Žurnalistų kūryba

Česlovas Skaržinskas

Mėgstu klajoti po Vilnių. Senas Europos miestas patrauklus bet kurį metų mėnesį. Maga ilgėliau pastoviniuoti prie laikrodžių, dažniausiai rodančių skirtingą laiką. Stabteliu ir prie skelbimų lentų. Juk juose - išsami, gyva informacija apie sostinės gyvenimą, ko dažnai nerasi žiniasklaidos priemonėse. Ypač apie įvairius renginius. Aną dieną atsitiktinai atsidūriau vienuose sostinės Kalvarijų gatvės visuomeniniuose, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jaukiuose namuose. Kažkaip netikėtai susigundžiau nueiti į pažįstamo rašytojo, kaip jis save vadina, pozityvisto, Jeronimo Lauciaus intriguojančiu pavadinimu paskaitą Įšok į laiko vežimą! Iš pradžių pagalvojau - kodėl į vežimą, ne į kitą, modernesnę transporto priemonę? O gal aš eisiu pėsčias? Šypsojausi skaitydamas paskaitos pavadinimą. Pasidarė linksma, nes Jeronimo paskaitos iš tikrųjų užkrečia ir juoko bacilomis...

Nuėjau į Jeronimo paskaitą ir todėl, kad apie mus visą gyvenimą siejantį laiką nebūna nuobodu kalbėti. Pats dažnai mąstau apie laiką - tarsi neapčiuopiamą, nesugaunamą, nuolat skrendančią minties paukštę. Ypač apie šią nenutrūkstamą tėkmę linkstama vis dažniau susimąstyti, kai žmogaus gyvenimas pakrypsta vakarop. Apie amžinąjį laiką prirašyta tūkstančiai apibrėžimų. Ir visi jie - teisingi, tik vieni labiau priimtini, kiti - šiaip sau gražūs ir mažiau prasmingi. Apie laiką tikriausiai daugiausia diskutuota, kalbėta, rašyta, iš proto eita... Dainose, prozoje, poezijoje apdainuota. Jau nekalbu, kokia svarbi ši sąvoka filosofijoje. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne laikas labai paprastai, daugiau filosofiškai apibūdinamas: viena pagrindinių materijos būties formų, kuriai būdinga trukmė, nuoseklumas, nenutrūkstama ir negrįžtama tėkmė. Patraukliai paaiškinta.

