ir neakivaizdžiai studijuoti universitete. Prašė manęs padėti susirasti darbą. Partijos centro komiteto darbuotojui Robertui Grikevičiui padedant Antanas pradėjo dirbti literatūriniu darbuotoju Švenčionių laikraščio redakcijoje. Manė, toli nuo Palangos, niekas ten jo nepažįsta, gal kagėbistai nepastebės. Bet padarė klaidą - ėmė pasirašinėti savo pavardę - Antanas Vaišnoras. Kagėbistams to ir tereikėjo. Neišdirbęs nė metų Antanas buvo atleistas.
Ilgai neradęs naujo darbo, viskuo nusivylęs, įsitikinęs, jog KGB nepaliks jo ramybėje, Antanas tremia save į Sibirą. Spaudoje radęs žinutę, kad Tomsko srityje prasideda dideli darbai, trūksta darbo jėgos, Antanas iškeliauja ten. Čia sutiko klaipėdietį Petrą Šimkų, kuris taip pat susidomėjo gražiais pažadais apie įdomius darbus, geras sąlygas ir gerą uždarbį. O rado netvarką, girtuokliavimą, klaikias gyvenimo sąlygas. Draugo suagituotas Antanas keliauja į šiaurę, į Evenkiją, į egzotišką Tunguskos meteorito kraštą, kur, kaip rašė spauda, prasideda naftos paieškos, reikalingi darbininkai. Čia ir gavo darbą abu lietuviai. Prasidėjus žiemos šalčiams, nutraukus statybas, abu vyrai su vietos medžiotojais sraigtasparniu išskrido į šiaurę, į taigą ir apsistojo Kislokano kaimelyje. esančiame už 300 kilometrų nuo Evenkijos sostinės Tūros.
Tie, kurie sakė, jog tai egzotiškas kraštas, nemelavo. Pavergė neaprėpiama taiga, Tunguskos upė, įdomūs žmonės. Sausio mėnesį, esant daugiau kaip 50 laipsnių šalčio, Antanas su medžiotojais išvyko į medžioklę, gyveno taigoje gerai įrengtuose medžiotojų nameliuose, medžiojo sabalus, laukinius elnius. Buvo pasiklydęs, vos nesušalo, tačiau medžioklės azartas jau nebepaleido.
Antanas pradėjo kurtis Kislokane. Nusipirko seną apleistą namelį, suremontavo, išplėtė, pastatė pirtį, pirmą šiltnamį tame kaime. Prisiaugina bulvių, daržovių. Mėsos ir žuvų medžiotojui niekada netrūksta. Kislokane gyventojų skaičius tesiekia apie 200. Mirus draugui Petrui Šimkui, Antanas liko vienintelis lietuvis tame atšiauriame Evenkijos užkampyje. Vietiniai gyventojai jį vadina Lietuvos tungūzu. Vedė evenkę pedagogę Olgą, kuri tapo Vaišnoriene, susilaukė dviejų dukterų Vaišnoraičių - Irenos ir Lenos, kurios jam padovanojo šešis anūkus. Dukros gyvena ir dirba Tūroje. Antanas jas aplanko vasarą plaukdamas 300 kilometrų Tunguskos upe, žiemą važiuodamas ledu motorinėmis rogėmis. Kartą per savaitę iš Tūros atskrenda sraigtasparnis.
Kai Antanas Vaišnoras su šeima lankėsi Lietuvoje, jo paklausiau, ar pavyko įveikti nostalgiją gimtajam kraštui, jis atsakė: „Nors Evenkiją pasiekė mobilieji telefonai, kompiuteriai, internetas, tačiau nostalgijos įveikti nepavyksta. Gerai, kad turiu nuostabių draugų, kurie nuo manęs nenusisuko bėdoje, nepamiršo, rašo laiškus. Su jais susipažinau universitete, literatūriniuose konkursuose, vaidinome universiteto kiemo teatre. Dabar jie žinomi rašytojai - Danielius Mušinskas, Vytautas Račickas..." Beje, rašytojas Vytautas Račickas 2013 metais aplankė Antaną Vaišnorą Kislokane, plaukiojo su juo Tunguskos upe, žvejojo, susipažino su neaprėpiamais medžioklės plotais ir parsivežė neišdildomus įspūdžius bei gausybę nuotraukų.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-05-11 20:16
.jpg)
Komentarai (0)