Jeronimas truputį kitaip, tačiau irgi įtikinamai išdėstė negrįžtamos materijos sąvoką. Taip jautriai, nuoširdžiai, jog rašytojas pataikė į patį mano laiką taip, kad toliau negirdėjau, ką jis pasakoja, nes paskendau savo mintyse. Tuoj pat prieš akis sušmėžavo perskaitytos knygos. Kelintąsyk priėjau prie išvados - visos jos apie laiką: prabėgusį, dabartinį ir būsimąjį. Kiekvienas turime savo laiką. Kaip jį nugyvename - jau kitas reikalas. Jeigu kalbėsime apie žmogaus vietą laike - jis gana trumpas ir trapus. Toks, kaip viename savo eilėraštyje Žiedas vėjuotą rudens dieną yra įprasminęs vienas žymiausių mūsų poetų Jonas Strielkūnas: Aš namų neturiu, aš nemoku dainų, aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu (....), ir žinai paprastai toj pilkoj pakelėj: mes nebuvom aukštai, mes nebūsim giliai... Anot poeto, žmogaus gyvenimas - tarsi trumpas žiedo žydėjimas. Gal skamba minoriškai, bet taikliai. Poetas išguldė karčią tiesą, ją apvilkęs meniniu ir filosofiniu rūbu. Kiti, manding, pasirinks kitokį laiko apibūdinimą. Kaip kam patinka. Kiekvienas tarp tūkstančių posakių apie laiką priglaus savyje ne vieną sau tinkamą. Man gražiausias - J. Strielkūno. O iš prozos meistrų - amerikiečių fantasto Ray'aus Bradbury. Jo romane Marso kronikos parašytos tokios eilutės: Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis - vanduo, čiurlenantis tamsioje uoloje, šaukiantys balsai, žemė, byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus. Eikime dar toliau ir paklauskime, kaip Laikas atrodo? Jis - sniegas, tyliai krentantis į juodą šulinį, senovinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų lyg naujametiniai balionai krenta žemyn, krenta į nebūtį. Tai va kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba. Į keletą sakinių, regis, sutalpintos visos laiko prasmės. Trumpai. Drūtai. Literatūriškai. Ir suprantamai. Rašytojų fantastų nemėgstu skaityti. Niekada nemėgau, bet tokį taiklų, spalvingą laiko aprašymą aptikau tik rašytojo R. Bradbury kūrinyje. Irgi - atsitiktinai. Mat mano jaunystės bičiulio poeto ir eseisto Stasio Stacevičiaus sugundytas perskaičiau Marso kronikas. Jei ne laiko apibūdinimas, nežinau, ar būčiau įveikęs romaną. Tik Stasys vienu ypu tegalėjo godžiai praryti fantasto knygą. Jis labiausiai mėgo lenkų fantasto Stanisławo Lemo kūrybą. Nežinau, kodėl šitaip Stasys mėgo fantastiką. Bandžiau atsakymo ieškoti jo poezijoje, eseistikoje -ne viename mistikos prisodrintame posme, prozos sakinyje. Pasisekė iš dalies, gal todėl, kad į dažnus laiko klausimus nebūna atsakymų. Arba jau pačiame klausime glūdi atsakymas. Kodėl Stasys labai mėgo skaityti fantastų knygas? Manau, jis pataikė į savo laiką! O ne vienas literatūros kritikas (ir kritikės), pasitelkęs Tarptautinių žodžių žodyną, penkerių ar daugiau metų filologijos studijas, ištisų savaičių sėslų gyvenimą knygų saugyklose, Stasio polinkį prie fantastikos apibūdintų labai išradingai: moksliškai, galbūt ir kosmiškai... Kritikai neklysta, nes jie - visada teisūs ir įžvalgiausi. Tad - baisiausi rašantiesiems Lietuvoje... Taip rašoma, kalbama apie juos. Jie ir patys kartais save taip pristato. Susidariusi keista laiko situacija. Ar visi recenzentai pataiko į savo laiką? Kas be ko - recenzija - irgi kūryba. Tačiau pasidaro liūdna, kai, kartais skaitydamas literatūros kritiko žodį apie vieno ar kito autoriaus knygą, nieko apie ją konkretaus nesužinau. Lyg žodžiai būtų apie kūrybos visumą, visiškai ne apie konkrečią knygą... Kartais recenziją pernelyg užgožia tarptautiniai žodžiai. Ją sudėtinga įveikti be Tarptautinių žodžių žodyno pagalbos. Nesigilinsiu į šio žanro kūrinius, nors, atrodo, turiu tokią teisę, nes recenzijos rašomos ir man, skaitytojui. Manau, recenzentas rašančiajam pirmiausia turėtų būti (jeigu reikia) savotiškas vaistininkas, jautrus mokytojas, o ne - duobkasys... Apskritai, kas parašyta, - daugmaž teisingai įvertina tik laikas. 

Laikas atsijojo, nustūmė į šalikelę daug anos kartos lietuviškos literatūros vertintojų. Žadina viltį jauniausioji literatūros kritikų ir literatūrologų plejada. Daugelio jų recenzijos, studijos prisodrintos gražių lietuviškų žodžių, suregztų dailių sakinių. Atrodo, kad jie lietuviškos kalbos perlų semiasi iš gyvenimiškos aplinkos, didelio tautos lobio - 20 tomų Lietuvių kalbos žodyno... Daug tokių recenzijų publikuojama interneto dienraštyje Bernardinai, kultūrinės spaudos leidiniuose Metai, Literatūra ir menas, Nemunas. Skaitau tokias mielas širdžiai recenzijas ir, atrodo, pagal rašytoją J. Laucių, įšokau į savo laiko vežimą... Ir, regis, iš jo neišpulsiu, nors jis ir labai smarkiai darda... 

Tačiau labai seniai laikas žmonėms padovanojo ne tik vežimą, bet ir laikrodžius. Labai reikalingus ir nelabai. Žiūrint, kam ir kur. Asmeniškai - jų nemėgau, nors man, amžinam išsiblaškėliui, laikrodis buvo tiesiog būtinas. Tad prisiversdamas jį nešiojau. Dažnai pamesdavau ir gaudavau barti nuo tėvų. Kokių tik rusų gamintų laikrodžių teko nešioti: Vostok, Zaria, Molnija, Komandirskie ir dar kažkokių. Kokių tik tuomet pavadinimų negamino. Vienus - tiksliau laiką rodančius, kitus - labai jau apytiksliai... Duodavau vis remontuoti. Vieną dieną neapsikenčiau. Daviau sau žodį nenešioti laikrodžio. Ir įsitikinau, kad galiu be jo apsieiti, kai šviečia saulė, nes ji rodo teisingiausią laiką. Galiu be jo išsiversti, kai kažkur kabo didžiuliai laikrodžiai, kai kažkas kitas jį turi ir pasako laiką. Laikrodžiai labiau būtini buityje, mažiausiai - būtyje. Apskritai laikrodžiai mažai ką lemia kūryboje. Juk ne laikrodis kūrėją prikelia vidurnaktį sėsti prie rašomojo stalo, o jį pažadina sapnuose užplūdusios mintys, įkvėpimas. Ypač rankiniai, kišeniniai ar stalo laikrodžiai prarado savo vertę dabar, kai radosi kompiuteriai, mobilieji telefonai. Bet ir iki tol, kol tobulesnių laiko mechanizmų nebuvo sumanyta, ne visi didžiavosi turį laikrodžius, troško juos pirkti, nešioti.

Andai tokia dvasia gyvenome 1977-aisiais Ukmergės rajone - lietuvių kalbos, tautosakos rinkimo ekspedicijos metu. Dvi savaites šios ekspedicijos dalyviams laikrodžių kaip ir nereikėjo. Mes, Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio instituto studentai lituanistai, pasiskirstę į grupes, kiekvieną ankstyvą rytą pėsčiomis gyvenvietes, vienkiemius išeidavome, pažadinti saulės. Į savo storus sąsiuvinius užrašėme įdomesnius vietinių žmonių ištartus žodžius, posakius, vietovardžių pavadinimus. Mūsų grupę, sudarytą iš Pedagoginio instituto studentų, apgyvendino Deltuvos vidurinės mokyklos salėje. O jai vadovavo tuometis žurnalo Kultūros barai skyriaus redaktorius, publicistas, kalbininkas ir poezijos iš vokiečių kalbos vertėjas Bronys Savukynas. Iki tol neteko sutikti tokio didelio erudito, plačių pažiūrų kultūrininko. Ir, be abejo, nuoširdaus žmogaus. Kaip vėliau paaiškėjo, atlapaširdžio dzūkelio, kilusio iš Lazdijų rajono, Leipalingio krašto. Tad neprailgo ekspedicijos dienos. Su tokiu puikiu grupės vadovu dalyvauti ekspedicijoje tapo neužmirštamu malonumu. Nesvarbu, kad mokyklos salėje permiegodavome kaip kareiviai... Užtat išaušdavo nuostabios vis naujų nepatirtų įspūdžių dienos: lankymas kaimiečių, klajojimas po įstabią Deltuvos apylinkę, o vakare mūsų, būsimųjų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Jono Debesio, Reginos Aksamit ir kitų bičiulių, laukdavo tarytum mistinė vakarienė miestelio kavinėje. Pavalgius prie alaus bokalų dar labiau atsirišdavo liežuviai. Kartais net sulaikę kvėpavimą klausydavomės įspūdingų B. Savukyno pasakojimų. Tokio kito pasakotojo, kuris šitaip sudomintų, nematoma ranka vedžiotų po neaprėpiamą vaizdinių ir kalbos lauką, dar iki šiol nesutikau. Vienų istorijų klausydavomės rimtais veidais, o iš kitų leipdavome juokais. Ypač kai B. Savukynas pasakodavo apie rašytojus Juozą Baltušį ir Antaną Venclovą. Grupės vadovas labai meistriškai pamėgdžiojo abiejų tuomečių literatūros klasikų kalbą. Daugiausia juoko sukeldavo J. Baltušio kalbos pamėgdžiojimas. Labiausiai įsiminė B. Savukyno papasakotas kurioziškas atvejis, koks jam nutiko su vilniečiais bičiuliais ir anykštėnais Anykščių restorane. Tądien laukė atvykstančio rašytojo J. Baltušio su žmona aktore Monika Mironaite. Laukia gerą pusvalandį, daugiau, o J. Baltušio kaip nėra, taip nėra. Ką daryti - sutriko literatūrinės popietės organizatoriai. B. Savukynas prisiminė kone kiekvieną to renginio detalę:    

•-     Kažkaip net sau netikėtai prie savo staliuko garsiai prašnekau Baltušio balsu... Mane išgirdo vienas renginio organizatorių - pagalvojo, kad rašytojas jau atvykęs, sėdi prie vieno staliuko. Matyt, vietinis žmogelis nebuvo regėjęs gyvo rašytojo, o tik per radiją girdėjęs jo kalbą. Renginio organizatorius iš džiaugsmo kad rėš per mikrofoną į susirinkusius: „Gerbiamieji, galiu pranešti džiugią naujieną - mūsų mylimas rašytojas atvyko. Dabar jam suteiksime žodį." Ir sužiuro renginio organizatorius į mane...

•-     Eik, eik kalbėti, stumtelėjo alkūne šalia manęs sėdintis bičiulis.

•-     Iš pradžių gerokai išsigandau, bet nebuvo kada galvoti - užlipau į sceną. Ir ekspromtu išpyškinau:

      - Labas vakaras, mielieji, atleiskite, kad užtrukau, laiku nesuspėjau pas jus. Mat buvau užsukęs į Anykščių kapines - ten užtrukau. Kapinėse šiltai saulei šviečiant, bitėms dūzgiant, Monikai ir pasakiau - čia bus mano kapas... Tačiau šalia manęs stovėjusi Monika kad supyks:

•-     Juozai, anksti apie kapus galvoti. Parašytum dar kokį romaną.

•-     Monikos ir klausiu: toliau tęsti Parduotas vasaras?

•-     Eik tu š... su tom savo vasarom! Juozai, kiek tu gali jas pardavinėti? Dabar galėtume bent vieną ir patys nusipirkti...

B. Savukynas prisiminė, kai po jo kalbos visi susirinkusieji juokėsi net susirietę... Vėliau anykštėnai suprato, kai tai - pokštas, kad kalbėjo netikras J. Baltušis, nes rašytojas į minimą renginį, neaišku dėl kokių priežasčių, neatvyko. B. Savukyno pokštas netrukus pasiekė rašytojo ausis. Kad supyks J. Baltušis! Mūsų grupės vadovas pasakė, kad po tokio literatūrinio vakaro jis nesmagiai jautėsi Vilniuje, kai Rašytojų sąjungos rūmų laiptinėje sutiko romano Parduotos vasaros autorių. J. Baltušis kilo aukštyn, o B. Savukynas leidosi žemyn. Rašytojas praėjo nepasisveikinęs, nors iki tol visada pakalbindavo žinomą kalbininką, vertėją, pats J. Baltušis mėgo papokštauti. Andai B. Savukynas prisiminė vieną susitikimą su rašytoju toje pačioje Rašytojų sąjungos laiptinėje:

       -  Gal gali, Brony, pasakyti, kiek dabar laiko? Turiu ir smetoninį, ir tarybinį laikrodžius, bet abu meluoja...

Nežinau, ar abu žymūs žmonės susitaikė. Galėjo B. Savukynas ir nukentėti. Tuomet buvo J. Baltušio laikas - jį liaupsino, liaudies rašytoju titulavo, o praėjus geram dešimtmečiui jo kūrinius išbraukė net iš mokyklinių vadovėlių... O B. Savukyno atminimas pagarbiai valstybiniu mastu įamžintas. Jis iki pat mirties (2008 m.) ėjo žurnalo Kultūros barai vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Kultūros ministerija yra įsteigusi Broniaus Savukyno premiją - ji kasmet skiriama publicistinių kūrinių autoriams, kultūros leidinių vyriausiesiems redaktoriams už lietuvių kalbos grynumo ir taisyklingumo puoselėjimą, humanistinių vertybių, analitinės minties ir intelektualinės kultūros skleidimą periodiniuose leidiniuose. Laikas parodė, kas ko vertas.

Dažnai prisimenu kraštietį B. Savukyną. Stinga tokių iškilių asmenybių - ne tik kultūriniame gyvenime. Išėjo ir nesugrąžinsi. Laiko atgal nesugrąžinsi. Tik laikrodžio rodykles įmanoma pirmyn ir atgal sukinėti...

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.